Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Troliai, Dante, internetas

2004-01-22
Pažintis su poete Lena Eltang

Per Kalėdas "Vartų" galerijoje buvo pristatyta Lenos Eltang poezijos knyga "Cтихи" ("Eilėraščiai"). Knygos pratarmėje Tomas Venclova rašo, kad autorės poetinė kalba pasižymi rafinuotumu, kupina akmeistinio tikslumo ir pasternakiško netikėtumo. Kitoje pratarmėje maskvietė poetė Sveta Litvak pažymi prasmių sluoksniavimąsi, balansavimą ant irealumo ribos, išreiškiantį vidinį konfliktą su pasauliu ir pačia savimi. Lena Eltang gimė Leningrade, baigė ten žurnalistikos fakultetą, diplominiam darbui pasirinko teatrologiją. Gyveno įvairiose Europos šalyse, Kopenhagoje, tarp kitko, Jelena tapo Lena, įgijo danišką pavardę Eltang, o 1989 m. apsistojo Vilniuje. Knygą (pirmąją) sudaro per pastaruosius dešimtį metų sukurti eilėraščiai. Poeziją rašyti pradėjo būdama šešiolikos, o publikuoti…

… pradėjau internete gal prieš dvejus metus. Buvo smalsu, kokios eilės rašomos Rusijoje, ir pirmiausia susiradau svetainę http://www.stihi.ru. Pasisekė, aptikau labai gerų tekstų, man visai nežinomų pavardžių. Svetainėje gali laisvai registruotis ir publikuoti kūrybą, ką nedelsdama ir padariau. Sulaukiau daugybės atsiliepimų, kelias savaites tik atsakinėjau į laiškus. Vėliau per stihi.ru manęs pradėjo ieškoti ir redaktoriai. Pasikvietė žinomas žurnalas "Setevaja slovesnost" (http://www.litera.ru/slova), kažkas nominavo mano eiles rusų internetinės literatūros konkursui "Teneta 2002" (http://teneta.rinet.ru/2002), po to geriausius tekstus atsirinko "Indoeuropietiškas diktantas" ("Indojevropeisij diktant") (http://www.russianresources.lt/dictant). Kitaip tariant, labai greitai buvau įtraukta į internetinės literatūros apyvartą.

"Indoeuropietiškas diktantas", Lietuvoje leidžiamas, bet kur kas platesnį pripažinimą pelnęs internetinės literatūros žurnalas, po poezijos publikacijų įdėjo ir Lenos Eltang prozos. Tai irgi debiutas?

Prozą aš kaip tik publikuoju jau seniai, bet spalvotuose, gerus honorarus mokančiuose žurnaluose. Tad ir proza turi būti atitinkama – ilgi apsakymai per kelis žurnalo atvartus. Rašiau Vilniuje leidžiamam žurnalui "Ieva", jie patys išsivertė tekstą. Jau gal trejus metus bendradarbiauju Rygoje leidžiamame žurnale, kuris, juokinga, irgi vadinasi "Eva". Tačiau – tai visai kas kita nei "Indoeuropietiškas diktantas". Normaliems žmonėms internetas teikia labai daug galimybių, o "Indoeuropietiškas diktantas" truputį kuoktelėjęs arba skirtas kuoktelėjusiems, tai gegutės lizdas, virš kurio mes visi skrendame.

Publikacijos spaudoje daugeliui atrodo svaresnės už publikacijas internete. Rinktiniai eilėraščiai prestižiniame Rusijos literatūriniame žurnale "Znamia" praėjusiais metais, netrukus pasirodysianti publikacija žurnale "Oktiabr" – tai turbūt sėkmės patvirtinimas?

Esmė – ne prestižas, o tai, ką laikysime publikacija. Tai, kas pasirodo internete, man nėra publikacija, o kūrybinio proceso tarpsnis. Interneto tekstas gyvas, dinamiškas, jis gali "kaboti" ir metus, o aš galiu prie jo sugrįžti ir pakeisti. Negalima pasikliauti darbiniu tekstu, nes autorius gali jį perrašyti arba visai išimti. Bet jei tekstas pateko ant popieriaus – viskas, pakeisti jau nieko negali.

Laisvos publikacijos internete negarantuoja kokybės, o tekstai spaudoje reiškia ir tam tikrą redakcijos atranką.

