Repavimas – poezijos skaitymo būdas?

Per šių metų Poezijos pavasario jaunųjų poetų skaitymus buvo pademonstruotas naujas poezijos skaitymo būdas – repavimas. Iki šiol poeziją ir repą oficialiame renginyje sieti buvo bandęs tik klaipėdiškis poetas Rolandas Rastauskas. Prieš dvejus metus kartu su Arkadijumi Gotesmanu jis atliko programą „Poetinis repas“. Šis naujas poezijos skaitymo būdas verčia klausti: ar repavimas – tai savas, natūralus poetų kalbėjimo būdas?

Tiek R. Rastausko, tiek jaunųjų poezijoje gausu konkretaus gyvenimo turinio elementų, vaizdingų ir konkrečių detalių. Tai poeziją ir repą neabejotinai suartina. Kalbos filosofas L. Vitgenšteinas teigia, kad poezijos skaitymas balsu yra maksimalus kalbančiojo suartėjimas su tekstu. Repavimas, kaip poezijos skaitymo būdas, tampa labai parankus, nes sumažina distanciją ne tik tarp skaitančiojo ir teksto, bet ir tarp klausančiojo ir kūrinio. Repas klausytoją įtraukia kur kas stipriau nei įprastas skaitymo būdas.

Kita vertus, repui būdingas improvizavimas, o repuojant poeziją improvizacijos galimybė išnyksta. To iki šiol nedarė nei R. Rastauskas, nei minėtieji jaunieji poetai. Repuojančiojo (skirtingai nei skaitančiojo) santykis su poezijos tekstu yra beveik pastovus ir nekintantis, išskyrus repui būdingą bangavimą. Poezijos eilutės ir repo ritmo santykis lieka neaiškus, sutapimo tarp ritmo ir eilutės greičiausiai nėra. Repuojant nesinaudojama pačioje poezijoje glūdinčiu ritmu, kuriamas kitas – skaitymo – ritmas. Rimo, fonetinės instrumentacijos pagrindu atsiradusio ritmo repuojamoje poezijoje nėra.

Repavimas, kaip skaitymo būdas, neabejotinai turi įtakos skaitomų kūrinių meniškumui. Repuojantieji poeziją kuria savotišką estetinės distancijos tarp klausančiojo ir repuojamo kūrinio priešingybę. Kadangi repas yra gyvenimo kasdienybės išraiška, menas tokiu būdu priartėja prie rutinos. Repuojamosios poezijos kuriamą vaizdą nustelbia skaitantysis. Poezijos vaizdą čia siekiama pakeisti skaitančiojo vaizdu. Repuojant neveltui pasitelkiami specifiniai repui būdingi rankų gestai ir mimikos. Taip skaitant poeziją niveliuojamas ir jos suvokimo individualumas. Poezija virsta per jėgą įtraukiančiu žodžių srautu. Be to, kyla ir kalbos autentiškumo klausimas: ar poetas iš tiesų yra reperis, ar tai tėra kaukė bei maniera? Jei poeziją repuojantis asmuo yra neautentiškas, visiškai pagrįsta klausti, ar jo repuojamas tekstas yra poezija. Juk visi repuojami tekstai turėtų išreikšti ne idilę, ne dramatizmą ar kokią kitą estetinę kategoriją, o tik socialinį protestą. Repuojant kiekvieno teksto vidinė realybė labai suvienodėja. Todėl klausytis įdomu tik vieno ar dviejų eilėraščių, vėliau apima monotonijos jausmas. Socialinio protesto tematika poezijoje labai sustiprina jos praktinį suinteresuotumą. Bene vienintelė estetinė kategorija, kurią dar galima fiksuoti repuojamame tekste, yra ironija. Teksto skaitymas repuojant nepalieka galimybės tolesnei estetinei refleksijai. Visas klausančiojo išgyvenimas yra tik tol, kol tekstas repuojamas. Vėliau lieka tik ritmo pojūtis.

Kita vertus, repuodamas menininkas save išreiškia, atrodytų, maksimaliai. Į paviršių iškyla jo egocentriškumas, didelė psichinė įtampa, išraiškingumas. Atsiranda savotiška konkurencija tarp to, kas parašyta, ir repavimo proceso. Repavimas čia įgauna kūrybos bruožų.

Bene pats svarbiausias klausimas, susijęs su poezijos repavimu, yra klausytojo santykis su girdimu tekstu. Poetas reperis siekia maksimalios įtaigos klausytojui. Skaitant tekstą, vyrauja emocijos, kuriomis apeliuojama į klausytoją. Ne veltui per Poezijos pavasarį repavimo pakerėti klausytojai net aikčiojo iš susižavėjimo. Dar labiau prie skaitomo teksto klausytoją artina repuojamos poezijos orientacija į aktualiją. Sigito Parulskio ir jo bendraamžių kartos atstovai siekė pasakyti tekstą nieko nepasakydami apie save. Dabartinėje jaunųjų poetų kartoje ryškėja atvirkštinė tendencija – skaitančiojo asmenybė, skaitymo būdas nustelbia skaitomą poeziją. Siekiama veikti ne skaitytojo sąmonę, bet pasąmonę. Poezija virsta lyg muzika, kurios pagrindinė raiškos priemonė – ne melodija, bet monotoniškas ritmas. Vis dėlto būtina pažymėti, kad kai kurių klausytojų repavimo ritmas neįtraukia, ir jie siekia santykio ne su ritmu, o su žodžiu. Kita vertus, repuojamo teksto tempas dažniausiai yra toks greitas, jog suvokimas, pritaikymas savo patirčiai yra tiesiog neįmanomas. Ryškėja išvada, kad repavimo tikslas – ne perteikti, o tik įtraukti. Tradiciškai teksto skaitymo intonacija priklauso nuo skaitomo teksto prasmių. Tuo tarpu repuojant orientuojamasi ne į prasmę, o tik į skaitymo efektingumą. Repuoti galima net ir mažareikšmius sakinius ir įtraukimo efektą vis tiek galima pasiekti. Tradiciškai skaitant tekstą, išlaikoma pagarbi distancija su klausytoju. Repuojant šios distancijos nebelieka, užlieja srauto, kuris „skandina“, įspūdis. Repavimu kreipiamasi į patiklų skaitytoją. Galiausiai kyla du esminiai klausimai: ar repavimas neriboja teksto prasmių išsakymo, ir kokią pasaulio sampratą formuoja repavimo kalba?

Repavimo veržimasis į poezijos sritį – tai dar vienas subkultūros veržimosi į kultūros centrą reiškinys. Repavimas yra tiesioginė socialinio protesto išraiška. Jaunųjų poetų ir R. Rastausko poezijoje socialinio protesto nėra tiek daug. Protestuojama daugiau ne turiniu ar forma, o skaitymo būdu. Poezija tokiu būdu tampa masiškesnė. Poeto vieta kultūroje virsta vieta subkultūroje. Poetas pats save jai priskiria, nes teksto skaitymas, skaitymo būdas neišvengiamai suponuoja skaitančiojo vietą. Jei čia žmogus ir žodis skaitant sutampa, poezija virsta subkultūros reiškiniu. Jei nesutampa, kaip minėta, kvestionuojama, ar skaitomas tekstas išlieka poezija.

Repavimo ir poezijos suartėjimas žymi ir globalizacijos bei postmodernizmo mąstymo aktyvumą. Šio aktyvumo rezultatas – Afrikos ir JAV kultūros (repo) figūravimas lietuvių poezijos skaitymuose. Repas, kaip nauja išraiškos forma, moksliškai nagrinėtas tik Vokietijoje. Kalbant apie jį, taip pat galima remtis Afrikos tautų kultūros antropologinių tyrinėjimų medžiaga. Pavyzdžiui, repuojančiųjų poezijoje gausu konkrečių detalių, motyvų, atsisakoma abstraktaus kalbėjimo. Tokie pat bruožai būdingi primityviųjų tautų kalboms, neturinčioms abstrakčiųjų žodžių. Kaip ryškiausia postmodernumo žymė repuojančiųjų poezijoje iškyla antielitarizmas. Kaip ir postmodernizmui, repuojamiems tekstams būdingas ne vaizdavimas, o autoreferencija. Taip pat siekiama žaismingumo, nerimtumo efekto.

Klausant repuojamos poezijos kyla klausimas apie lietuvių tarmių intonacijų gausą: ar galėtų poezija vietoj Afrikos kultūros žymių naudoti neišsemtas lietuvių tarmių intonacijų galimybes? Juk paralelė tarp repo ir rečitatyvo tokia akivaizdi. Tačiau šiuo metu jaunųjų poezija daug artimesnė globalizacijos, postmodernizmo įtakai nei lietuvių tarmėms.

Įtraukiančioji repo galia, ritmo vyravimas, naujas estetinio santykio tipas, maksimali menininko saviraiška, pasikeitusi klausytojo situacija, kalbėjimo subkultūriškumas ir repo artimumas rečitatyvui kol kas kelia daugiau klausimų, negu pateikia gatavų atsakymų. Aišku viena – šis poezijos skaitymo būdas kol kas nėra vyraujantis, tačiau kaip sąlygiškai naujas reiškinys yra labai įdomus ir galimas tyrinėti atidžiau.