Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Užblokuota

2004-07-29
Kodėl rašytojai liaujasi rašę?

"Vakar buvo mano gimtadienis, – parašė Coleridge’as dienoraštyje 1804 m., kai jam sukako trisdešimt dveji. – Praėjo visi metai, o vaisių teatnešė tik už mėnesį. O Liūdesy ir Gėda… Aš nieko nepadariau!" Tai tiesa. Dauguma eilėraščių, kuriuos prisimename, parašyti tada, kai jis buvo dvidešimtmetis. Po to visi ambicingi rašymo projektai jam keldavo "neapibrėžiamą, nenusakomą Siaubą" ir didžiąją dalį gyvenimo jis iššvaistė opiumui. Kaip jis galėjo taip elgtis? Kodėl nesusiėmė? Draugas jo paklausė to paties. "Tu man liepi pakilti, – atsakė jis. – Eik ir liepk žmogui paralyžiuotomis rankomis patrinti jas vieną į kitą, kad išgytų. Jis atsakytų – negaliu pajudinti rankų, tai ir yra mano bėda."

Coleridge’as – vienas pirmųjų žinomų rašymo negalės (writer’s block) atvejų. Kartais "negalė" reiškia visišką užsiblokavimą: rašytojas liaujasi rašęs arba nebesukuria nieko, kas jam atrodo verta publikuoti. Kitais atvejais jis liaujasi rašęs tai, ką norėtų rašyti, – jam gali sektis kiti rašymo žanrai, bet ne tas, kurį jis suvokia kaip savo pašaukimą. (Vėliau Coleridge’as prirašė daugybę publicistinių ir literatūros kritikos straipsnių, bet vis dar tebemanė esąs neįgalus, nes nerašė rimtos poezijos.) Rašymo negalė yra moderni sąvoka. Rašytojai turbūt kentėjo dėl savo darbo nuo tada, kai ėmė jį pasirašinėti, bet tik XIX a. pradžioje kūrybinė negalia tapo tikra literatūros problema. Iš dalies taip buvo dėl to, kad apytikriai tuo metu pasikeitė šio meno samprata. Anksčiau rašytojai savo darbą laikė racionalia, tikslinga veikla, kurią jie valdė. Tačiau ankstyvieji romantikai pradėjo suvokti poeziją kaip kažką stebuklingai suteikiama iš šalies. "Žmogus negali pasakyti: sukursiu eilėraštį. Poeziją kuria kažkokia nematoma jėga, lyg nepastovus vėjas" (Shelley), tarsi įpučiantis medžiagą į poetą, o šis tiesiog turi laukti, kol taip atsitiks. Kai reikia atsikėlus ryte sėsti prie darbo, sunku įsivaizduoti žiauresnę teoriją, o daugelis didžiųjų romantizmo poetų patyrė jos pasekmes. Wordsworthas, kaip ir Coleridge’as, savo geriausią poeziją sukūrė anksti, maždaug per pirmuosius dešimtį metų. Poetai jaunystėje laimingi, – rašė jis eidamas ketvirtąją dešimtį, – ryžtingi ir nepriklausomi. Bet galiausiai ateina nusiminimas ir beprotybė."

Kita nerašymu išgarsėjusi rašytojų grupė (po Anglijos romantikų) buvo prancūzų simbolistai. Mallarmé, "rašymo Hamletas", kaip jį pavadino Roland’as Barthes’as, per trisdešimt šešerius metus išspausdino apie šešiasdešimt eilėraščių. Rimbaud nustojo rašyti eilėraščius kai jam buvo devyniolika. Kitos kartos poetas Paulis Valéry parašė šiek tiek poezijos ir prozos būdamas dvidešimties, o paskui dvidešimt metų studijavo savo dvasinius procesus. Draugų raginamas jis pagaliau vėl ėmėsi publikuoti poeziją ir per šešerius metus išspaudė tris plonytes knygeles, išsaugojusias jam šlovę. Tada ir vėl metė. Šie skrupulingi prancūzai aprašinėdami rašymo sunkumus nekalbėjo, kaip Wordsworthas ir Coleridge’as, apie metafizinę ar psichologinę problemą. Jų problema glūdėjo kalboje: kaip prasiskverbti pro jos miglotą ir klišių prigrūstą sluoksnį prie tikrosios patirties. Jie jautė, kad reikia skalpelio, o turi tik medinį plaktuką.

