Rugpjūčio antras savaitgalis: man vaidenosi ežiukas rūke

Neoficialių radijo stočių žinia, kad Kukuliškių kaime vyks Parnaso mafijos bendrininkų sambūris "Placdarmas", pasitvirtino. Traukiančius pajūrin nors pusvalandžiukei užsukti viliote viliojo pakelės literatūrinių kavinių sirenos. Vienoje iš jų ir stabtelėjo įkvėpti ir iškvėpti Arūno von Sprauniaus ekipažas. Iki "Placdarmo" centrinės stovyklavietės poetų likučiai buvo atgabenti specialios paskirties transportu kartu su dešrelėmis ir sklidinutėliais plovo termosais. Mosikuodamas vėliavėle ir brauningu visus sutiko juodarūbis "Placdarmo" GGeneralissimus.

Valstybės nuosavybe esanti "Juodoji tvirtovė" trims dienoms perėjo į poetų rankas. Didžiąją misiją atliko ledlaužis Virgis Gasiliūnas. Per lubų angą jis įsiropštė (tą kūno gabaritai leido tik jam) vidun ir išminavo Mažojo bunkerio vidų. Buvo išgabenti gamtinių atliekų ir sprogmenų kilogramai. Pašventinta ir pasmilkyta. Nors jūros vartai jau buvo atvirut atvirutėliai, tačiau nė vienas nesiryžo išplaukti į plačiuosius vandenis. "Placdarmo" šilumos ir energijos srautų reguliuotojas Virginijus Sungaila kontroliavo karių poetų būrio laužą. Jis gi pats atliko ir miško sanitaro vaidmenį. Suokalbininkė Rasa Čergelienė pirmąkart išvydo jo visko ragavusį pilvą.

Iš Antrojo pasaulinio karo karinių gynybinių įtvirtinimų kompleksą sudarančių trijų statinių*, poetų jungtinės pajėgos naudojosi tik Mažuoju bunkeriu. Jiems pakako 139,07 kvadratinio metro ploto. Po bunkeriu Darius Pocevičius laikė "Švyturį", tuo tarpu viduje komunikatą apie švelnias diktatūras skaitė "Placdarmo" kapelionas Leonidas Donskis. Pro angą savo maumenėlius įkyriai kyščiojo senojo žvejo anūkai buteliautojai. Jiems atrodė labai mįslinga ir nereali čia, prietamsy, kiurksanti Slaptoji Ložė: arba jie bepročiai, arba - juos reikia užmėtyti akmenimis. Be galo aktyvūs ir radioaktyvūs buvo kepurininkai. Vienas iš jų - Vladas Braziūnas, kurio baltutėlio galvos apdangalo reflektorius sklaidė bunkerin įspindusią saulės sraują tai dešinėn, tai kairėn. Energetinį tinklelį nuo minčiasiurbių plėšrūnių dėvėjo ir romusis Viktoras Rudžianskas. Visus taikingai ir saikingai uosčiojo (lyžčiojo) elektroninio pašto dėžutės brukne@delfi.lt kaltininkė, Antano A. ir Palmiros augintinė Bruknė. Saulė dievobaimingai skendo pairusion debesies kepurėn.

Viešai ir atvirai įmigusį Marių Buroką pušų kankorėžiukais apšaudė linksmaburnės voveriukės. Jo sapno kaleidoskope miksavo Raudonkepuraitė, trys paršiukai ir sesutė Elenytė. Kas čia smirdi? Rimanto Kmitos sportbatis, įmynęs į anonimo šūdą. Visų poetų maitintoja grikių košė tobulai suvienijo visų poetinių mokyklų auklėtinius ir visiškus bemokslius. Pakniopstom vėjo genamas smėlis laidojo ką tik praėjusių apaštalų pėdsakus ir nublokštus "Tauro" bei "Kvietinio" butelius. Donaldas Kajokas sutraukė paskutinę cigaretę. Dūžtanti devintoji banga bloškė krantan smėlio nusvidintą manekeno koją.

Nuoseklūs ir užsispyrę gintarų rinkėjai Marija ir Darius nepriekaištingai maudėsi saulės ir mineralinio vandens voniose. Meninio urvų rausimo fanatikai Andrius Jakučiūnas, Agnė Žagrakalytė ir Ričardas Šileika surengė ekstremalią vienkartinio požeminio sveikinimosi ceremoniją. Basų kojų fotografas ir didelis Bruknės draugas Benediktas Januševičius turėjo svaigių minčių, tačiau nieko jomis neprie-vartavo. Špūlininkų priešpiečio sueigoje (susėdoje), vykusioje centrinėje miškelio pėsčiųjų magistralės sankryžoje, buvo prisaikdintas ketvirtas narys - Ričardas Šileika. Rimantas Kmita apiplovė jam kojas gaiviuoju Švėkšnos gėrimu "Buratinas" ir plaukais nušluostė. Žemuogės, grybai ir voragyviai buvo nė motais. Virš beržo atsiskyrėlio praskriejo falas, ant kurio vyniojamas korektiškumas. Prie pamėgtos rūšies krūmiūkščio atnašavo Benediktas Januševičius. Jo melsvi kletkuoti marškinaičiai medžiojančios pelėdukės akyse rezonavo sirpią mėnulio melsvybę. Minkštas ir švelnus vidurnaktis: jokių apokalipsės ženklų. Į miego drobules poetai buvo įvystyti dar negreit.

Paryčiui nupliopęs rugpjūtlietis akivaizdžios žalos nepridarė. Krantan sulėtintai tiško kondensuoto pieno (su cukrumi) puta. Vos vos pakvipo krauju.