Kūrybą atsijoja ir solidūs internetiniai projektai, tokie kaip "Setevaja slovesnost" arba "Večernij gondoljer" (http://gondola.zamok.net), kur beveik kas antrą savaitę pasirodo visi nauji mano tekstai. Bet laisvos publikacijos internete – vienintelė galimybė žmonėms, kurie nedrįso skelbti savo kūrybos arba nesugebėjo prasibrauti į žurnalus, kurių niekas neatrado. Tai būdas arba pelnyti pripažinimą, arba įsitikinti, kad tavo kūriniai nieko verti: jeigu tau tai patvirtins trys šimtai svetainės lankytojų, gal verčiau liautis, gal tai padeda pasveikti. Bet didžiausias literatūrinio interneto teikiamas malonumas yra tai, kad, ilgėdamasis Piteryje ar Maskvoje paliktų draugų, tu bendrauji su panašiais į save, žinai, ką rašo jie, o jie žino, ką parašei tu.

Knygos pavadinimas nepretenzingas – "Eilėraščiai"…

Pavadinimas kuklus, pratarmės trumpos, užtat iliustracijos puikios. Knygos dailininkai – broliai Aleksandras ir Valerijus Traugotai. Kai būdama trejų su puse aš pradėjau skaityti viską, kas papuola, pradedant Afanasjevo pasakomis ir baigiant laikraščiais, man padovanojo pirmą rimtą knygą – storą Anderseno dvitomį, išleistą, regis, 1969 m., visą išmargintą Traugotų grafika. Mane taip sužavėjo tos princesės, troliai, kurpaitės, kad dar neperskaičiusi viską nuspalvinau. Ir, žinoma, gavau pylos – kaip tu šitaip galėjai, toks puikus dailininkas, kaip tau negėda! Nuo tada visam laikui įsiminiau dailininką Traugotą. Dabar jie dirba nedaug, sunkiai įkalbinami, jų iliustracijos brangios. Bet mano eilės jiems patiko, ir jie apipavidalino knygą nemokamai. Pernai susipažinau su vienu iš dailininkų Peterburge, tarptautiniame "Nevos knygų forume", prisipažinau jam, kaip kadaise pasielgiau su jo darbais, o jis atsakė – teisingai, jeigu gerai nupiešta, vadinasi, turi būti nuspalvinta.

Praėjusią vasarą Jūsų knyga buvo pripažinta viena iš geriausių poezijos knygų konkurse "Serebriannaja litera", apdovanota diplomu "Nevos knygų forume". Gal Jus pasiekė ir daugiau vertinimų?

Mano nuomone, tai pirmiausia leidėjo nuopelnas. Maloniausias įvertinimas – kad knygos tiražo praktiškai nebeliko. O pats netikėčiausias – kad žinomas kompozitorius Sergejus Žukovas iš Maskvos rengia muzikinį projektą su mano tekstais. Asmeniškai jo nepažįstu, bet gavau laišką, kad mano eilės jį labai įkvėpė, jis norįs parašyti muziką – violončelė, fortepijonas, saksofonas ir vokalas – ir išleisti kompaktinę plokštelę.

Gyvenimo įvairiose šalyse pėdsakai eilėraščiuose – egzotiškos realijos, topografinės detalės, prancūziški, itališki, angliški eilėraščių pavadinimai ar teksto intarpai. Tokios eilės laukia išprususio skaitytojo, kuris nepultų ieškoti žodynuose kitakalbių žodžių reikšmių arba aiškintis, ką reiškia obolas, Charonas ar palimpsestas.

Skaitytojo, nežinančio, kas yra obolas, man ir nereikia. Ir skaitytojai, ir literatai man būtent už tai dažniausiai ir priekaištauja – už keistus pavadinimus, užuominas, nuorodas į mažai žinomas asociacijas ar knygas, kurias reikia susirasti, kad suprastum, ką turiu omenyje, už tai, kad message miglota. Tenka aiškintis: man tai natūralu kaip kvėpavimas. Man lygiai taip pat paprasta pratęsti kokią nors asociacijų grandinę, parašius il disio ar correspondance suivie, kaip ir panaudoti rusų kalbos žodį, nukreipiantį, tarkime, į "Bыхожу один я на дорогу...". Aš gyvenu šioje kosmopolitinėje polifonijoje, tad kodėl turėčiau pati save nugenėti bijodama, kad skaitytojas manęs nesupras? Kitos kalbos žodis man dažniausiai yra postūmis, pageidaujamos asociacijų grandinės pradžia. Man paprasčiau pasakyti in modo dubbio, nei ieškoti rusiško atitikmens ir aiškinti skaitytojui, kad leidžiamės pragaro ratais. Skaitytojas gali neatpažinti nuorodos į Dante, tačiau nieko nepraras, jis paprasčiausiai pasuks kitu keliu.