Keista, kad rašymo negalė atsirado būtent XIX a., nes daugelis to amžiaus rašytojų (bent jau romanų rašytojų) buvo tikri produktyvumo monstrai. Scottas, Balzacas, Hugo, Dickensas, Trollope’as: šie vyrai leido knygas lyg būtų negalėję sustoti ir tuo didžiavosi. Trollope’as "Autobiografijoje" aprašė, kaip daugelį metų kas rytą atsikeldavo dar neišaušus ir rašydavo nuo 5.30 iki 8.30, šalia pasidėjęs laikrodį. Iš savęs reikalavo po du šimtus penkiasdešimt žodžių per ketvirtį valandos. Jei pabaigdavo romaną iki 8.30, paimdavo naują lapą ir pradėdavo kitą. Po to eidavo į darbą pašte. Be to, sako, bent dukart per savaitę jis medžiodavęs. Dirbdamas tokiu režimu per trisdešimt penkerius metus sukūrė keturiasdešimt devynis romanus. Praturtėjęs šį metodą siūlė visiems rašytojams: "Tegu darbas jiems būna kaip bet koks darbas paprastam darbininkui. Tuomet nereikės jokių gigantiškų pastangų. Nereikės apsiraišioti galvos šlapiais rankšluosčiais ar nejudant sėdėti prie stalo trisdešimt valandų – kaip kai kas sėdėjo ar sakėsi sėdėjęs."

1850 m. šis jo patarimas greičiausiai būtų buvęs dėkingai priimtas. Bet Trollope’o autobiografija išleista 1883 m., po mirties. Tuomet romantinė rašytojo darbo samprata jau buvo pasiekusi visuomenę. Daugelis skaitytojų jau buvo įsitikinę, kad literatūrą kuria jautrūs, nelaimingi žmonės, kurie nemedžioja, tad šiai auditorijai Trollope’o rekomendacijos atrodė kaip lėkštumo įsikūnijimas. Anot Michaelio Sadleirio, parašiusio Trollope’o "Autobiografijos" įvadą, knyga "suteršė gerą autoriaus vardą ketvirčiui amžiaus." Vėliau Trollope’as buvo reabilituotas, bet net ir šiandien esama prietarų produktyvių rašytojų atžvilgiu. Joyce Carol Oates, išleidusi trisdešimt aštuonis romanus, dvidešimt vieną apsakymų rinkinį, devynias poezijos knygas ir dvylika esė rinkinių, taip pat dėstanti Prinstone, turi nuolat atsakinėti į nemandagius klausimus apie savo produktyvumą. "Ar šioje veikloje nėra kompulsyvumo elementų?" – paklausė vienas žurnalistas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrybinės negalės aukso amžius buvo turbūt iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai susidūrė du veiksniai. Vienas – staigiai išaugęs psichoanalizės prestižas. Antras – didžiulis daugelio Amerikos menininkų ambicijų šuolis: nesiliovė šnekos apie Didįjį Amerikietišką Romaną. Kai kurios viltys išsipildė. Šeštasis dešimtmetis buvo kupinas jaudinančios literatūros (Normanas Maileris, Saulas Bellow, Ralphas Ellisonas, Eugene’as O’Neillas, Tennessee Williamsas). Bet pakilus kartelei sustiprėjo ir nerimas – kviečiamas daktaras. Daugybė rašytojų lankėsi pas psichoanalitikus ir pradėjo rašyti apie meno ir neurozių santykį. Seniau, 1941 m., Edmundas Wilsonas buvo išleidęs knygą "Žaizda ir lankas", priminusią išprotėjusio senovės graikų genijaus formulę. Aptaręs Dickenso, Kiplingo ir kitų vaikystėje patirtas psichologines traumas, Wilsonas padarė išvadą, kad "genijus ir liga gali būti neatsiejami kaip jėga ir žalojimas." 1945 m. Wilsonas vėl prisiminė šią idėją publikuodamas tekstus apie savo draugą F. Scottą Fitzgeraldą. Išgarsėjęs dvidešimt trejų, išsisėmęs keturiasdešimties, miręs keturiasdešimt ketverių Fitzgeraldas yra mėgstamiausias meninio "perdegimo" pavyzdys. Pomirtinė knyga, į kurią įterptas paties Fitzgeraldo savo situacijos apibūdinimas ("Jokio pasirinkimo, jokio kelio, jokios vilties") pasėjo mintį, kad ankstyvas jo išėjimas – lyg ir normalus reiškinys, bent jau Amerikos rašytojams. Jis pats sakė: "Amerikos gyvenimuose nėra antro veiksmo." 1947 m. "Partisan Review" išspausdino vieno savo redaktorių Williamo Barretto esė "Rašytojai ir beprotybė", kur teigiama, kad šiuolaikinis rašytojas yra "susvetimėjęs neurotikas", nes imperatyvas išlikti autentiškam melagingame pasaulyje verčia jį eiti vis giliau ir giliau į pasąmonę artėjant prie beprotybės: "Žaidimo taisyklė yra tokia: prieiti kiek įmanoma arčiau, bet neperžengti ribos." Daugelis peržengė, niūriai priduria autorius.

