Sutrikusi kritika

Skaitydamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vasario mėnesį rengto pokalbio apie poros pastarųjų metų lietuvių rašytojų knygas spausdintus tekstus ir ataskaitas ("Literatūra ir menas" ir "Metų" nr. 3) lietuvis rašytojas turi teisę pasijusti velniškai nejaukiai. Diagnozės visiškai liūdnos, konstatuojama jei ne mirtis, tai bent jau akivaizdi komos būsena.

Suprantamas kritikų liūdesys dėl silpnos mūsų literatūros, bet nelabai suprantamas jų nihilistinis požiūris į ją, virstantis nepasitenkinimu ir atvira panieka. Postmodernizmas – blogai, padidėjęs "aš", kūno reflektavimas – blogai, eseistikos klestėjimas – blogai, literatūros sąsajos su rinka – blogai, vertybių nedeklaruojanti literatūra – blogai, tiesą sakant, neradau beveik nė vieno aspekto, kuris būtų mūsų literatūroje bent jau patenkinamas. O jeigu kas nors ir pagiriama, tai su labai didelėm išlygom, lyg iš gailesčio. Ištinka keistas paradoksas: kritikai, kaltinantys šiuolaikinę literatūrą cinizmu ir vertybių praradimu, patys elgiasi ciniškai, ką jau kalbėti apie tai, kad jie visiškai nesavikritiški, tai yra – nemato, kad su pačia kritika Lietuvoje blogai, gal net blogiau nei su literatūra.

Pavyzdžiui, postmodernizmas. Juk tai pačių kritikų įsivestas terminas, nes literatūra nekuria teorijų, literatūra nekuria netgi jokių vertybių – skaitytojas (šiuo atveju – kritikas) jas suranda, suklasifikuoja, dėlioja jų hierarchiją ir panašiai. Ir tai, kad šiuolaikinė literatūra, pavyzdžiui, A. Kalėdai, atrodo ištikta aksiologinės sumaišties, yra kritikos, o ne literatūros problema. Toks įspūdis (galbūt jis apgaulingas, galbūt), kad visų pirma patys kritikai yra sutrikę, nebežino, kaip susidoroti su plūstančiais į jų anksčiau naudotas klišes nebetelpančiais tekstais. Sutinku, kad pastaruoju metu literatūroje daug nesveikatos, tačiau ko vertas gydytojas, kuris sako ligoniui, kad šis sergąs jam nežinoma ar nepatinkančia liga, todėl gydyti jį atsisakąs.

Kita vertus, grįžtant prie vertybių, kritikai kalba taip, tarsi dar visai neseniai tos vertybės buvusios, ir buvusios labai geros, pozityvios, tik štai dabar šiuolaikiniai autoriai ėmė ir išniekino jas, sugriovė, nutrynė nuo žemės paviršiaus. Gal būtų galima sužinoti tų buvusių vertybių sąrašą? Ar tikrai ta sovietinė, ideologinėm žvakutėm papuošta pastoralė buvo tokia tikra vertybė, kad jos reikėtų šiandien taip verkti? Ar geriau yra kurti anemiškus tekstus apie dvasingumą ir kitas abstrakcijas apsimetant, kad žmogaus fiziologija apskritai neegzistuoja ir kad kūno eksploatavimas visų pirma yra bandymas tirti tikrovę, ir nuo tikrovės mėginti eiti į metafiziką ir kalbėti apie transcendencijos pajautas, o ne atvirkščiai? Galbūt kūno šiuo metu per daug, bet saikas buvo pažeistas anksčiau, kai jis (kūnas ir visa su juo susijusi "apačia") visai neegzistavo lietuvių literatūroje.

Priekaištą eseistikai, esą ji neintelektuali ir neoriginali, esą ji prozos pakaitalas ir pusgaminis, taip pat galima peradresuoti patiems kritikams – gal mūsų kritikai trūksta intelekto ir originalumo, kad ji galėtų bent kiek prasikrapštyti snūdulio giedravalkiu aptrauktas akis, gal mūsų kritika paprasčiausiai neturi klausos kalbai, kuria rašo dabartiniai autoriai? Kas geriau – ar nyki, vien tik žanrinį kanoną atitinkanti novelė, ar gyva, skaitoma, apie žmogų, o ne apie literatūrą kalbanti esė? Be abejo, esė lenda ne į savo zoną, bet tik todėl, kad ten vakuumas, o ne dėl kokių nors rašytojų užgaidų.

Nenoriu nieko kaltinti, nenoriu su niekuo pyktis, nes Solveiga Daugirdaitė, šio pokalbio apie knygas dalyvė, teisi – gyvename tokiame kaime, kuriame ką nors kritiško leptelėjęs tuojau pat savo kailiu pajusi skaudžius padarinius, būsi nubaustas anonimiškai, ko nors negausi, būsi ignoruojamas ir t. t. Tačiau reikalauti iš literatūros "aksiologinių hierarchijų" vis dėlto begėdiška. Ypač kai šiuos priekaištus pateikia kritikai. Toks literatūros ideologizavimas visuomet, visais laikais buvo bergždžias. Ypač jis atrodo beviltiškai, jeigu nekeliamas svarbiausias literatūros vertinimo kriterijus – meniškumas. Jeigu knyga aukšto estetinio lygio, vien jau tai yra vertybė, kad ir apie ką joje būtų rašoma, kad ir iš kokių šventenybių būtų šaipomasi ar net tyčiojamasi. Tikra abejonė, nuoširdus (žinoma, nuoširdumas visų pirma turi būti sukurtas) neigimas, cinizmas, – nors man labiau patiktų kinizmo sąvoka, – yra kur kas geriau nei mechaniškas vertybių teigimas. Akivaizdus pavyzdys – M. Ivaškevičiaus romanas "Žali". Jam priekaištaujama dėl neteisingo, abejingo ar net ciniško požiūrio į pokarį, dėl postmodernizmo, dėl to, kad knyga rašyta mugei ir t. t. Bet tai talentingai parašyta knyga ir šis faktas atperka visas ideologines nuodėmes. Literatūra tiesiog privalo būti įvairi. Nepatinka M. Ivaškevičius – skaitykite R. Keturakio ta pačia tema parašytą romaną, apie kurį, beje, kritikai net neužsimena. Kodėl? Gal kad per daug tradiciškas, per daug patetikos, per daug aiškiai matyti vertybės? Vadinasi, irgi negerai? Tuomet jau sunku suprasti, ko kritika nori iš literatūros, nors norėti, ypač reikalauti, ji ir neturi teisės. Rašyti, kad patiktum kritikai – kas dar gali blogiau atsitikti literatūrai.