Su REMIGIJUMI AUDIEJAIČIU kalbasi Audra Baranauskaitė
– Ar ten labai tamsu?
– O kas yra tamsu?
– Na, kai būna juoda...
– O kas yra juoda?
(Iš L. R. pokalbio su Remiu)
Taip sutapo, kad su Remigijumi susitikome Baltosios lazdelės dieną. Po interviu nuėjome į Rašytnamį, kur vyko K. Navako ir A. Šlepiko poezijos knygų pristatymai. Kęstučiui skaitant paskutinį eilėraštį, priešpaskutinis žodis buvo "naktis". Jį ištarus, salėje užgeso šviesa... Kavinėje prie baro gėrimai taip pat kurį laiką buvo pilstomi pasišviečiant žiebtuvėliais.
Baltosios lazdelės diena slinko į pabaigą...
– Pažįsti nemažai poetų. Lankaisi jų renginiuose. Kas tave sieja su poezija?
– Taip nutiko, kad metus teko mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anglų kalba, kompiuteriniai mokslai akliesiems, greta japonų kalba, iš dalies lėmusi mano vėlesnes studijas. Jei ne Amerika, turbūt būčiau stojęs į fleitos specialybę ir dabar grojęs Kauno aklųjų ir silpnaregių orkestre.
Vėliau grįžęs ir įstojęs į universitetą, gal pusmetį tarpau anglistų terpėje. Tais laikais tai buvo labai madinga prestižinė specialybė. Dauguma stojo norėdami padaryti karjerą, gauti gerai mokamą darbo vietą. Tačiau, artimiau susipažinęs su poetais Rimvydu Stankevičiumi ir Dariumi Šimoniu, supratau, kad ta kryptimi man ne pakeliui. Matyt, prasiveržė meniniai polinkiai, kurie buvo daugiau ar mažiau užslopinti...
Vėliau mūsų grupė didėjo, susitikę ne tik daug kalbėdavom, bet ir dainuodavom, tarp jų buvo gerai grojančių gitara. Bendravimas su šiais žmonėmis pastūmėjo plačiau susipažinti ir su poezija, ir su proza. Apskritai visą laiką norėjau būti su tais, kurie už mane kuo nors pranašesni: išsilavinimu, erudicija, intelektu, kad galėčiau iš jų pasiimti. Skaityti literatūrą pačiam tais laikais nebuvo tiek daug galimybių, todėl stengiausi daug ką sugerti į save per savo draugus kaip per mediumus.
– O tu pats ar rašai?
– Esu vienas iš keturių internetinio puslapio www.nevykėliai.lt savininkų. Tame puslapyje guli keli mano sukurti haiku, visiškai tolimi japoniškiems, keli limerikai, bet to nelaikau rašymu.
– Kur studijuoji dabar?
– Orientalistikos centre. Kurso pavadinimas skamba keistokai – "Lyginamosios Azijos studijos". Iš keturių šakų pasirinkau japonologiją.
Tiesą sakant, patekau čia gana atsitiktinai. Buvau bebaigiąs vertimų studijas, neturėjau darbo ir jei mane būtų metę iš bendrabučio, tai vos ne į gatvę. Ir staiga netyčia, įsijungęs radiją, išgirdau, kad kuriamas Orientalistikos centras. Kadangi japoniškų mokslų buvau kandęs anksčiau, pamaniau, kad išlošiu dvigubai – ta kalba man patinka, be to, dar ketveriems metams nemokamai liksiu bendrabutyje.
– Vakarais dažnai repetuoji...
– Keturiese įkūrėme grupę "Mad man moon". Pavadinimas paimtas iš "Genesis" tekstų. Mes kartu jau treti metai. Gitara, bosas, mušamieji. Aš – vokalas, kartais į rankas paimu fleitą, nes kai nėra klavišinių, reikia užtušuoti "tuščias vietas".
– O kaip vadinasi unikalios improvizacijos, kurias įvairiausiom progom atlieki balsu?
– Tai visų nugirstų patirčių "suplakimas". Gali būti folko gabalėlių, pora taktų iš džiazo, bliuzo, žodžiu, absoliuti improvizacija. Paprasčiausiai visa tai, ką girdėjau, "sukeliu", "sugrūdu į košę" ir "išspjaunu".
Tačiau kai šneku, labai nemėgstu klausytis savo įrašyto balso.
– Nežinau, ar tai tave paguos: beveik nesutikau žmonių, kurių neerzintų jų pačių balsas.
– Bet tas nelygus mano šnekėjimas, mikčiojimas, tembras: tiesiog skamba negerai. Kai dainuoju, skamba lygiau. Juk nė vienas miknius dainuodamas neužsikerta. Šiaip jau galėtų būti įteisintas kalbėjimas dainuojant, kaip koks rečitatyvas. Taip būtų lengviau ir užsienio kalbų mokytis.