Ne visi sutiko, kad menininkai bepročiai, bet kai kurie psichoanalitikai pritarė, užvis labiausiai – Edmundas Bergleris, emigrantas iš Vienos, 5-ajame ir 6-ajame dešimtmetyje pasiūlęs turbūt pačią patikimiausią rašymo negalės teoriją. Pirmiausia – jis nukalė terminą writer’s block. (Anksčiau buvo kalbama apie "kūrybinę negalę" ar panašiai.) Antra, jis paskelbė ir priežastį: oralinis mazochizmas, pyktis ant pieno neduodančios ikiedipinės motinos. Badavęs ir anksčiau, rašytojas vėl renkasi badavimą – t.y. užsiblokuoja. Bergleris teigė gydęs daugiau nei keturiasdešimt rašytojų, visus sėkmingai. Tai nereiškia, kad rašytojai pasidarė tokie kaip visi. "Niekada nemačiau "normalaus" rašytojo," – pareiškė Bergleris. Net jei jiems sekasi rašyti, neretai pasitaiko "visiška neurozė privačiame gyvenime" – palaidos meilės istorijos, homoseksualumas ir t.t. Tačiau jie gauna ir kompensacijų: "megalomaniakiškas kūrybos malonumas… sukelia tokį pakilumo jausmą, kurio neįmanoma palyginti su niekuo, ką patiria kiti mirtingieji" (jo kursyvas).

Šiuolaikinė rašymo negalės psichologija, kaip ir visa šiuolaikinė psichologija, labiau domisi ne pasąmone, o smegenų chemija. Užsiblokavusius rašytojus dabar gydo antidepresantais, pavyzdžiui, "Prozaku", nors kai kas sako, kad vaistai numalšina ne tik savigraužą dėl nerašymo, bet ir patį norą rašyti. Kitiems duodamas "Ritalinas" ar kiti stimuliantai, laikantis nuostatos, kad rašytojų problemų priežastis gali būti dabar madingas dėmesio sutrikimas.

Siūlomos netgi biologinės literatūrinės kūrybos ir negalės teorijos. 1993 m. išleistoje knygoje "Paliesti ugnies. Maniakinės depresijos liga ir meninis temperamentas" psichologas Kay Redfieldas Jamisonas teigia, kad maniakinė depresija yra pagrindinis geriausios poezijos, sukurtos nuo XVIII iki XX a., šaltinis. Alice W. Flaherty knygoje "Vidurnakčio liga. Vidinis rašymo impulsas, rašymo negalė ir kūrybinės smegenys" šiemet pasiūlė dar vieną hipotezę. Kaip ir Jamisonas, Flaherty mano, kad nuotaikų sutrikimai gali skatinti literatūrinę vaizduotę. Kaip ir Jamisonas, ji patyrė nuotaikos sutrikimų ir mano, jog maniakinės fazės yra jos literatūrinės karjeros priežastis. Bet autorė eina toliau svarstydama, kurios smegenų dalys veikia literatūrinę kūrybą ar jos nutrūkimą. Ji mano, kad rašymas generuojamas takuose, jungiančiuose limbinę sistemą – giliai smegenyse esančią struktūrą, kurioje gimsta emocijos ir potraukiai, – su laiko skiltimi, valdančia mūsų sugebėjimą suvokti lingvistinę ir filosofinę prasmę. Pagrindinė blokadų priežastis, anot jos, glūdi kaktos skiltyje, nes šios blokados panašios į kalbos praradimo sutrikimus, kuriuos taip pat lemia kaktos skilties pažeidimai.

Flaherty supranta, kad biologinės teorijos gali šokiruoti, nes žmonėms vis dar brangi idėja, jog menas ateina iš kažkur kitur, ne iš neuronų veiklos, tad ji prirašo daugybę protingų puslapių stengdamasi mus įtikinti, kad protas yra tiesiog smegenys, fizinis organas. Ji mano, kad galima su tuo sutikti neatmetant egzaltuotų idėjų apie įkvėpimą, "vidinį balsą" ir t.t. Ji ir pati tuo tiki. Tačiau ji – mokslininkė ir negali susilaikyti nepateikusi keleto frankenšteiniškų pasiūlymų. Pavyzdžiui, ji aprašo naują technologiją, vadinamąją transkranialinę magnetinę stimuliaciją, kai smegenų funkcijos kontroliuojamos veikiant magnetiniais laukais. "Netrukus gal bus įmanoma, – svarsto ji, – atsikratyti depresijos ar bent kai kurių rašymo negalės tipų laikant magnetinę lazdelę virš tiksliai nustatytų kaukolės taškų."

Pokalbių terapijos srityje dabar madinga kognityvinė elgesio terapija, kuri moko peržvelgti savo mintis ir nuostatas ir pakeisti jų nulemtą elgesį. Gydomiems "akis į akį" užsiblokavusiems rašytojams išleista ir keletas kognityvinės elgesio terapijos knygų, pavyzdžiui, Jerroldo Mundiso, taip pat rašytojo, "Įveik rašymo negalę dabar!". Mundisas išleido ir keturias garsajuostes, už septyniasdešimt septynis dolerius vesiančias jus šios technikos labirintais. Klausiausi tų juostelių. Esmė ta, kad rašymo baimės reikia atsikratyti stiprinant pasitikėjimą savimi ("esu labai talentingas rašytojas"), neprarandant proto kontrolės (nepradėk svajoti, kad parduosi savo romaną Holivudui), galvojant, jog tai, ką rašai, tėra juodraštis ("neskaityk, ką parašei"), o svarbiausia, skrupulingai sudarant darbo tvarkaraštį ir baigiant darbą paskutinę rašymui kasdien skirto laiko minutę (naudokite žadintuvą). Mundisas labai pagerina nuotaiką, tai lyg motyvacijos treniruotė, o jo tinklapis www.unblock.org, kur galima užsisakyti garsajuostes, primena vaistų nuo plikimo reklamą. Tačiau kai kurie patarimai geri, bent jau pradedantiems rašytojams.

Daugeliui šių teoretikų rašymo blokados atrodo lyg koks "daiktas savyje", dvasinė liga, kuria galima susirgti. Ar tikrai? Kaip ir daugelis dabar pripažintų psichinių ligų, tai nauja idėja, be kurios kitais laikais būdavo puikiausiai apsieinama. Blokados sąvokos Europoje nebuvo iki XIX a., o ir dabar daugelis europiečių nelabai žino, ką ji reiškia. Anot Zachary Leaderio, 1991 m. išleidusio knygą "Rašymo negalė", prancūzai ir vokiečiai neturi termino šiai ligai pavadinti. Net Anglijoje, regis, pagimdžiusioje šią idėją, dabartiniai rašytojai gūžčioja pečiais: "Nesuprantu amerikiečių literatūrinių negalių, – sako Anthony Burgessas, – nebent tai reiškia, kad užsiblokavęs žmogus nėra verčiamas rašyti dėl pragyvenimo (o anglų rašytojai, neturintys tiek stipendijų ir kūrybinių stovyklų, yra verčiami), taigi gali sau leisti prabangą bijoti, kad kritikai užsipuls jo naująjį darbą taip pat aršiai kaip ir ankstesnįjį." Gal Burgessas ir teisus, kad dabar rašymo negalė tapo amerikietiška liga, šalutiniu amerikietiškos svajonės produktu. Ypač palaikomu įtartinai elegantiškos praėjusio amžiaus vidurio versijos – faustiškojo poete maudit. Rašytojas esąs sklidinas kūrybingumo šulinys, iš kurio jis pats kartais negali pasisemti.

Bet kai kurie rašytojai liaujasi rašę žymiai anksčiau nei norėtų, ir tai yra faktas. Kodėl? Moksle neįprasta remtis sudėtingomis šalutinėmis prielaidomis, jei žinomos tiesioginės ir paprastesnės. Svarstymuose apie negalę kai kurios priežastys kartojamos gana dažnai. Jos, žinoma, nėra pakankamos, juk tai, kas vieną sunaikina, kitą gali sustiprinti ar net paskatinti, tačiau tai tam tikri veiksniai. Viena paradoksali priežastis yra didelės pagyros. "The New Yorker" koridoriuose tebe- sklando pasakojimas apie Josephą Mitchellą, atėjusį čia dirbti 1938 m., parašiusį daug nuostabių tekstų, o 1964 m. išleidusį savo svarbiausią veikalą "Džo Gouldo paslaptis", paskui kasdien ėjusį į darbą dar trisdešimt dvejus metus ir nebeparašiusį nė žodžio. Mitchellas mirė 1996-aisiais . "The New Yorker" išspausdintame nekrologe Calvinas Trillinas prisiminė kartą girdėjęs, kad Mitchellas "rašė normaliu tempu tol, kol kažkoks profesorius jo nepavadino didžiausiu gyvu angliško deklaratyvaus sakinio meistru, – tai jį galutinai nutildė."

Apie Mitchellą sklando ir daugiau teorijų, nes juk "Džo Gouldo paslaptyje" pasakojama apie "užsiblokavusį" rašytoją. Tačiau tai nekeičia taisyklės: kartais dėmesio trokštantys menininkai pagaliau jo sulaukę liaujasi kūrę, ypač jei tai atsitinka karjeros pradžioje. Taip, ko gero, atsitiko ir Dashiellui Hammettui. Pirmuosius keturis romanus Hammettas parašė per trejus metus eidamas ketvirtąją dešimtį ir išgarsėjo. Tada nuvažiavo į Holivudą, uždirbo krūvas pinigų ir didžiumą prašvilpė aludėse. 1934 m., kai jam buvo trisdešimt devyneri, išleistas jo penktasis romanas "Džiūsna" – ir viskas, nors jis gyveno dar beveik tris dešimtmečius. Vėliau jis sakė liovęsis leisti knygas, nes pajuto, jog kartojasi: "Kai supranti, kad turi stilių, tai pabaigos pradžia." Jis bandė keisti stilių. Norėjo rašyti populiarius romanus, nebe detektyvus. Jis rašė ir rašė, bet niekada nebeparašė nieko, kas jam patiktų.

