„Tyto alba“ duos knygų

Lietuviškų autorių pavasario ir vasaros kolekciją leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė pristatė abėcėlės tvarka (balandžio 27 d., „Novotel“ viešbutis).

Todėl atėjus laikui patiems autoriams papasakoti apie savo knygas, pirmajai teko kalbėti Galinai Dauguvietytei. Aktorė iš karto prisipažino, kad po atsiminimų knygos „Perrpetuum mobile“ daugiau rašyti nebenorėjo, bet „Lolita mane išspaudė kaip citriną“. Ir tas spaudimas visiškai suprantamas – 2002 metais pasirodžiusi pirmoji knyga buvo išleista dar šešiais papildomais tiražais (iš viso – 21 000 egz.). Leidyklos nepaleidžia tokių autorių. G. Dauguvietytė neslėpė nerimo, kelis kartus pakartojusi nežinanti, kas iš to (knygos „Post scriptum“) išeis ir „kaip bus, taip bus“. „Post scriptum“ žanras – pokalbių knyga. Autorė linksmai pranešė, kad joje beveik nebus atsiminimų, žmonių, pavardžių, o bus apmąstymai apie meilę, seksą, tikėjimą ir ištikimybę. „Ir kai rugpjūčio mėnesį knyga bus išleista, manęs į bažnyčią turbūt nebeįleis“, – džiugiai baigė G. Dauguvietytė.

Po žodžio kišenėje neieškančios aktorės kalbėti teko jauniausiems kolekcijos autoriams – Teklei Kataradzei (16 metų, pirma knyga), Viliui Normanui (studentas, antra knyga) ir Pauliui Norvilai (studentas, pirmas poezijos rinkinys).

Susirinkusieji atsipalaiduoti nesugebėjo ir elgėsi kaip suaugę: T. Kataradzės klausinėjo, kaip ji mokosi, ar patinka rašyti, kada pradėjo rašyti, kokios trys mėgstamiausios knygos. Susikaupusi autorė į visus klausimus atsakė: „Gerai. Patinka. Nuo 12 metų. „Mažasis princas“, „Be šeimos“, „Anglas ligonis“ – ir šiek tiek papasakojo romano siužetą. Knyga (knygynuose – birželio pradžioje) – ne autobiografinis pasakojimas apie jaunos panelės nelengvą gyvenimą ir meilę.

Jau dviejų knygų (pirmoji – „Šnabždesys„) autorių Vilį Normaną nedelsdama užsipuolė renginio vedėja L. Varanavičienė: „Jūsų pirmas romanas buvo vertinamas labai prieštaringai. Vieni jį vadino grafomanija, kita primygtinai reikalavo rašyti toliau. Ar rašydamas „Šventumą“ nepasimokėt iš kritikos?“

V. Normanas ryžtingai atsakė, kad nesimokė ir nesimokys. Šią akimirką, nesulaukusi savo eilės, į pokalbį įsitraukė Audronė Urbonaitė. Pareiškusi, kad „darosi nuobodu“, kolegos rašytojo paklausė, ar naujame romane „bus tiek pat daug deklaratyvių sakinių“. V. Normanas po pauzės (gal skaičiavo sakinius?) atsakė, kad „daug“.

Debiutuojantis poetas Paulius Norvila apie rinktinę „Septyni metų laikai“ kalbėjo dar lakoniškiau ir taip pat sulaukė A. Urbonaitės reakcijos. Šį kartą – retorinio klausimo: „Kai vyko knygos skaitymas, atrodė, kad Dievas kalba to vaiko lūpomis. Ir niekaip nesuprantu, iš kur tas milžiniškas neatitikimas tarp jo tekstų ir bukų atsakymų?“. Susirinkusieji šiek tiek patylėjo, į A. Urbonaitės klausimą neatsakė ir sutelkė dėmesį į Juozą Statkevičių.

Aš atsimenu jo pirmuosius rašinius „Stiliuje“. Buvo juokingi ir nuoširdžiai gailėjausi, kad dizaineris nutilo. Ir tik per pristatymą man paaiškėjo tikroji tylos priežastis. J. Statkevičiaus tekstus užfiksavo ir gudriosios „Tyto albos“ autorių medžiotojos, todėl nedelsdamos pasiūlė rašyti knygą. Galiu lažintis, kad leidėjai vėl nepralošė ir „Grožio kirtį“ teks kelis kartus perleisti. J. Statkevičius papasakojo man labai gerai žinomą situaciją – aš, kad ir koks būtų kontekstas, galiu atskirti lietuvį nuo užsieniečio iš Vakarų. Kad ir koks švarus bei kvepiantis būtų mūsiškis, kad ir kaip stilingai būtų apsirengęs – manęs mimikrija neapgauna. Neapgauna ir J. Statkevičiaus, bet jis turi (arba teigia turįs) žinojimą, kaip mums savo pastangas būti kitokiems paversti realybe. Dar knygoje (1500 iliustracijų!) bus apie dizainerio ašaras ir vargus gyvenant Paryžiuje.

Kaip reikėjo tikėtis, kalbant apie J. Statkevičiaus knygą buvo kelis kartus prisimintas kito drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus literatūrinis debiutas. Ir kiekvieną kartą, paminėjus jo pavardę, salė nežinia kodėl trumpai pakvatodavo. J. Statkevičius ta proga pasidžiaugė, kad jis visuomet yra madų pradininkas, nes rašyti knygą sugalvojo pirmas.

Nepaprastai stilinga moteris (aš taip įsivaizduoju brangių žurnalų mados skyrių redaktores – trumpas baltas lietpaltis, trumpas sijonas, auliniai batai, tokie labai madingi akiniai) nusprendė sužinoti, kokios apimties yra J. Statkevičiaus arogancija (beje, neerzinanti arogancija), ir paklausė, ar jis nekonkuruoja su knygą išleidusiu Lagerfeldu. Mūsiškis atsakė, kad „labai gerai, jog Lagerfeldas išleido knygą“. Per pristatymą stilingoji moteris dar kažką gėrė iš madingai atrodančio puoduko-termoso. Termoso (kurį turiu nuosavą, ir po stilingosios moters demonstracijos šia nuosavybe pradėjau didžiuotis) nuotrauką panaudojau reportažo iliustracijai, nes “Tyto albos“ autorių pristatymo metu išsikrovė fotoaparato baterijos.

J. Statkevičius kalbėjo įdomiai, nes A. Urbonaitė nieko neklausinėjo. Arba galvojo apie savo kalbą. A. Urbonaitės antroji knyga „Šlykšti senė“ yra apie ją pačią. Šiuo kategorišku pareiškimu rašytoja užkirto kelią būsimiems klausinėjimams, kurie ją vargino po pirmojo romano „Posūkyje – neišlėk“.

Dviejų knygų autorė Vilė Vėl, mama, žmona ir literatūros mokytoja su 30 metų stažu, bijodama padaryti rinkodaros klaidą, labai nenoromis atpasakojo trečiojo romano siužetą – vyras siekia Nobelio premijos ir išvažiuoja gyventi į JAV, o žmona išvažiuoja į kaimą. „Ir ten atranda laimę“, – pridūrė L. Varanavičienė.

O autorių paradą užbaigęs Justinas Žilinskas, kultinis interneto žmogus, „Skaityta.lt“ savininkas padarė rinkodaros eksperimentą. Keli jo knygos vaikams „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ skyriai jau paskelbti specialiame tinklapyje www.gugis.lt. Galų gale... Ir Lietuvoje jau bus galima leidėjams įrodyti pasaulyje pripažintą aksiomą – knygos internete knygų prekybai nekenkia.

Pristatyme dar turėjo dalyvauti ir devintoji autorė – Karolina Kunčinaitė (Jurgio Kunčino dukra) su knyga „Klajonių paveikslai“. Bet jos nebuvo.