Kartais man keista, kaip mane supranta kiti. Juk savo balsą tiesiog leidi į orą. Kažką girdi, bet tai ne tas girdėjimas. Antraip galėtum jį kontroliuoti.
– O kam? Juk tai tavo temperamento, charakterio išraiška. Tarkim, man labai patinka, kaip tu kalbi. O kai dainuoji angliškai, stebina visiškas akcento nebuvimas, idealus intonavimas, virtuoziškos balso vibracijos.
– Tačiau geras sinchronistas iš manęs neišeitų. Aišku, karjera man nėra toks svarbus dalykas, bet vertėjavimas, šiaip ar taip, galėjo būti pinigų šaltinis.
– Iš kur tu kilęs?
– Iš Kauno, tačiau baigiau Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Nei mano tėvai, nei sesuo dvynė dėl regėjimo neturėjo jokių problemų.
– Ar tarp tavęs ir sesers stiprus ryšys?
– Mes nesame astraliniai dvyniai. Nelabai kas mus sieja... Šiandien kažkodėl pamaniau, kaip būtų įdomu, jei, tarkim, sutikęs žmogų iš veido matytum, kad jis turi dvynį: brolį ar seserį. Nežinau, kas tai turėtų būti, koks nors papildomas bruožas, gal kokia stigma, ar kas... Ir tu, nepažinodamas jo, imi ir paklausi: o kaip tavo dvynukė gyvena?
– Ar tai reiškia, kad mąstai vaizdiniais?
– Ne, regėjimas čia niekuo dėtas, tiesiog šauna į galvą mintis.
– Bet žmonės tavęs klausia, ką tu matai.
– Kartais klausia, ir aš atsakau: nieko. Tai ir yra NIEKO... Nėra nei vaizdo, nei spalvos kategorijos. O leistis gilyn į kažkokius dvasinius regėjimus...
– O kai fotografuoji? Juk esi net surengęs parodą.
– Tuomet garsas – pagrindinis šaltinis.
– Tačiau vis tiek manai, kad ten – kažkoks vaizdas...
– "Vaizdas" yra tiek, kiek aprėpia mano rankos. Galiu atsistoti, paliesti sieną, ir viskas.
Žinoma, pasaulyje yra daug naujos technologijos, kuri padeda tą suvokimą praplėsti.
– Kurtieji, jei turi klausos aparatą, garsą gali išgirsti. Galbūt aklas žmogus ateityje taip pat kažką pamatys.
– Niekada neregėjusiam būtų baisu. Juk apsiverstų visi pojūčiai, visas pasaulis. Galima ir išprotėti... Reikėtų rimtai psichologiškai ruoštis. Kita vertus, sakoma, kad regėjimu perteikiama tik dešimt procentų informacijos, o daugiau – visais kitais pojūčiais.
– Kartą tau pasakojau, jog prie Neries radau gervuogių. Tu pasakei: oho, kokios vėlyvos... Iš kur tai žinai?
– Esu valgęs gervuogių nuo krūmo.
– Jų šakos braižo ir duria.
– Na tai kas. Jei mane priveda, jas nusiskinti labai lengva. Reikia tik pirštų miklumo.
– Tačiau bandai ką nors paliesti ir nežinai, ką paliesi. O jeigu ten kas nors bjauraus... Be to, gali įsidurti, susižeisti.
– Taip nutinka. Todėl stengiuosi nekišti rankų kur nereikia. Yra atsargumas. Jei daiktas tau nepažįstamas, tu jį iš lėto apčiupinėji, jei įprastas – imi elementariu rankos judesiu, lyg matydamas.
– Bet sąvokos "gražus", "bjaurus" tau egzistuoja?
– Žinoma. Jos adekvačios patiems pojūčiams. Juk gali būti bjaurus paviršius. Kažkoks nelygumas, kuris nemaloniai sudirgina vaizduotę.
– Kokie paviršiai tau patinka?
– Lygūs, nes juos smagu liesti, bet jie nėra estetiškai gražūs. Kuo įvairesnis paviršius, tuo jis gražesnis. Kokie nors barokiniai išraižymai...
– O ką liesti nemaloniausia?
– Turiu fobiją – bijau nudegusių vietų. Ar tai būtų apdegęs skuduras, medis, oda. Man tai vienas šlykščiausių paviršių. Galiu paliesti bet ką, tik ne tai. Vaikystėje esu lietęs darinėjamos kiaulės vidurius, ir tai neatrodė taip bjauru.
– O kvapai?
– Būdamas mažas, gerokai apsilamdžiau nosį. Plojausi į žemę ir nespėjau ištiesti rankų. Todėl kvapai man reiškia ne per daugiausiai. Kažką užuodžiu, bet neturiu uoslės patirties. Neskiriu raudonojo vyno nuo baltojo, nes tai "kirto" ir per skonio receptorius.
– Tuomet garsai tampa dar svarbesni...
– Aklų žmonių klausa nebūtinai turi būti absoliuti, nors, žinoma, dažniausiai jie muzikalūs. O šiaip jie turi labai jautrią, selektyvią klausą, galinčią iš daugybės garsų išskirti jiems būtiną.
– Mes matomės tik penktą kartą. Ar tuščiame universiteto kiemelyje mane pažinai iš žingsnių?
– Norint atskirti, jų reikia klausytis ilgai. Ne dienom ir ne mėnesiais. Nebent jie labai charakteringi ir imi juos atskirti iš karto. Žinoma, tikrai artimų žmonių, su kuriais praleista daug laiko, žingsnius gali atpažinti.
– O jei paklausčiau, ką labiausiai mėgsti veikti?
– Matyt, tai, ką veikiu. Bet aš nevartoju tokių sąvokų: labiausiai, geriausias, blogiausias... Negaliu nieko absoliutinti.
– Kartais susidaro įspūdis, kad esi baisiai užsiėmęs žmogus.
– Nė velnio. Dažnai turiu daugybę laiko ir nežinau, ką daryti.
– Ką tada darai?
– Nieko. Sėdžiu vienoje vietoje. Ir užsiiminėju "niekuo".
– Tuomet mintys lenda į galvą...
– Jei nenoriu, kad lįstų, bandau klausytis muzikos.
– O jeigu muzikos nėra?
– Stebiu žmones. Klausausi jų pokalbių. Kita vertus, negaliu vienoje vietoje ilgai išbūti... Nebent "Suokalbyje". Nors, atrodo, tie patys "snukiai", tačiau yra kažkas tokio – gal jausmas, lyg būtum grįžęs namo.
Be to, labai geras išradimas – mobilusis telefonas. Bet kada gali kam nors paskambinti.
– Ar susidurdamas su nepažįstamais žmonėmis jauti, kad keičiasi jų reakcija ir gebėjimas bendrauti su šiek tiek kitokiais negu jie?
– Dainuojančios revoliucijos laikais man buvo šešiolika. Iki tol mes retai išlįsdavome į viešumą.
Žinoma, žmonės tapo laisvesni iš esmės. Bet ir vėl tai priklauso nuo atskiro individo. Vienas, jei ir šiaip komunikabilus, prieis, ir mes iš karto šnekėsime kaip lygus su lygiu, o kitas gali drovėtis užkalbinti.
Be to, yra daug daugiau informacijos. Neįgalūs žmonės ir patys labiau išeina į viešumą. Tarkim, spaudoje gali rašyti ką nori, bet kai tave pamato gatvėje ar kokiame renginyje, įspūdis daug gyvesnis.
– Ar paauglystėje jauteisi saugus?
– Kaip viščiukas inkubatoriuje. Tik gerokai vėliau supratau, kaip man trūko laisvės. Kita vertus, mes gavome neblogą išsilavinimą, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokykla buvo gana moderni (tuo daug rūpinosi amžinatilsį Antanas Jonynas).
– Buvo toks čekų dokumentinis filmas apie nereginčių vaikų internatą. Ten rodė, kaip jie važinėjasi dviračiais.
– Dviračiais ir pas mus važinėdavo. Svarbiausia išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Bandžiau keletą kartų, tačiau geriau mokytis tiems, kurie vaikystėje nors trumpai galėjo matyti, ir tas erdvės pojūtis yra išlikęs.
O sukioti ratus aplink žinomas vietas man neatrodė įdomu. Pasipuikuoti prieš save, kad štai ir aš galiu?.. Matyt, esu truputį maksimalistas: arba viskas, arba nieko.
Žinoma, ir dabar yra gudruolių, kurie vaikšto be lazdų, bet jie neretai apsidaužo. Ta baltosios lazdelės kultūra sunkiai skverbėsi. Sovietmečiu tiesiog išmokdavai maršrutą: nuo mokyklos ar įmonės iki bendrabučio. Ištiesi į priekį rankas ir eini.
– Sakei, kad kartais "autopilotu" grįžti namo. Nuo troleibusų stotelės...
– Šiaip jau nepasižymiu gera orientacija, lyginant su kitais aklaisiais. Tie, kurie yra anksčiau regėję, turi puikią atmintį. Pervedei vieną kartą, ir jie prisimena maršrutą. O aš jei nesusikaupęs arba šnekuosi, tai mane vesk nors ir tris šimtus kartų...
Aišku, gali maršrutą išmokti. Su instruktorium pereini, įsidėmi menkiausią detalę, vos ne kiekvieną įdubimą ar išsikišusį lietvamzdį... Didelio pavojaus į ką nors atsitrenkti nėra: daiktai skleidžia tam tikrą akustinį garsą. Bet jei objektas bus žemiau mano galvos, galiu jo ir nepajusti.
– O kaip būna, kai "įkali"?
– Kuriam laikui ir reakcija, ir orientacija paaštrėja. Pagreitėja judesiai. Paskui vėl pradeda prastėti.
– Panašiai esti visiems mirtingiesiems... O riba tarp dienos ir nakties tau labai išsitrynusi?
– Naktį, kiek pavyksta, stengiuosi miegoti, bet aš apskritai blogai miegu. Dėl to man ta diena būna pusiau prasnūduriuota. Taip yra nuo pat paauglystės. Anksčiau naktį į garsus per daug nekreipdavau dėmesio, o dabar įpuoli į snaudulį, staiga išgirsti kokį netikėtą garsą, ir širdis pradeda taškytis.
– Kažkodėl susidaro įspūdis, kad gyveni tik reginčiųjų pasaulyje.
– Nebūtinai. Bendrauju su rašančiais aklaisiais ir silpnaregiais. Arba prireikia kokių nors materialių dalykų, tarkim, pameti lazdą...
– Tačiau egzistuoja kažkoks savitarpio supratimas, patirties bendrumas, kuriuo su reginčiaisiais negali dalytis.
– Žinoma, juk trylika metų praleista viename mažame bendrabutyje. Gali nesimatyti penkerius metus, susitikti ir bus apie ką šnekėtis. Tikrai, visokių nuotykių būta. Nors man pačiam nelabai kas nutikę, esu gana ramus. Ir šiaip buvau, ko gero, vienišius. Tiesą sakant, ir dabar...
– Bet aklas žmogus daug pažeidžiamesnis. Jį galima apgauti, išsinešti jo daiktus... Ar esi patyręs ką nors panašaus?
– Tiesiogiai gal ne. Net nežinau kodėl... Gal tokia mano aplinka. Be to, nelabai ir fiksuoju tuos dalykus.
– O kaip susiskaičiuoji pinigus?
– Dažniausiai žinau, kiek turiu ir kokiomis kupiūromis. Monetas pažįstu pats, o popierinius galima susilankstyti įvairiomis formomis: trikampiais, keturkampiais... gali prisigalvoti visokių "lėktuvėlių".
...Aklieji iš tiesų neretai būna labai jautrūs, įžeidūs, įsitempę. Aš taip pat galiu būti įsitempęs, bet ne dėl aklumo. Daugiau dėl charakterio ypatybių. Tik tarp savo draugų labai puikiai jaučiuosi. Arba kai "įkalu".
Kartais sėdžiu kompanijoje ir galiu pratylėti valandų valandas. Su niekuo nebendraudamas. Net atsijungiu. Bet staiga kažką išgirstu, pajuntu, kad galiu įsiterpti, ir įkišu savo trigrašį.
O šiaip man visai nebūtina, kad į mane kreiptų dėmesį, to net nelaukiu. Niekada nepuolu pirmas, netrokštu būti pristatytas, nes žinau, kad tai dirbtina, ir po akimirkos vardai bus pamiršti.
– O ką manai apie meilę?
– Prieš kurį laiką turėjau merginą. Draugavome porą metų. Susitikdavome dažnai, nors ji gyveno kitame mieste. Tačiau buvome pernelyg skirtingi, todėl gražiai išsiskyrėm, ir viskas. Be to, vien susitikinėjant ilgai negali tempti, reikia gyventi su žmogumi.
Žinoma, ir anksčiau įsimylėdavau, bet jausmas būdavo tik iš mano pusės. Dažniausiai net neprasitardavau... Prasinešiodavau, ir tiek.
– Ir nieko nebeieškai?
– Jei liksiu vienas, na ir kas... Bet aš nuo nieko neatsižegnoju. Gal kada nors pats pasiryšiu, gal priimsiu kito žingsnį. Kas žino...
Tačiau nenoriu nieko daryti desperatiškai, pažindintis internetu ar kitais būdais.
– Ar kada nors norėjai negyventi?
– Gal kartą, kai penktoje klasėje pagavo rūkantį. Pamaniau, neduok Dieve, tėvai sužinos... Atsiguliau, pakišau galvą po antklode, apsikamšiau ir pagalvojau: ot, užmigsiu ir nebeatsikelsiu.
– Negalia – gana švelnus, neįžeidus žodis. O kaip tu vadini savo neregystę?
– Akluosius vadinu kurmiais. Bet čia ne aš sugalvojau. "Kurmis" – taip vadinosi ir Dalios Survilaitės susuktas dešimties minučių filmukas apie mane.
O pati "kurmio" sąvoka dvireikšmė: vieni jų tiesiog lindi ir nenori niekur išlįsti. Ir yra tokių, kurie, net ir būdami po žeme, sugeba atrasti SAVĄJĄ ŠVIESĄ.