B.D.


Joan Acocella
 

Įvykiai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-07 09:49
dilvass
Geras straipsnis
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-29 16:47
Akela
Rašoma dėl: noro išsikalbėti, meilės (ypač ašaringoji meilės poezija), bapkių (net ir Lietuvoje įmanoma šiek tiek jų už rašybą gaut). Kartais ir dėl ligos ar patologiškos charakterio anomalijos grafomanas gali gaudyti keistą malonumą net iš aršių kritikų atakų „Jeeee!!!į mane atkreipė dėmesį!!!”. Iš noro įsitvirtinti naujoje teritorijoje „Vuo parašysiu kažką, įdėsiu į www ir jau būsiu poetas/poetesė – tegu visi žino, kad turi reikalų su menininku/e“. Rašoma mėgdžiojant ir sekant kieno nors pėdomis (parašė mergaitė iš mano mokyklos, kuo aš blogesnė?). Taip pat, kai turima idėjų, kurių neapsakysi draugams kartu alų begeriant ir talentą, bei... visiškai neturint nei idėjų nei talento ir net draugų su kuriais būtų galima alaus išgert.  Rašoma iš noro įrodyti, kad maniakiškai dirbant ir daug valandų grūdinant savo „angliuką“ iš jo pavyks pagaminti deimantą (būna ir taip). Arba  parodyti, kokia žavinga ir kitiems nematoma mūza atskrido bestovint eilėje prie dešros – ir štai šedevras per 5 minutes. Rašoma iš noro sukurti geresnius dalykus, nei pavyko korifėjams ir tiesiog... išlieti savo gilias ar ne labai gilias mintis ant virtualaus popieriaus (Kas dar šiais laikais rašo ant tikro? Tik mentai baudų kvitus...) Rašoma iš noro patikti – rasti tuos keletą bendraminčių ar tiesiog plepių interesantų, kurie iš neturėjimo ką veikti susidomės tavo nepakartojamu ir bendravimo (ypač su priešinga lytim) išsiilgusiu asmeniu. Kartais – jei pretenzijos pakankamai aukštos -  suburti apie save rankutėmis plojančių ir choru liaupses giedančių fanų būrelį, arba tiesiog bendraminčių šaiką. Kitas atvejis – slėptis ir jausti keistą malonumą, kad tik tu vienas žinai, kas yra tas ‚genijus‘, kurio niekas nepažysta. Rašoma iš nimfomanijos bei noro patikti ir sujaudinti (erotikos elementai), kartais iš mėlyna ugnim degančio noro šokiruoti artimą savo „Vuo, koks aš kitoks ir anoks...“. Mmm – šokiravimas irgi savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį ir patikti (Tokie dalykai ateina iš vaikystės – mamos pamirštas vaikelis daužo lėkštę, kad atkreiptų jos dėmesį.). Rašoma iš noro pritapti prie tam tikros populiacijos (rašyku chebra), dėl noro turėti įtaką ir lipti hierarchijos laipteliais (gaut teisę deliot „žvaigždutes“ – panaši priežastis verčia irc kanalų lankytojų kaulyti opų.).
Rašoma dėl... Ek, užteks. Bo tuojau vietoj komentaro straipsnį parašysiu. Visais atvejais rašytojukai ir grafomanai  yra gerai – vis įdomiau po Saule. Net jei rašyti juos verčiančios priežastys tokios kvailos, kad net neapsakomos :D
Nes priežastys - dėl ko kritikuojama - dažniausiai dar kvailesnės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-29 14:35
Reinik
na pinigų pas mus nelabai ir uždirbsi, tačiau rašai, nes taip jauti sruvantį gyvenimą ir tiesiog negali nerašyti...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-29 13:48
nekonkreta
Rasoma is egoizmo, del pinigu ar revoliucijos
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-29 10:55
Darrrka
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą