Tautosaka yra, kaip žinom, tautos balsas, tautos išmintis. Ką gi šis balsas mums sako? Jei gerai įsiklausysime, gal kiek nustebę suvoksime, kad per amžių amžius jis kartoja vis tą pačią tiesą – apie gyvenimo grožį, saulę danguje, paukščius žaliuose medžiuose, amžiną gyvenimo ratą, namų židinio jaukumą, džiaugsmą būti, gyventi, žodžiu, moko visur ir visą laiką regėti didįjį gyvybės stebuklą, Būties stebuklą. Jį galim išvysti drobės rašte, medinėj figūrėlėj, molinio indo formoj, išgirsti skambant dainoj ar pasakoj. Bet šio balso tiek daug Salomėjos Nėries kūryboj! Nėra nė vieno jos eilėraščio, kuriame nebūtų saulužės ar debesėlio, akmenėlio upelyje, kvepiančių alyvų, byrančių žvaigždžių, burtų ir kerų. O kiek daug tyros energijos („Mes išbėgsim nuogos / Į rasotą girią“), spontaniško veržlumo („siela į saulę veržias“), meilės pavasariniam vėjui! O kiek meilės žemei, beržui („Svyra skaros švelnutės ir plonos / Nuo berželių baltų“), žiburėliui tolyje.

Kai kalbame apie Salomėją Nėrį, pasakome daug įvairių nuomonių. Kai mąstome arba, dar geriau, jaučiame Salomėjos Nėries poeziją ir tik poeziją, nuomonių nebelieka, nes apima vienas panašus jausmas – šviesos, grakštumo, trapumo, nepakeliamo būties lengvumo (pritaikant puikų posakį). Iš kur ši šviesa į jos eilėraštį ateina? Iš kur ji per eilėraštį sklinda? Ji ateina iš labai toli: iš amžių glūdumos, iš tūkstantmečio tikėjimo gerąja valia, iš žmogaus gelmės, įrašytos tautosakoje, iš pačios žemės. Maironis ir Vincas Kudirka įtvirtino mūsų supratime Lietuvą kaip istorinę ir geografinę sąvoką, auklėjo mus „susipratusiais lietuviais“, o Salomėjos Nėries gimtosios žemės jausmas yra ne sąmoningai išsiugdytas, bet natūralus, pasąmoninis, todėl tarytum gilesnis, mitinis. Tas jausmas, žinoma, būdingas ne tik Salomėjai, jis bendras visiems, tai yra archetipinis, tačiau jos lyrikoje jis spontaniškai išsiskleidė, ji suteikė jam balsą.

Seniausi pasaulyje archeologiniai radiniai yra nėščios moters figūrėlės. Tai viską pagimdančios žemės motinos simboliai. Iš žemės gimsta bei išauga žolė ir medis, iš žemės išnyra saulė ir vėl į ją sugrįžta vakare. Iš moters kūno nesuvokiamu būdu atsiranda nauja gyvybė. Tai stebuklas, ir pirmieji garbinimo objektai, kaip sako Marija Gimbutienė, buvo moterys, moters kūnas, amžina gyvybės misterija. Šio stebuklo niekad neužmiršo tautosaka, jo kupini ir Salomėjos Nėries eilėraščiai. Natūrali moteriška metamorfozė (krikščionybė vėliau susikurs kažką panašaus – vyrišką Trejybę) – iš pradžių linksma ir nekalta piemenaitė murzina, kuriai „plaukuose gėlės iš rugių“ (vaisingumo ženklas), vėliau – motina „su kūdikiu ant rankos“ ir senelė, sekanti pasakas „mažiemus“, bei galiausiai „Žemė žemynėlė / Juodoji močiutė“ sudaro visa apimantį gyvenimo ratą, iškelia paslaptingą moteriškąjį pradą, kuris dominuoja gamtoj ir žmonių gyvenime.

Įsižiūrėkime, kaip šis gyvenimo ratas atrodo eilėraštyje „Močiutė“. Kaip ir kiekvienos močiutės namuose, čia susitinka du gyvenimo pradai – išdykusi vaikystė ir rūpestinga senatvė. Vaikams pasaulis kupinas stebuklų, paslapčių ir smagių pavojų, jie kupini gyvenimo pertekliaus ir neatsargumo, todėl reikalingi nuolatinės globos, ir močiutė yra nesibaigiantis rūpinimasis viskuo – ir kad vaikai būtų prižiūrėti, ir kad rugiai neišgultų, ir kad daržovės užderėtų, todėl ji nuolat skuba, bėga ir taip kuria pasaulį aplink save bei užsiima tvarkos atkūrimu, tartum voras laikydama visas gijas. Ratelis („kaip ratelis ji sukosi, bėgo“) ir verpstė liaudies mene reiškia nenutrūkstamą gyvenimo eigą, primena voro, verpiančio iš savęs, darbą (žudyti vorą yra negerai – tikima iki šiol), taigi senelė yra nematomas visa ko pagrindas. Bet štai vieną rytą vaikai sužino, kad ji mirė. Kas dabar bus? Kol senelė buvo gyva, šis klausimas neiškilo, buvo taip tikra ir ramu, linksma ir nerūpestinga. Tad kaip reiks toliau gyventi? Rodos, neįmanoma, rodos, visas pasaulis subyrės („devyngalvis praris“). Bet santūri močiutės mirtis po dienos darbų („ji nuvaikščiotas kojas atgręžus...“) nėra tragedija, nes tai natūrali mirtis. Taip miršta gamta, kad prisikeltų savo palikuonyse. Natūraliame gamtos cikle mirtis nėra baisi, jos beveik nėra, nes tai prasminga ir jungianti mirtis – kaip amžinai gamtoj besitęsianti vienų auka kitiems, jaunesniems ir stipresniems. Todėl pasaulis su močiutės mirtim nesugriūva, nes vaikams, štai liūdintiems šalia, jau perduota amžinybė, ir jie nešiojasi ją savy: žino močiutės darbus ir moka jos pasakas.

Taigi gamta taip sutvarkyta, kad joje nelieka vietos mirčiai. Mirusieji laidojami į tą pačią žemę, kurios maitinami užaugo, sugrįžta, kad vėl atgimtų. Moteris, gimdydama ir augindama vaikus, didžiojo gamtos ciklo nepažeidžia, bet yra gražiausia jo dalis. Bet pasaulyje dar esama vyrų, „protingų dėdžių“, kurie sugalvoja dirbtinius planus ir nori pertvarkyti pasaulio dėsnius, nenori laukti gamtos dovanų, bet siekia prievarta pasiimti, naikina gamtą. Štai ateina vyrai ir nužudo žaltį, šį gyvybės ir gamtos simbolį (palyginkime žodžius: „gyvatė“–„gyvybė“, „gyvata“–„gyvenimas“). Čia yra baisi mirtis, tragiška mirtis, ir Eglė, motina, sukrėsta brolių žiaurumo, kartu su vaikais pasitraukia atgal į gamtą.

Salomėją Nėrį, labai moterišką ir trapią būtybę, visą gyvenimą žeidė „dėsniai pasaulio gudraus“. Reikšdama laukinę laisvę, šlovindama atvirą meilę („Be bažnyčios, be altorių...“), pagoniška laumė Salomėja, kurios bijojo siaurų prietarų sukaustyta visuomenė, jautė, kaip ją nuolat persekioja krikščioniška intencija „sudeginti kaip raganą“, ir patriarchališkai suręstoj visuomenėj matė žeminančią moters padėtį: paslaptingos laukų deivės paverstos arba grubiom baro mergom, arba tylutėm gėlių pardavėjom, kurių gyvenimas tevertas dvidešimties su. Negalėdama pritapti („kam tu ne juoda...“), poetė vis labiau gręžėsi į gamtą, vis stipriau girdėjo gimtosios žemės šauksmą („Tu nubusi“) ir artėjo prie amžinų, tautosakai žinomų tiesų, prie didžiosios vertybės – laimės būti: įbristi į vėsų Širvintos vandenį, „saulei nusijuokti“, matyti, kaip pražysta pirmosios žvaigždės, girdėti, kaip „svirtis žvanga rytmetiniu šalčiu“, jausti, „kaip gyvenimu ir duona dvelkia vėjas“.

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą kentė poetė, jėga atplėšta nuo gimtinės ta pačia geležimi, kuri nužudė Žilviną. Protingi dėdės sugalvojo karą, šią brutaliausią akciją prieš gamtą ir žmoniją. Karas, ryškiausia vyriškumo pasireiškimo forma, moteriai yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas („Nustebusi stovėjai tu“). Kodėl nesugebame džiaugtis pasauliu tokiu, koks jis yra, pasauliu, globojamu gerosios deivės gamtos („Laimindama skrenda gero derliaus deivė. / Tankus vasarojus. Varpa bus brandi – / O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, / Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?“)?

Seniausiame užrašytame pasaulio sukūrimo mite, Babilono epe, pasakojama, kaip jaunas griaustinio ir karo dievas Mardukas įsiveržė į savo motiną Tiamat ir iš vidaus sudraskė, o iš jos kūno dalių sukūrė pasaulį. Salomėjos eilėraštyje naujas karo ir audrų dievas įsiveržia į Lietuvą („Audrų, perkūnijų prikrauti, / Lingavo debesų laivai“), ir jos peizažuose išryškėja moters siluetas („Akim tyliųjų ežerų, / Upelių kaspinais žydraisiais“). Žymiausias XIX amžiaus filosofas Georgas Wilhelmas Hegelis sakė, kad gamtoj nieko nevyksta, ir išaukštino istorinį vyksmą, neva paklūstantį aukščiausiems idėjos valdomiems dialektikos dėsniams. Tačiau sulyginę Babilono ir Salomėjos tekstus, atskirtus maždaug keturiasdešimčia amžių, galim pasakyti, kad ir istorijoj nieko nevyksta – pasaulis vis taip pat kuriamas pagal išankstinę idėją, vis taip pat norima rasti aukštesnę nei gamtos duota prasmę, nors keliai į ją visuomet grįsti „lavonų tiltais“, ir todėl žymiausias XX amžiaus filosofas Martinas Heideggeris jau tvirtina visiškai priešingą dalyką – kad žmonija paklydo, užvaldyta idėjos, kad pamiršo Būtį.

Karas yra žmogaus savęs išniekinimo drama. „Paprastiems eiliniams“ jis nereikalingas, bet kaip tik jiems tenka visa absurdo našta, ir poetė, ieškodama paguodos žodžio jų beprasmiškoms mirtims, tautosakiškai sulygina juos su liaudies dainų broliais sakalėliais ir tada, nors ir per mirtį, sugrąžina į amžiną gyvybės ciklą, kuris garantuoja prisikėlimą – ne krikščionišką, bet pagonišką – per gamtą.

Nejausdama gimtosios žemės po kojomis, tik nuolat girdėdama, kaip ji šaukia, „raudoj suklupus“, poetė išgyvena didžiulę psichologinę traumą. Persekioja vaikystės vietų, baltojo miesto vizijos, o pati Lietuva, į kurią ji pasiryžusi keliais pareiti, paskutiniuose eilėraščiuose iškyla kaip tikrosios būties namai ir gyvybinės jėgos šaltinis, jėgos, stipresnės už karo srautą ir įprastą logiką („sužaliuos lazda“), teigiančios gyvenimo dainą ir amžinąjį pavasarį. Lengvučiai ir melodingi posmai, dėmesys atskirai detalei, liaudiški deminutyvai sukelia įspūdį, kad poetei nebūdingas filosofinis mąstymas, globalus apibendrinimas, būties dėsnių svarstymas. Bet yra ne visai taip. Salomėjos Nėries lyrikos giliausiame klode įrašytas nepaprastai stiprus žinojimas esminės tiesos, iš tūkstantmetės glūdumos ateinančios, už bet kurią religiją senesnės minties, kad gamta yra tikrasis žemės veidas, kad žmogus tėra jos menka dalelė, kad žemė, kantriai kenčianti žmonių klaidas, „niekam nesiskundžia – tik ramiai keliauja, / Lygiu sau paskirtu amžinu keliu“ („Kodėl žemė tyli“).

Šitas žinojimas palaikė poetę sunkiausiomis jos gyvenimo valandomis, šitas žinojimas yra jos lyrikos amžinumo garantas. Atėjusi „pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos“, trumpam pasirodžiusi mažutė Deivė savo unikaliu minties šokiu sukūrė didžiulį poezijos pasaulį, kuris kaip saulė mums ilgai ilgai liepsnos, o pati poetė, ilgainiui sutapdama su savo poezija, apsigyvena poezijos būtyje ir kiekvieną kartą mums atsivertus jos eilėraštį atgimsta, atgyja ir pražysta diemedžiu.

Eugenijus Žmuida

„Šiaurės Atėnai“