Rašytojas ir tamsa

Skubu parengti leidybai prieš metus parašytos knygos rankraštį. Vasaros liko dvi savaitės, prasidės rugsėjis, užgrius darbai, nebus kada. Reikia sužiūrėti taškus, kablelius, prirašyti neužbaigtas mintis, patikrinti nuorodas. Staiga ima skaudėti akis, blogai matau, per visą vasarą nužiūrėtas kompiuteris kelia baimę. Įstringu. Kažkodėl ties Sartre’u. Atsitiktinumas? Ar sutapimas – kartais jaučiu baimę, kad manęs neištiktų Sartre’o lemtis. Pagalvoju, kaip jis jautėsi, kai, visą gyvenimą intensyviai skaitęs ir rašęs, sulaukęs septyniasdešimties, vieną dieną turėjo sustoti. Atsisakė viena belikusi reginti kairė akis. Dešine akimi Sartre’as nematė nuo trejų metų. Gali tik numanyti. Labai nesiskundė. Prisiminė stoikus. Sakė, kad būna ir baisesnių dalykų, kad ir proto karščiavimas. Laikėsi oriai. Sakė, jog dar neryškiai gali matyti formas, šviesą ir spalvas, bet jau nemato aiškiai objektų ir veidų. Sunkiausia netektis rašto žmogui – jis negali skaityti, rašyti. Žinoma, galįs rašyti mašinaliai, nes rašymo įgūdžiai neišnyksta praradus regą, bet nemato, ką rašo. Knygoje (dar bandė į jas žiūrėti) galėjo įžvelgti tik eilutes ir tarpus tarp jų. Tada Sartre’as paskelbia negailestingą sau išvadą: jis nebesąs rašytojas. Žmogui, kuris nebegali skaityti ir rašyti, rašytojo profesija, jo manymu, tampa negalima. Net nepaisydamas to, kad jis jautė, jog jo protas funkcionuoja lygiai taip, kaip ir prieš dešimt metų, kad ir jo jautrumas įspūdžiams nėra sumažėjęs, jis nebeturėjo iliuzijų. Jis buvo sutapęs su rašymu. Nedarė nieko kita, tik rašė. Praradęs šią gebą, jis jautė, kaip ima strigti jo mintis. Ar tam, kad mintis galėtų skleistis, ji irgi turi regėti save? Ji turi nuolatos pasitikrinti, matydama savo atvaizdą užrašytą? Galbūt kai kurie geba mąstyti nerašydami. Kaip Sokratas – iš aukšto žvelgęs į kūrybą ir poetus, paskatinęs jį aprašiusį Platoną sudeginti savo sukurtas tragedijas. Gal jiems ir aklumas nebūtų tokia skausminga netektis. O kiti mąstydami neišvengiamai seka paskui savąjį raštą. Dingus raštui, jie jaučiasi praradę save. Aš buvau, ir manęs nebėra, – konstatuoja Sartre’as.

Bet jis buvo. Ir net netekęs savęs, gali reflektuoti save. Kad ir nesantį. Gali išlikti sąmone – būtimi sau (pour soi), kalbant jo pamėgtu sąvokiniu žargonu. Tačiau neretai neregys lieka tik būtis – kitiems, tik būtis savyje (en soi). Tik klajojantis objektas, netikėtai išnyrantis kitų žmonių sąmonėje. Kas blogiau – būti apakusiu Sartre’u ar vaiko vaizduotę gąsdinančiu elgeta neregiu, sukurtu Alvydo Šlepiko novelėje „Lietaus Dievas“? Klausimas nelabai vykęs – lyginti galima tik gerybes. Blogybės yra tik blogybės, jos vienodai blogos, be to, jos ištinka, nesirenkamos. Nuo blogybių tegalima gintis malda. Apsaugok, Viešpatie, nuo visokio aklumo ir nebausk tų, kurie, neišmanydami, kas tai yra, drįsta apie tai postringauti, – murmu sau po nosimi, bandydama išprašyti indulgenciją ir sau, ir galbūt kartu Šlepikui. Klausimas nelabai vykęs dar ir todėl, kad Sartre’as – tarsi realiai gyvenęs rašytojas, o elgeta – Lietaus Dievas – tik