Viską į skaitmeninį pavidalą kruopščiai vertė Lietuvos nacionalinio radijo įgaliotinis Virgis Gasiliūnas. Ant iškilios Gintaro Grajausko krūtinės suspindo medalis "Āåņåšąķ ņšóäą". Pablukusius mėlynus "Klaipėdos" dienraščio marškinėlius dėvinčiam nardymo mokytojui Laurynui Katkui atiteko paguodos prizas - puslitris "Kvortos" alaus. Po pušele kaži kokius meditacijos kūliavirsčius išdarinėjo išsinuoginęs Šamanas. Vartomiausia placdarmininkų knyga neprognozuojamai tapo Alberto Pilypavičiaus grand kūrinys "Ateities tikimybė". Ją pristatė knygyno "Po langu" darbininkė Gitana Gugevičiūtė. Nors šios didknygės išmintis absoliučiai neįkvėpė nė vieno poeto, vis dėlto ji nevirto pelenų rieškučiomis ugnininko Sungailos rankose. Pėdų kutenimo profesionalai ir pagaikščių į ratus kaišiojimo specialistai sudarė fiktyvias paliaubas. Augustino Burbos spec. patiekalas su daržovėmis "Rugpjūčio nirvana" būtų patenkinęs net išrankiausius skrandžius, tačiau buvo pasiūlytas tik išrinktiesiems. Niekam nekliuvo ir ant dryžuoto čiužinėlio apolitiškai, bet pakankamai demokratiškai besivoliojantis Mindaugas Valiukas, tiesiog laikinai papuolęs neryšio zonon. Domo Razausko ir Remigijaus Audiejaičio (Tanakos) garsinės variacijos duetu bei solo kėlė iš mirusiųjų ir vedė dangun. Palapinės prieangy vienkryptiškai švietė nukritėlė įkaušus žvaigždė. Ne, tai Gintaro Grajausko taškinis žibintuvėlis. Man vaidenosi ežiukas rūke.

Išskydęs beformis rytas: visose įmanomose ir neįmanomose vietose karšligiškai savo akinių ieškantis Andrius Jakučiūnas (Jakoszas). Jo nugulėti mano lenkiški sandaliokai priminė dvi uždususias plekšnes. O santūriai panikuojančio nubudėlio papilvėj buvo nesunkiai įžiūrimos dvi įdubos. Atas, Pokahonta! Pažink savo priešą! Pajūrį kontroliuojantis Vytautas Dekšnys neaptiko nieko įtartino. Vien išblaškytas vyriškas ir moteriškas apatinis trikotažas. Ir du lavonai kopose.

"Placdarmo" vadavietėn prisistatęs Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas pareikalavo reabilitacijos. Keliaudami jie neteko visų arklių, bet išsaugojo vienintelę patrankėlę. Ir parakas jų, pasirodo, padrėkęs: ne iš pirmo karto apkursta jautrios poetės kairioji ausis. O po pirmo pykštelėjimo pasmirdo mėnesį neplautais (ir dar deginamais) autais. Nepaisant nesklandumų, išsiderinusio vestibuliarinio aparato, išblėsusio laužo ir itin sustiprėjusios žemės traukos, placdarmininkai laikėsi iš paskutiniųjų. Prieigas gožte gožė prekybos centro IKI dešrelininkai ir myžniai. Vieni savanoriškai traukės, kiti dėjosi pupelių sriubos valgytojais. Televizija transliavo sveikinimų pagal pageidavimus koncertą. Įkurtan "Placdarmo" memorialinio muziejaus archyvan pateko pirmieji eksponatai: nežinia kokio metalo žiedas ir lupa (didinamasis stiklas).

Smėlio amžinybė girgždėjo visų aliai vieno poetų - karių kišenėse, kojinėse, ausyse ir neparašytose knygose. Besitraukiančius į savas pelkes pasiekė sms perspėjimai iš Placdarmvietės: "apsižiūrėkit, ar neparsivežėt erkučių. Visko gali būti. Perspėkit kitus". Varge varge, vaje vaje!

____________________

*Šie gynybiniai įtvirtinimai yra Kukuliškių kaime (Klaipėdos r.), Pajūrio regioninio parko pietinėje dalyje (keli šimtai metrų šiauriau Girulių). Pastatyti 1939 metais kovo mėnesį, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Tačiau iš jūros pusės rusai Klaipėdos nepuolė, todėl bunkeriai iš esmės neatliko savo tikrosios funkcijos. Vokiečiai šiuos gynybinius pastatus įsirengė atsakingai ir komfortabiliai: čia buvo centrinis šildymas, tualetai, kriauklės, dušai, netgi valymo įrenginiai. Mažiausias statinys - Juodoji tvirtovė - iki pat viršaus buvęs užslaptintas po kopa. Tačiau vėjai jį demaskavo. Antstatas prilipdytas tik apie 1970 metus kaip stebėjimo bokštelis pasienio žvalgybai. Šalia riogsantys milžiniški gelžbetonio luitai - tai zenitinių pabūklų pagrindai, ant kurių stovėdavo besisukinėjančios patrankos gynybai nuo antskrydžių.

Iš nebaigtų kelionės "Placdarman" užrašų, rastų prie laužo

(...)Už Kauno pravažiavom dvi gyvulėlių išklotines ir vieną išplotą megztinį. (...) Pasikeitė kelio ženklai. Vietoj stirnų, pasistojusių ant užpakalinių kojelių, kybojo didžiuliai raudoni plakatai su kringeliais, kurie, anot užrašo, reiškė bizonus ir linkėjo geros vasaros. (...) 90 km iki Klaipėdos, aštuonioliktas arklys.(...) Mes juos vežam, o jie miega ir dar bezda melodingai (...)Viso - 30 arklių.(...) mineralinio vandens, pomidorų, pleistro, ar yra ten koks "načnykas" ir ar netoli iki jo eit(...)

Autorius nežinomas