Jeigu skaitytojas neįžvelgs aliuzijos, jis gal kai ką ir praras, bet vis dėlto suvoks eilėraštį kitaip?

Tai kaip spektaklyje: visą veiksmą scenoje kabo šautuvas, bet iš teatro išeinantis žiūrovas neklausia savęs, kodėl jis ten kabojo. Pamanykit, neiššovė… Tačiau kitam žiūrovui šautuvas iššovė, jis atkreips dėmesį ir į tai, kas kabo scenoje. Kai tekstas įtraukia kaip verpetas, kai leki ta spirale nesuvokdamas, kaip ir kodėl tai įvyko, – tai atrodo tarsi prestidižitacija: iš dėžutės iššoko triušis, tu negali atplėšti nuo jo akių, o iš kur jis atsirado – kokie čia veidrodžiai ar virvutės, – tau nesvarbu. Štai kokį įsivaizduoju idealų skaitytoją, visai ne tą, kuris įžvelgia nuorodą į Dante Alighieri.

Jūsų eilėraščiuose ima ir šmėsteli karūna ar špaga, driadė ar princesė…

Tai vaikystės romantizmas, iš kurio neišaugau, – visos skaitytos pasakos, pelkėje paskendusios raudonos kurpaitės. Per daug panašių personažų aš įsileidau į save. O to, kurį įsileidai, jau nebegali išprašyti. Jie vaikšto, valgo, keliauja su tavimi, kartais iš kampo kyšteli trolio snukis, langelyje šmėsteli princesės veidelis. Aš neginu jų šalin – per ilgai gyveno su manimi, tegul ir toliau sau gyvena. Net ir dienoraštyje, kai rašau apie tai, kodėl šiandien verkiu ar raunuosi plaukus, pasipainioja koks nors kryžiuotis. Kai kuriuos erzina tie riteriai, princesės, teatrinis rekvizitas. Bet aš ir esu teatrališkas žmogus, ir ne todėl, kad mokiausi teatrologijos. Mano tėvas, teatro režisierius, dievino Shakespeare’ą, gal dešimtį metų statė vien jį, o aš išaugau teatre, tūnojau tėčio repeticijose, persismelkiau tais personažais, jų aistrų atšvaitais ir vargu ar kada nors išsivaduosiu.

Svetos Litvak pratarmėje rašoma apie paprastų daiktų – senučiukės "Singer" siuvamosios mašinos, stiklainio uogienės, vaikiško "sekreto" su stikliukais ir karoliukais – sukeliamą jaudulį. Bet eilėraščiuose esama ir kitos plotmės, susijusios su meno sferomis.

Kaip ir visos mergaitės iš gerų namų, aš mokiausi piešti, lankiau meno mokyklą, bet paaiškėjo, kad gabumų ne per daugiausia, o tai, kam neturi gabumų, vilioja ir traukia. Aš mėgau, pažinojau daug dailininkų, tad sangvinas, sepija arba ochra man nėra tik egzotiški žodžiai. Spalvinė gama, daikto faktūra, jo paslėpta spalva – visa tai man labai svarbu. Iš šalies tai gali atrodyti kaip naivi pretenzija būti mergaite, gyvenančia dramblio kaulo bokšte: sėdi sau balkone, nukorusi ilgas kasas, žvelgia iš viršaus žemyn, neria karoliukus, o aplinkui princai, dailininkai ir trolių porelė. Bet juk loši tomis kortomis, kurias tau padalijo. Aš gavau tokias kortas ir dėlioju jas į savo pasiansą.

Tradicinė silabotoninė eilėdara, eilėraščio metras kartais tampa poezijos tema arba personažu. Ar turite pamėgtą metrą?

