Vilniaus Knygų mugėje pristatomas pirmasis menotyrininko, ŠMC kuratoriaus Valentino Klimašausko konceptualus nuotykių romanas „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“. Knygos epigrafu pasirinkta rašytojo Williamo S. Burroughso mintis „Niekas nėra tiesa. Viskas yra leistina“. Panašu, kad autorius išties daug sau leidžia ardydamas įprastinę knygos struktūrą, žaisdamas išnašų bei skyrių gausa.
Apie šios knygos – antiknygos koncepciją, šiuolaikinio žmogaus nuotykius simuliakrų, RsV ir galios demonstravimo pasaulyje „Bernardinai.lt“ paprašė papasakoti šio romano autorių.
Esate meno kritikas, scenaristas, visokių paprastam mirtingajam žmogui nelabai ir suprantamų projektų (naujosios medijos ir nano robotai, ŠMC darbai) kūrėjas. Kaip nutiko, kad dabar dar parašėte ir knygą?
Supratimas tolygus aiškumui, todėl niekur neveda, o nežinojimas gal nuvesti labai toli. Mano darbas visada buvo susijęs su rašymu bei su istorijų ar mikromitų kūrimu, todėl romano išleidimas yra logiškas ankstesnės veiklos pratęsimas. Kartu romano rašymas buvo didžiausias iki šiol patirtas minėto nežinojimo iššūkis ir visų pirma labai naudinga savęs ir pasaulio pažinimo forma.
Šiuolaikinis menas dažnai stengiasi nustebinti, apstulbinti, išmušti iš normų. Tam ieškoma naujų formų, kuriamos konceptualios idėjos. Tačiau ar dėl to nenukenčia pats turinys?
Jei tai yra klausimas, „kas svarbiau – turinys ar forma“, tai aš, aišku, prie šio retorinio ginčo jau nebeįstengčiau prisidėti. Tačiau ne tik menas, bet ir, pavyzdžiui, verslas ar mokslas ieško naujų formų, idėjų, kurios sukuria ir naują turinį arba, kitaip tariant, naujų produktų. Juk žmogaus, kuris pabunda lėktuve pakeliui į Niujorką, kuriame organizuos sprogdinimus ar finansines machinacijas, pasaulio vertybės ar atskirų smegenų dalių veikimo principai yra visai kitokie, nei to, kuris pabunda Seimo salėje ir stengiasi įtikti savo partijos finansuotojui. Net jei visai įmanoma, kad jie gali susapnuoti tą patį sapną, visgi skiriasi ne tik šių žmonių gyvenimo turinys, bet ir tai, kaip jie jį patys supranta ir kaip juos pateiktų, pavyzdžiui, „NY Times“, „Delfi“ komentaruose ar žurnale „Žmonės“. Nauji skaitymo būdai (pvz, hiper - nuorodos, hiper – išnašos, e. komentarai) padarė didelę įtaką „Alfavilniaus“ rašymui, o dabar ir skaitymo kompozicijai bei stiliui.
Kas Jums pačiam buvo svarbiausia kuriant šią knygą – antiknygą?
Laisvės paieškos. Laisvės rinktis, kurti pasakojimą, personažus, nekartoti ar kartotis, atmesti, sakyti, ką galvoji, nedaryti kompromisų, kritikuoti, patirti malonumą ir panašiai. Juk nesinorėjo sukurti dar vienos knygos, kokių pilni supermarketai.
Nesakau, kad prisirišimas prie kažko būtinai yra blogas dalykas, tačiau rašant mane labiausiai įkvėpė tai, kad knygos kūrimas suteikia visiškos laisvės iliuziją – juk viską darai vienas, nepriklausomai nuo fondų, rėmėjų, menininkų ir panašiai. O laisvės iliuzija savaime yra labai neblogas atspirties taškas.
Sakote, kad romano pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į Jean – Luco Godard’o filmą „Alphaville, keistas Lemmy Caution nuotykis“, o Alfavilnius – blogasis Alfavilio brolis dvynys. Kiek ir kaip susijusios šios istorijos ir veikėjų nuotykiai?
Alfaville yra distopinis miestas tolimoje ateityje, kurį Godard\'as nufilmavo nieko nekeisdamas tuometiniame Paryžiuje. Blogasis jo miestas dvynys Alfavilnius yra mutavęs Vilnius, kuris bent jau mano akyse suspėjo mutuoti į Alfavilnių dar greičiau, nei buvo išleista knyga – ir visa tai Vilniaus savivaldybės politikų sprendimų dėka. Beveik norisi šiems politikams dėkoti už palaikymą.
Knygos personažai pasitraukia į fantazijų pasaulį, nes jiems tikrovė atrodo drastiška ar nuobodi, bet galiausiai grįžta atgal, nes fantazijos – dar drastiškesnės ir nuobodesnės. Arnoldas Sputnikas – šiuolaikinio žmogaus prototipas?
Taip, šis personažas yra kolektyvinės kūrybos produktas ir turi daugelį šiuolaikiniam žmogui būdingų bruožų – kaip ir didžioji dauguma aplinkui, jis yra „beveik – robotas“, kuris vartoja, „kuria save“, tiki į jį nuolat pumpuojamomis ideologijomis ir, aišku, dirba. Kita jo pusė, galbūt nemažiau robotiška, viskam priešinasi ir stengiasi ištrūkti. Neklauskite, kur.
„Alfavilnius“ griauna bet kokį išankstinį supratimą apie tai, kas yra knyga, siužetas, įprastinė struktūra. O ką statote ant šių tradicijos, įprastumo griuvėsių?
Kad ir kaip to norėčiau, „Alfavilnius“ nėra griaunanti knyga, kuri tik apverčia aukštyn kojomis pradžią su pabaiga, išnašas apkeičia vietomis su pačiu pasakojimu, ir t. t. Sakykime, kad tai, jog viršelis atsidūrė knygos viduje, o ant viršelio atsidūrė atsitiktinis romano puslapis iš romano vidurio, nėra spaustuvės klaida, o sąmoningas naujojo pasakojimo konstravimas. Man atrodė labai svarbūs kai kurie pasakojimo konstravimo principai – viskas turi tarnauti ir kaip „įprastai“ perskaitomas tekstas, ir kaip kažko kito – didesnio ar mažesnio – metafora. Antra rašymo taisyklė – jei tik pajusdavau, kad siužetas ar personažas pasidaro suprantamas ir žinomas, t. y. neįdomus, aš nuolat jį nutraukdavau. Panašiai kaip atrakcionų parke, jei vienas atrakcionas, sakykime, realizmas, pradeda pykinti ar tampa normalybe, tada išlipi ir pereini prie kitų – pop ar porno literatūros, literatūros kritikos ar kultūrų teorijos. Taip, į gerą tai ar į blogą, pasaulis vis labiau panašėja į atrakcionų parką.
Knygoje šalia pasakojimo yra pilna netikėtų dalykų – išnašų, kompiuterinio programavimo ištraukų (ar kažko tokio), iš jų sudarytų piešinių, citatų, išbraukytų skyrių. Kokia jų prasmė šiame tekste?
„Alfavilniaus“ pasakojimas yra galimai kolektyvinis pasakojimas, kuris galimai prasideda nuo susirašinėjimo su spamo (arba brukalo) siuntėjais, tada jis galimai pavirsta hakerių (arba programišių) įsiveržimu į patį pasakojimą ir personažo kūrimą, dar vėliau jis pabėga nuo pradinio kūrėjo arba būna nuchakintas ne tik „planuotas“ siužetas, bet ir patys personažai. Daugiaprasmiškumas man yra labai svarbi šio romano dimensija.
Dar iki knygos pasirodymo visą šį Jūsų kūrinį buvo galima skaityti internete, nuolat atsinaujinančioje, „gyvoje“ svetainėje. Kodėl prireikė įsprausti šį tekstą į baigtinį knygos pavidalą?
Kiek knygų esate perskaitę vien tik ekrane? Aš asmeniškai – nė vienos. Svetainė labiau egzistavo kaip vieša užrašų knygelė, o visas romanas, kaip galutinis produktas, joje nebuvo spausdintas, o jei ir buvo, to niekas nepastebėjo, nes Lietuvoje virtualus pasaulis nėra laikomas tikru – mūsų šalyje net ir virtualus balsavimas nėra legalus. Tokių šalių, beje, yra labai daug.
Ar ne per daug sau leidžiate? Iš tikrųjų viskas yra leistina?
Leistina yra viskas, nes kalba, gramatika ir visas mūsų mąstymas apie pasaulį yra paremtas metaforomis, o metaforų cenzūruoti nereikėtų, nebent norisi gyventi musulmoniškoje ir totalitarinėje valstybėje. Tikiuosi, kitoje savoje knygoje sau leisti dar daugiau.
