Pranešimas butelyje

Su UMBERTO ECO kalbasi Catherine David

– Priminsiu, kad 1992-aisiais jūs išleidote esė rinkinį "Užrašai ant degtukų dėžutės", 1997-aisiais – filosofinį-lingvistinį veikalą "Kantas ir pajūrinė stoklė", 2000-aisiais – "Penkis moralus", po dvejų metų – romaną "Baudolinas", ką ir kalbėti apie pirmąjį romaną "Rožės vardas". Dabar – vėl esė rinkinys, šį kartą apie literatūrą. Ar jūsų nevargina toks nuolatinis šokinėjimas nuo romano prie esė?

– Pradėjau rašyti romanus devintajame dešimtmetyje ir nesiliaunu tai daręs – štai ir viskas. Mokslinį darbą Milano ir Bolonijos universitetuose dirbu šiokiadieniais, o rašau savaitgaliais, savo namelyje užmiestyje. Tikriausiai žinote, kad yra "daugiadarbių" protų, kurie gali vienu metu veikti daug dalykų. Kaip pastebėjau, romaniškų kraštų gyventojai – "daugiadarbiai". Dirba iš karto daug darbų, o kai lieka padaryti tik vieną darbą, sustoja. Mano atveju reikėtų kalbėti ne apie nuovargį, o apie naudą, kurią teikia šokinėjimas nuo vieno dalyko prie kito.

– "Peršokate" per dieną, per savaitę ar per mėnesį?

– Kartais šokinėju kas sekundę! Prisipažinsiu: kai turiu du darbus ir vienas iš jų labai skubus, atidedu jį į šalį ir pradedu nuo antrojo. Jei turiu ką nors padaryti universitetui, vadinasi, pats metas važiuoti į užmiestį ir rašyti romaną. Tokie mano "šuoliai".

– Rinkinyje "Apie literatūrą" pateikiami kritiniai tekstai, bet jie kur kas suprantamesni skaitytojui nei dauguma kitų jūsų darbų.

– Vadovaudamasis Edgaro Allano Poe propaguotu principu ars calandi artem (menas slėpti meną), išmokau pateikti savo išvadų esmę neversdamas skaitytojų sekti mano minties kelio nuo pat pradžių.

– Ar romanistas Eco daro įtaką eseistui Eco ir atvirkščiai?

– Rašydamas "Fuko švytuoklę", knygą, kuri groteskiškai vaizduoja okultizmo pasaulį, aštuonerius metus vykdžiau mokslinius tyrinėjimus ir surinkau gausybę duomenų. Iš esmės turėjau jų per daug, buvo pavojus, kad jie praris mano romaną, kuriam nereikėjo tiek daug faktinės medžiagos. Taigi dalį jos panaudojau universitete – dvejus metus skaičiau paskaitas apie okultinius mokslus. Vyko ir atvirkštinis procesas: kai kurie kritiniai požiūriai, suformuluoti šiose paskaitose, paveikė mano romaną.

– Esė rinkinyje "Apie literatūrą" jūs įspėjate, kad rašytojas, kuris rašo pats sau, – prastas rašytojas.

– Rašytojai, kurie taip sako, meluoja, nes visuomet yra "kažkas", kam norisi parodyti kokį nors laišką butelyje. Kiekvienas rašytojas kuria savo skaitytoją. Rašoma ne sau, ne konkretiems žmonėms, o vaizduotėje susikurtam skaitytojui. Rašymas – tai meilės aktas. O meilėje būtinas partneris, kitaip tai bus onanizmas.

– O kokį laišką įdėjote į savo butelį?

– Romano autorius nesiekia nieko įrodinėti – jis nori parodyti, pavaizduoti. Skaitytojas pastebi autoriaus pasaulėžiūrą, jei ji skiriasi nuo jo paties pasaulėžiūros. Kritikai diskutuoja apie Prousto pasaulėžiūrą, o jis tik pasakojo, ką galvojo lovoje, naktį, laukdamas motinos bučinio. Tuo tarpu Homero kūriniuose atsispindi tam tikras pasaulėvaizdis jau vien todėl, kad jis buvo politeistas.

- Savo paskutinėje knygoje jūs aptariate įvairių rašytojų kūrybą. Kokia jūsų literatūros istorijos koncepcija?

– Literatūros istoriją suvokiu kaip tam tikrą raidos procesą, nebūtinai neišvengiamą ir nebūtinai pozityvų. Minties istorijos dinamika tokia pat kaip ir meno istorijos: ji juda spirale, sugrįžta atgal, šiuolaikiniai filosofai perėmė Aristotelio pažiūras, tam tikra prasme jas subrandindami. Kad būtų padarytas šuolis pirmyn, iš pradžių reikia atsitraukti keletą žingsnių.

– Išties, juk Renesansas "atrado" antiką...

– Iš esmės taip, nors negalima sakyti, kad filosofo Parmenido ar inkų laikais tiesa buvo surasta kartą ir visiems laikams ir kad mums lieka ją tik prisiminti. Paskutinėje knygoje, kalbėdamas apie įvairius autorius, tarsi perteikiu savo genetinį paveldą.

– Pavyzdžiui, poetas Nervalis. Kodėl jūsų gyvenime jis suvaidino tokį svarbų vaidmenį?

– Kai kas sako, jog tai buvo likimas, turėjau sutikti Nervalį. O ką, jeigu jie klysta, jeigu tai buvo grynas atsitiktinumas?

– Jau keturiasdešimt metų nagrinėjate jo apsakymą "Silvija"...

– Taip, mėgstu šį apsakymą. Atradau jį 1952 metais. Tuomet man buvo 20 metų, pirmą kartą lankiausi Paryžiuje. Tai laikais dvidešimtmečiui išvykti į užsienį atrodė stebuklas. Paryžiuje mane apstulbino du dalykai. Pirmiausia tai, kad jaunimas bučiavosi gatvėje, tuo tarpu Italijoje jų amžininkus už tai sulaikydavo policija. Po šešerių metų, susipažinęs su viena jauna prancūze, praleidau su ja atostogas Paryžiuje tik tam, kad galėčiau viešai su ja bučiuotis! Taip pat mane sužavėjo, kad metro žmonės skaito knygas. Buvau nustebęs, nes niekada nemačiau knygas autobusuose skaitančių italų. Todėl paprašiau bukinisto parinkti kokią nors knygą, kurią būtų galima skaityti metro. Man pakliuvo į rankas labai gražus, gėlėtu viršeliu 1920 metų leidimo "Silvijos" egzempliorius. Taip pradėjau metro skaityti Nervalio kūrinius. Tai buvo nušvitimas.

– Kodėl taip trokštame, kad kas nors papasakotų mums kokią nors istoriją?

– Žmogui būdingi trys pagrindiniai bruožai. Pirma, jis yra religinga būtybė, nes netgi ateistas užduoda sau klausimus. Antra, turi gebėjimą juoktis, o juokas – tai mirtingumo fakto refleksija. Trečia, įprasmina savo patyrimą tik pasakodamas apie jį.

Vaikas, klausiantis motinos "kodėl?", nori išgirsti ne techninį apibrėžimą; jis trokšta pasakos, kuri suteiktų jo pasauliui formą. Gebame suvokti pasaulį tik per skirtingus pasakojimus.


"Le Nouvel Observateur", 2003. IX. 04

Vertė Vitalijus Šarkovas