rašytojo vaizduotės personažas. Kita vertus, viskas, kas įsilieja į tekstą, tampa vienodai tekstiška. Juk rašantysis, kaip sako Borgesas eilėraštyje „Kitas tigras“, tekstu negali sugriebti tikro gyvo tigro. Kad ir kiek jis stengtųsi aprašyti gyvą tigrą – sukurs tik dar vieną iš žodžių, kalbos tropų ir simbolių sukonstruotą tigro mitologinį vaizdinį. Sartre’as, bandydamas nusakyti žodžiais savo aklumą, taip pat sukuria dar vieną – kitą Sartre’ą. Aš, sekdama paskui jį, irgi – dar vieną. Tikrasis Sartre’as neperkeliamas į jokį tekstą. Čia jis toks pat literatūrinis personažas, kaip ir Borgeso kitas tigras ar Lietaus Dievas. Lietaus Dievo istorija papasakota retrospektyviu vaiko žvilgsniu, prisimenant dešimtinių atlaidų dieną, prasidėjusią džiaugsmingu bruzdesiu – šeimai rengiantis į bažnyčią. Staiga pasakotojo nuotaiką aptemdo horizonte pasirodęs neregys elgeta. Mintis apie jį neleidžia susikaupti iškilmingų mišių metu ir iki galo pajusti šventę. „Ūmai kiek nustebęs supratau, kad viskas aplinkui – ir jaunasis pamokslininkas, ir besitrankantis į stiklą ankstyvos vasaros vabalas, ir net savimi patenkintas putliaveidis kankinys Laurynas, žvelgiantis virš minios nieko nematančiu, pilnu palaimos šventojo žvilgsniu, – viskas kėlė baimę ir priminė ten, už bažnyčios durų, laukiantį akląjį vyrą. Aš panorau žengti nuo viškų ir nueiti oru virš žmonių galvų, tapti bebaimiu Kristumi ir vieninteliu rankos prisilietimu išgydyti tą ubagą, užgesinti jo baltas, nežinia ką reginčias akis – tik taip, atrodė, galėčiau atsikratyti nesuvokiamos, paralyžiuojančios baimės“, – rašoma novelėje. Vaiko sąmonę sprogdina dienos šviesoje aplinkui vaikščiojanti tamsa. Vaikystėje eidavau su močiutė tvarkyti jos seniai mirusio penkiamečio sūnaus Antanuko kapo. Vaizdas, kaip močiutė ramiai ravi žoles, palinkusi virš mirusio sūnaus, atskirta nuo jo nepajudinamo žemės sluoksnio tamsa, man įstrigo į atminį kaip didžiausias pasaulio blogis. Kas yra Kristus, tuo metu nežinojau, svajojau tapti visagalė – tapti gydytoja, išrasti stebuklingus vaistus, jais prikelti mirusius, visus ir jų tarpe svarbiausiąjį – Antanuką. Ketinau pranerti pro mirties tamsą. Neregių vaikystėje nemačiau. Nieko apie juos negalvojau. Mama prigrasino, kad neskaityčiau gulėdama, – sugadinsiu akis. Kurį laiką bijojau – skaičiau negulėdama. Su pirmuoju akluoju susidūriau tik įstojus į universitetą. Vieno istorijos kurso seminarus vedė aklas dėstytojas. Jis ateidavo su bežade asistente, kuri niūriai ir kruopščiai tikrindavo visų konspektus. Konspektavau uoliai, šiandien neprisimenu – ką. Kursas buvo neįdomus. Gal nevaliojau apgauti aklojo? Ko nerimavau: kad jo asistentė pamatys tuščią popieriaus lapą? Gal, kai iš anksto žinai, kad būsi kruopščiai patikrintas, viskas tampa mechaniška: nebėra nei apgaulės, nei neapgaulės. Galbūt nelieka nė tikro aklumo. Esi stebimas ir įvertinamas. Esi aklojo valdomas svetimomis akimis. Juk neregį suvokiame paprastai kaip tą, kuris negali reginčiųjų valdyti. Regintysis, atvirkščiai, yra jo ramstis ir atrama. Tačiau įtariu, kad ir neregiai turi savo galią.