Esu konservatyvi ir nemėgstu konceptualios poezijos, tariamo daugiaprasmiškumo, ritmikos nepaisymo, verlibro. Man eilėraščio metras – tai gyvas pavidalas. Kai pradedu naują tekstą, pirmiausiai girdžiu kokį nors ritmą – ta-ta-ta ta ta – ir atskirus žodžius, kurie jam reikalingi. Ir kai pagaunu tą ritmą ir žodžius, tik tuomet atsiskleidžia tema. Bet viską pradeda ritmas, ir aš nesigilinu, ar tai chorėjas, ar anapestas. O kai parašau – pasirodo, šį kartą tai chorėjas…

Tomas Venclova, apibūdindamas Jūsų poeziją, išskiria tradicinę eilėdarą, puikų rimo ir sudėtingos strofos įvaldymą, kita vertus, ir punktuacinius eksperimentus.

Kurį laiką rašiau kaip visi normalūs žmonės, su skyrybos ženklais, tačiau jie pradėjo mane erzinti. Anksčiau vienas skyrybos ženklas atsirasdavo nei iš šio, nei iš to, suteikdamas tekstui melagingo daugiaprasmiškumo, piršdamas pasimetimo jausmą, – spėkite, koks? Taip, daugtaškis! Aš stūmiau daugtaškį iš savęs po lašą, po tašką. O kai jį išgujau, kartu su juo pasipiktinę išėjo ir taškai, dingo klaustukai ir šauktukai. Liko tik liūdnai vieniši kableliai, ir aš išsiunčiau juos kitiems iš paskos. Skyrybos ženklai išpučia tekstą, juos pašalinus tekstas ima kvėpuoti. Be to, tai tam tikras žaidimas, atsiranda dviprasmiškų eilučių, kurias gali perskaityti skirtingai, nelygu kur padėsi kablelį. Skaitytojas pats ieško pauzės, ir eilėraščio prasmė raibuliuoja. Bet kai man mirtinai reikia taško ar kablelio, kai pati noriu primesti pauzę skaitytojui – štai čia baigiasi vienas prasminis sandas ir prasideda kitas, – galiu padėti ženklą absurdiškiausioje vietoje. Ispanai klaustuką rašo sakinio pradžioje – kartais kyla didelė pagunda padaryti tą patį. Arba įterpti internetinį "smailą" :), pasisavinti iš kitos kalbos, tarkim, tibetiečių, kokius nors įmantrius brūkšniukus, paukščiukus, rutuliukus. Pristigusi rusų kalbos skyrybos ženklų, aš išmečiau juos visai.

Ar Lena Eltang identifikuoja save kaip Lietuvos rusų poetė? Kodėl, keturiolika metų išgyvenusi Vilniuje, likote praktiškai nežinoma vietos rusų publikai, nebuvote pastebėta rusų literatūriniuose sambūriuose?

Gyvenau įvairiose šalyse, tačiau taip ilgai, kaip čia, – tik Rusijoje. Niekada nekildavo klausimas, kam save priskirti, – štai tik dabar ir susimąsčiau. Dieve duok identifikuoti save – na ir formuluotė! – apskritai kaip poetę. Po to žiūrėsime, ar esu rusų, ar Lietuvos rusų poetė, ar pakibau tarp kelių realybių.

Bet juk rašančiam žmogui reikalingas bendravimas, kokia nors terpė, kolegų būrys ar būrelis…

Jo man pakanka internete. Anksčiau, jei kas nors pasisekdavo, pati sau pasidžiaugdavau ir niekam nerodydavau. O dabar kiekvieną rytą sėdu prie kompiuterio, žiūriu, ką rašo artimi ir tolimi draugai, atsakau į atgarsius įvairiose svetainėse. Kai porą metų verdi tame pačiame katilėlyje, užsimezga ryšys tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų. Pažįsti žmogų iš nuotraukos, žinai, kaip jis gyvena Čikagoje ar Naujojoje Zelandijoje. Ir jeigu jis rašo apie tavo eiles, supranti, kad tai – ne tušti plepalai, nes jam nėra jokio reikalo meluoti. Su daugeliu susipažinau ir tiesiogiai, pakviesta skaityti Maskvos ir Piterio literatūriniuose klubuose. Po to, kai įlindau į internetą, nebekyla minčių, kad esu apleista ar vieniša.


Pavel Lavrinec
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-11 11:30
Naberežnyje Čelny
O man nė velnio taip neatrodo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-01 14:40
Bathos
Pasikėlus moterėlė aiškiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą