Rašantis skaitytojas ir intertekstas

Kai iš tėvų bibliotekos paskolintų knygų išskrisdavo tušti blankai, tarnavę skirtukais, šiek tiek pasimesdavau, nes ant blankų buvo pažymėta "Mirties kortelė". Iš pradžių atrodė, tie blankai skirti man, skaitytojui. Vėliau, dėl R. Barthes’o ir U. Eco, supratau, jog tai veikiau "autoriaus mirties" kortelės, redukuojančios tradicinę trinarę schemą "autorius-tekstas-skaitytojas" į schemą "skaitytojas-tekstas", numatančią intensyvią teksto ir skaitytojo sąveiką bei transformaciją – mat mūsų, skaitytojų, dalyvavimas tekste keičia tiek mus, tiek tekstą. Tačiau autorius, kaip pažymi tiek Barthes’as, tiek Eco, tėra tik teksto funkcija, skaitytojui apsireiškianti vardo knygos viršelyje pavidalu. Jei kiekvienas tekstas yra jau egzistuojančių ir dar neparašytų tekstų citatų audinys, arba, Barthes’o žodžiais tariant, kiekvienas tekstas yra intertekstas, autorius yra tas, kuris artikuliuoja ir išviešina tam tikrą citatų konfigūraciją, paverčia ją matoma.

Nuosekliai plėtodami idėją apie kiekvieno teksto intertekstualinį pobūdį, prieitume prie minties, kad skaitytojas, kaip ir autorius, – teksto funkcija, sudedamoji teksto dalis, prietaisas (device, angl.); tas, kuriam pasirodo "mirusio autoriaus" artikuliuota citatų konfigūracija. Autoriai ir skaitytojai tėra tik tarpusavyje sąveikaujančių tekstų tarpininkai, bitės, renkančios citatų žiedadulkes. Tiek autorius, tiek skaitytojas realizuoja intertekstualumo potencialą. Berods L. Carrollo klausė, "ar miške buvo nuskambėjęs garsas, jei tuo metu miške nebuvo klausytojo?", tai štai, tekstas be savo dviejų funkcijų – autoriaus ir skaitytojo – lieka neišgirstu garsu (o čia galima suabejoti, ar tai, kas nebuvo nuskambėję ir nebuvo išgirsta, ar yra garsas). Šia prasme galima kalbėti ir apie "skaitytojo mirtį" – jei tik mirtį mes suprantame taip, kaip Barthes’as, kaip santykio tarp teksto ir skaitančio ar rašančio personažo apvertimą (jei anksčiau tekstas buvo laikomas antriniu autoriaus atžvilgiu produktu, dabar tekstas įgauna savarankiškumo).

Kitas apie "skaitytojo mirtį" leidžiantis kalbėti fenomenas yra masinis skaitančios publikos potraukis rašyti (rašau tą, puikiai suvokdamas savo padėties dviprasmiškumą) ir viešinti savo tekstus – juo labiau tam susidarė palankios sąlygos. Pirmiausia turiu omenyje internetą, kur galima pasirinkti ir laisvai keisti autoriaus, skaitytojo, komentatoriaus ar kritiko vaidmenis. Galima tapti ir viso lėlių teatro savininku, rašant įvairiais slapyvardžiais, konstruojant savo virtualių įsikūnijimų savitus bruožus, stilius, fiktyvias biografijas ir t.t. Beje, dažnokai tenka susidurti su nuomone, kad slapyvardis skirtas tam, kad paslėptų tikrąjį autoriaus vardą (tą liudija ir pati žodžio etimologija) ir pasislėpusysis išvengtų atsakomybės už tekstą. Tačiau šitokia nuomonė remiasi tradiciniu autoriaus ir teksto santykių modeliu, kai tekstas interpretuojamas kaip autoriaus produktas, dvelkiantis autoriaus pikantiškais biografiniais faktais. Tačiau nuskambėjus "autoriaus mirties" idėjai, jau ne tekstas įtraukiamas į autoriaus biografinį lauką, o pats autorius tampa teksto elementu. Keičiant vardą į slapyvardį, kuris savo ruožtu pridengiamas kitu slapyvardžiu, pagaliau ir pats vardas praranda savo tikrumą, galima fiksuoti, kaip keičiasi vienu ar kitu vardu pasirašyto teksto suvokimas. Atsitiktine raidžių ir skaičių kombinacija laikui bėgant tampa antruoju vardu, kuriuo transliuojamas tam tikras požiūris, pasaulio matymo rakursas ir kuris yra atpažįstamas kokios nors bendrijos narių (toji "bendrija" gali būti ir kokio nors leidinio pastovūs skaitytojai, paliekantys pėdsakus-komentarus). Tad rašančiam skaitytojui ši kadaise atsitiktinai surinkta raidžių kombinacija gali tapti daugiau nei vardas. Be to, pasirašę tekstą tikruoju vardu, įpynę tėvų suteiktą raidžių kombinaciją į intertekstualumo tinklą, paverčiame vardą pseudonimu.

Taigi virtualiose platumose pasirodo kentauras – rašantis skaitytojas, kuris, turėdamas daugiau ar mažiau ambicijų, pėduoja ten ir šen, matyt, tikėdamasis sukelti bent kokią nors reakciją. Net tas, kuris, permetęs žvilgsniu straipsnį elektroniniame leidinyje, palieka savo komentarą, prie kurio daugiau nebegrįš, galime įtarti, palieka jį tam, kad sukeltų autoriaus reakcijas – nebent egzistuotų tipas komentatorių, kurių rašymas yra biologinė funkcija, nesąmoningas veiksmas, primenantis žinomų žodžių rašymą ant sienų. Kurgi tam kentaurui, apsėstam genialumo idėjos ir troškančiam tą genialumą atskleisti pasauliui, eit? Ne, pirmasis į daugelio galvas atėjęs atsakymo variantas buvo neteisingas.

Internetas siūlo daugybę vietovių, skirtų saviraiškai puoselėti. Turbūt pradėti reikėtų nuo to, ką mūsų kalbininkai manieringai vadina "pokalbio kambariais" (chatai ir mircas) – juo labiau patyrę internautai pastebi, jog jų pažintis su internetu prasidėjo kaip tik ten. Tuose "kambariuose" galima, įlindus į Sokrato kailį, praktikuoti mįslingo pokalbio žanrą, kurio ašį sudaro trys keturi esminiai klausimai: "Kiek tau metų?", "ar neturi foto?", "ar nenorėtum susitikti?", kartais dar priduriamas klausimas apie pašnekovo lytį. Kadangi rašymo režimas "pokalbio kambariuose" primena veikiau pokalbį telefonu, šių "vietų" lankytojai, kaip ir mėgstantis pokalbius su praeiviais Sokratas, dar negali pretenduoti į rašytojo vardą. Po kurio laiko pradedantysis internautas persikelia į vadinamuosius forumus (nors internauto evoliucijos išvardytos "pakopos" gali būti išbandytos skirtinga tvarka, o kai kurios gali būti praleistos) – vietoves, pagal sumanymą skirtas konkrečioms temoms viešai aptarti. Diskusijų prasmingumas priklauso nuo forume besilankančios publikos pasirengimo laipsnio. Ten pat galima pastebėti keistą efektą: tas pats tekstas, parašytas vieno iš forumo dalyvių, skaitomas skirtingais režimais, priklausomai nuo to, ar jis paskelbtas liberalioje forumo erdvėje, kuri nenumato distancijos tarp "rašytojo" ir "skaitytojo", ar elektroniniame leidinyje, kur suteikiama galimybė viešai kritikuoti arba interpretuoti tekstą, ar "popierinėje spaudoje", kur distancija tarp būtybės, kurios žodžiai buvo išspausdinti, ir minios nebylių skaitytojų yra žymiai didesnė.

Pati "išviešinimo" aplinka suteikia tekstui tam tikrą statusą. Tas pats atsitinka su buitiniais daiktais, patalpintais į muziejų (pvz., M.Duchampo pisuaras). Buto erdvė ir muziejaus erdvė numato įvairias to paties daikto suvokimo strategijas. Taip pat ir veiksmas, kurį stebime gatvėje kaip praeiviai, ir tas pats veiksmas, parodytas mums, kaip žiūrovams teatre, vertinami remiantis įvairiais kriterijais. Trumpai tariant, kontekstas diktuoja teksto suvokimo strategijas. Tą supratęs, mūsų kentauras (rašantis skaitytojas) pradeda ieškoti fono, palankaus jo tekstų išviešinimui. Vieni ieško periodiškai rašančių žmonių bendruomenių, orientuotų į tam tikrą "rašymo lygį", kur galėtų gauti vertinimų iš tokių pat kolegų kentaurų (tai visokio plauko literatūrinės svetainės), kiti patys iškasa virtualius "urvus" savo tekstams laikyti ir rodyti. Lietuviškų literatūrinių svetainių skaičius ir jų gyvenimo intensyvumas nusižudyti neleidžia: lieka vilties, jog mums Renesanso laikai dar prieš akis. Kita vertus, intensyvus tekstų gaminimas, tapęs masišku reiškiniu "ru-nete" (rusiškame internete – red.), be abejo, pakeliantis bendrą rašymo kultūrą, niveliuoja skirtumą tarp originalių tekstų ir tų tekstų pamėgdžiojimo. Galų gale tekstų perteklius sukuria "baltojo triukšmo" efektą. Šitokia situacija sąlygota pačios intertekstualumo sampratos: ar gali tekstas pretenduoti į išskirtinumą, būdamas įpintas į tekstų tinklą. Turbūt jis gali išsiskirti, arba pakerėjęs stiliumi, arba šokiruodamas – kaip šokiruodavo iš knygų iškrentantis tuščias "mirties kortelės" blankas; trumpai tariant, realizuotos intertekstualumo idėjos sąlygomis turėtų atsirasti naujos publikos dėmesio pritraukimo strategijos.