Silpnaregiai ir neregiai veikia reginčius ne tik keldami baimę, kaltės jausmą, smalsumą, užuojautą ar kokiu įgytu talento pranašumu. Jie patraukia tik jiems vieniems atsiveriančia tiesa. Knygų spintoje už stiklo užsikišau iš kažkur atklydusią užsimerkusio Chose Luiso Borgeso nuotrauką. Fotografuota 1969 metais. Borgesas stipriai suspaudęs akis. Jau keturiolika metų, kai aklas. Lengvai įsimenu svarbiausius jo gyvenimo įvykius. Kažkokia pseudokabalistine seka jie primena kai kurias svarbias mano gyvenimo datas. Aš gimiau tais metais, kai apako Borgesas. Jis gimė lygiai šimtą metų prieš gimstant mano pirmai anūkei. Skirtumas tas, kad jai iškrito trys paskutiniai devintukai. Jam vieno pritrūko. Skaičius trys Borgesui atrodė reikšmingas. Jei kartojasi skaičius du, sakė Borgesas, tai ne daugiau kaip sutapimas. Jeigu trys – tai jau dieviškasis arba teologinis teiginys. Borgesas gimė rugpjūčio 24-ą, – dėlioju toliau, – mano antrojo anūko gimimo dienos išvakarėse. Taip galėčiau pinti ir pinti mus sujungiančias atsitiktinumų paraleles. Borgeso tėvas studijavo psichologiją, žavėjosi filosofais: Henri Bergsonu ir, kas ypač man netikėta ir miela, – Williamu Jamesu. Baigiau tą pačią specialybę kaip ir Borgeso tėvas ir kadaise seniai sėdėjau užgulusi Jameso knygas bent penkerius metus, nes iš jo rašiau ir gyniausi disertaciją. Viename interviu Borgesas svarsto paviršinio ir metafizinio pasaulio mąstymo skirtumus, pripažindamas jų abiejų lygiavertį vertingumą. Pasakoja apie vieną savo buvusią studentę, inteligentišką moterį, kuriai jis davęs paskaityti W. Jameso knygą „Kai kurios filosofijos problemos“. Ši nieko ten nesupratusi. Tačiau vis tiek, jo teigimu, yra nepaprastai inteligentiška, jam imponavo jos senosios anglų kalbos išmanymas. Borgesas gynė protingo žmogaus teisę nesuprasti jokios filosofijos. Gerai, kad neperskaičiau šio jo interviu, kai man buvo dvidešimt penkeri, tada, kai pati mažai ką suprasdama meditavau prie Jameso tekstų. Būčiau nusiraminusi ir numetusi. Skaitymo nauda buvo tik ta, kad skaičiau angliškai ir pamažu pratinau smegenis prie metafizikos. Joms reikia laiko. Dabar žinau: Jamesas buvo vienas lengviausiai suprantamų ir patraukliausiai rašančių (po Kierkegaardo, Nietzsche’s ir Schopenhauerio) knygų lentynose rastų filosofinių tekstų autorių. Nenuostabu, kad patiko Borgesui, kurio tekstuose taip pat kur ne kur šmėkšteli ir Schopenhauerio pavardė. Nietzsche’i yra paskyręs net visą esė. Kierkegaardo knygą „Baimė ir drebėjimas“ taip pat yra aprašęs. Borgesas, skirtingai nuo Sartre’o, mano galva, pirmiau mąstė, nei rašė.

Lietuviškai pasirodė jau antra (pirmoji – „Fikcijos“) Borgeso knyga panašiu pavadinimu – „Smėlio knyga“. Skambina rinkinio apie akluosius kultūroje sudarytojas, akinantis mane parašyti apie akluosius rašytojus, ir kalbina recenzuoti knygą. Deja, man rūpimai temai ši „Smėlio knyga“ nelabai artima. Nerandu Borgeso esė iš 1980 m. išėjusios jo knygos „Septyni vakarai“. Čia pirmosiose šešiose esė svarstomos įvairiausios temos – „Dieviškoji komedija“, košmaras, „Tūkstantis ir viena naktis“, budizmas, poezija ir kabala. O septintoji, pagal skaičių ir vietą turinti būti svarbiausia, – apie aklumą. Borgesas pradeda nuo savęs, nuo savo, kaip jis sako, – „kuklaus“, neabsoliutaus aklumo, nes ilgai skaitydamas paskaitas yra pastebėjęs, kad visiems įdomiau asmeninė patirtis nei teoriniai išvedžiojimai. Jo asmeninė patirtis jam neleidžia pritarti literatūroje susiklosčiusiam štampui, kad aklasis nuskęsta į tamsą. Jis nesutinkąs su Shakespeare’o eilute, kurioje sakoma: „Looking on darkness which the blind do see“. Jis pats dar matąs kai kurias spalvas. Visiškai praradęs tik juodą ir raudoną. Tačiau išlikusi yra svarbiausia – geltona spalva, spalva, kuria puikuojasi jo mylimi tigrai. Borgesui svetimas egzistencinis dramatizmas. Jo optimizmas – racionaliai konstruktyvus. Jis ne tik nesiskundžia, kaip kad ir Sartre’as. Jis siekia reginčiam atverti aklumo teikiamus privalumus. Dar daugiau, kas man ypač patinka, savo gyvenimo įvykiuose, susijusiuose su aklumu, jis regi tam tikrą tik jam vienam suvokiamą labirintinę slinktį ir prasmę. Jis supratęs savo aklumą tais pačiais metais, kai gavo Nacionalinės bibliotekos direktoriaus vietą. Biblioteka, prie kurios Borgesas buvo visą gyvenimą prisirišęs, jam visada asocijavosi su Rojumi. Tėvas jį ten vesdavosi vaikystėje ir prašydavęs Bergsono bei Jameso knygų. Mažasis Borgesas pats nieko nedrįsęs prašyti. Todėl skaitęs knygų lentynose randamas enciklopedijas. Visas iš eilės, pagal raides. Tarsi būtų koks savamokslis iš Sartre’o romano „Šleikštulys“. Sartre’as parodijavo tokį skaitymo būdą, Borgesas atskleidė jo žavesį. Ir štai Borgesas pakliūva į šį išsvajotą vaikystės Rojų, tapęs jo direktoriumi, ir suvokia to, kas nutiko, ironišką, net sarkastišką potekstę – čia jis randa devynis šimtus tūkstančių knygų (jis pirmiausia pasiteiravo apie jų skaičių) įvairiomis kalbomis, bet jis vargiai gali perskaityti jų pavadinimus. Abu įvykius – atsidūrimą knygų Rojuje ir aklumą – Borgesas traktavo kaip dovanas. Po kurio laiko jis sužinojo, kad dar du šios bibliotekos direktoriai iki jo buvo akli. Tai, kad jis tapo trečiu aklu bibliotekos direktoriumi, jam pasirodė ne atsitiktinumas. Trys vienodo likimo žmonės vienoje vietoje turėjo, Borgeso akimis žiūrint, ženklinti kokią nors slaptą įvykio prasmę.

Ar Borgesas atviras? Ar tiesiog jo intelektas buvo toks stiprus, jog nutildė į neviltį galintį stumti pasaulio dalies netekties jausmą? „Ta tamsa, kur pasidėti, kai nei žemės, nei dangaus…“ – kas rytą klausausi elegiškai dainuojančio Kosto Smorigino. Dainuojama apie ką kita, apie cigaretę, bet staiga šios kelios Jono Strielkūno eilutės nuskamba kaip pamatinis gyvenimo klausimas. Kai Borgesas cituoja tokio paties likimo rašytojo Jameso Joyce’o frazę, sakančią, jog iš viso to, kas jam nutikę gyvenime, mažiausiai reikšmingas buvo regėjimo praradimas, Borgesas nelinkęs juo greit patikėti. Joyce’o žodžius jis vadina drąsiais, tačiau nenuoširdžiais. Kodėl skaitytojas turėtų Borgesu patikėti labiau ? „Aš neleidau aklumui savęs įbauginti“, – sako Borgesas. Joyce’as taip pat neleido. Rašė didžiules ir, kaip Borgesas pažymi, „skaityti nepatogias“ knygas („Ulisą“, „Finegano šermenis“). Dalį savo gigantiškų kūrinių jis parašė pusiau aklas ar net visai apakęs: šlifuodavęs frazes iš atminties, kartais praleisdavęs su viena jų net visą dieną. Borgesui imponuoja, kad, nepaisydamas silpno regėjimo trukdžių, Joyce’as išmoko norvegų kalbą, kuria susirašinėjo su Ibsenu, paskui – graikų, lotynų. Pats jis rašęs savo išrasta kalba. Apakęs Borgesas taip pat ėmė mokytis senosios anglų kalbos, domėtis skandinavų literatūra, pramoko islandų kalbą. Rašė eilėraščius, trumpas esė, nes jas, kaip sakė, galima aprėpti atmintimi, galima apsieiti be kritiško žvilgsnio į savo parašytą tekstą. Borgesas nesijautė vienišas, nepasidavė aklumo baimei. Kultūros istorijoje nesunkiai rado ir kitų pavyzdžių. Įsimintinas yra anglų poeto Johno Miltono kelias. Jacques’as Derrida „Aklojo memuaruose“ tvirtina, kad Borgesas, susitapatindamas su Miltono laikysena, tapo garbingos kilmės aklumo tęsėju. Tai leido Borgesui pajusti savo paties lemties išskirtinumą ir misiją. Apsukęs atmintyje nematomą veidrodį, kalbėdamas apie kitus akluosius, jis kartu nuškicavo savo autoportreto metmenis. Aklieji, išlaikydami vienas kitą atmintyje, pasisveikina ir atpažįsta naktyje, – sako Derrida.

Miltono pavyzdys įkvepia. Žinodamas, kad apaks, Miltonas pradėjo du vėliau neužbaigtus istorijos traktatus. „Anglijos istoriją“ rašė ir būdamas aklas, diktuodamas atsitiktiniams žmonėms. Miltonas aistringai kovojo dėl laisvės idėjos ir pritarė karaliaus Karlo I mirties bausmei, todėl vos neprarado galvos. Parašė poemą apie biblinį akląjį Samsoną, kūrė eilėraščius. Miltono apmąstymuose Derrida, kaip ir Borgesas, išskiria netikėtai juos sudominusią idėją: Homeras iš tiesų nebuvęs aklas poetas. Jis tik buvęs pavaizduotas aklas, siekiant pabrėžti poezijos ne vizualinę, o girdimąją prigimtį. Miltonas, Borgeso manymu, taip pat sąmoningai pasirinkęs aklumą, paaukojęs regą laisvės idėjai. Gal Miltono, Joyce’o ir Borgeso pavyzdys liudija, kad klausa ir mintis, sutvirtinti charakterio narsa ir užsidegimo aistra, gali atstoti vaizdą? Sartre’as tiesiog apako pernelyg vėlai. Rašymui jam užteko šviesiojo gyvenimo laiko. Jei tai būtų nutikę anksčiau, jis būtų ką nors sugalvojęs. Sartre’as, paklaustas, ar nenorįs protestuoti prieš jį ištikusią lemtį, atsakė, kad nematąs prieš ką. Pasiūlė prisiminti stoikus, kurie mokė priimti daiktų tvarką tokią, kokia ji yra. Reikia oriai susitaikyti, jei negali nieko pakeisti.

Nejau atsivėręs bejėgiškumas, dabar jau negaliu patikėti Sartre’u ir aš, nesukelia sunkiai ištveriamo pažeminimo jausmo? Sartre’as neneigia, kad aklumas yra pažeminimas. Ir Borgesas nevengia to žodžio. Akivaizdu, kad apie tai yra kadaise galvojęs, nes esė apie aklumą pabaigoje paskelbia gana aiškią išvadą. Rašytojas, sako Borgesas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, turįs priimti visa, kas jam nutinka, kaip įrankį tam, ką jis daro. Viską, kas nutinka žmogui, – pažeminimus, nuoskaudas, nesėkmes – jis turi panaudoti kaip molį menui kurti. Pagalvoju, ar tik negelbsti Borgeso jo prigimtinis perfekcionizmas. Jei aklasis supras, kad kiekviena aplinkybė yra paranki savo gyvenimui, galinčiam pretenduoti į amžinybę, sukurti, – jis išgelbėtas, sako Borgesas. Tas pats galioja ir reginčiam, pridurčiau. Juk praradimų būna įvairių. Mūsų gyvenimai, mūsų „aš“ susideda daugiausia iš praradimų nei atradimų. Gebėti neįstrigti kuriame nors praradime – išradingas ir sunkus, bet kartu ir išganantis gyvenimo menas. Kai kuriuos praradimus pasiseka prijaukinti, kiti kerta ypač skaudžiai, atima jėgas, gal net suvisam. Jaučiu, kad Borgesas vis dėlto nėra toks pakylėtai patetiškas. Viename interviu, kalbėdamas su Richardu Burginu, jis pasako, kad netekimas galimybės skaityti jam atvėręs kitokį laiko tėkmės jausmą. Kol dar nebuvo neregys, jis žinojo, kas yra nuobodulys. Apakęs – liovėsi nuobodžiavęs. Jo nebetrikdanti vienatvė, jis galįs ilgai būti pats su savimi, nesijausdamas nei labai nelaimingas, nei vienišas. Galima ramiai gyventi, leidžiant laikui tekėti savo vaga, prikeliant prisiminimus, naršant po atmintyje išnyrančių mėgstamų knygų ištraukas. Galima būti pasaulyje nieko jame ypatingo neveikiant ir džiaugiantis tuo, kas yra. Galima paprasčiausiai gyventi. Sakyčiau, kad nėra lengva to išmokti net ir reginčiam, bet visi tam turi vienodas galias. Tą suvokęs neregys vidine rega gali matyti savo minties šviesą, kuri neretai gali būti nematoma gyvenimo įspūdžių išblaškytam reginčiam.