Prabangos kultas skurdo visuomenėje

Prieš keletą metų bičiulis amerikiečių profesorius, aplankęs keletą geresnių Vilniaus knygynų, buvo smarkiai nustebęs. Jūs leidžiate daug prabangesnes knygas nei mes, konstatavo jis, apibendrinęs savo stebėjimus. Šią pastabą tuomet palaikiau nemenku komplimentu. Tačiau šiandien esu linkęs manyti kiek kitaip.

Kaip ir kiekvienas rašantis bei skaitantis žmogus, mėgstu nemaža laiko praleisti knygynuose. Jei ir neįsigyti knygų, tai bent susipažinti su naujienomis, pavartinėti įdomesnius naujus leidinius. Mėgstu lankytis knygynuose ir atsidūręs užsienio šalyse - įsigyti darbui reikalingesnės lektūros, o ir šiaip susipažinti su Vakarų intelektualinės kultūros naujienomis. Ir štai kas - pastaraisiais metais ėmiau vis labiau įsitikinti, kad prabangiausias knygas sugeba leisti šalys, kuriose pragyvenimo lygis anaiptol ne pats aukščiausias. Suprantama, tam, kad palygintume Lietuvos knygų leidybą su kaimyninių pokomunistinių šalių situacija, reikalingi specialūs tyrimai, tačiau ir be jokių didesnių pastangų akivaizdu, kad dėmesiu, kuris skiriamas knygų kokybei (o ypač prabangai), neretais atvejais lenkiame labiau pasiturinčias visuomenes.

Nereikėtų manyti, kad mėginu supeikti pastangas gražiai ir tvarkingai leisti knygas arba kad šių eilučių autorius yra koks nors užkietėjęs gerai išleistos knygos priešas. Toli gražu. Tačiau vienas klausimas jau keletą metų neduoda ramybės. Nors Lietuvoje nuolatos skundžiamasi lėšų kultūrai nepritekliumi, nors aimanuojama, kad kūrėjai pasmerkti skursti, atidžiau patyrinėjęs per pastarąjį dešimtmetį išleistas knygas to tikrai nepasakysi. Netgi eilinį romaną ar šiaip paprastą, jokių iliustracijų nereikalingą knygą Lietuvoje žūtbūt stengiamasi įvilkti į storus, prabangius viršelius. O Vakarų pasaulyje dažniausiai didžiausią leidžiamos lektūros procentą sudaro kišeninio formato knygos, kurioms naudojamas laikraštinis popierius ir kuklūs kartono viršeliai. Jais nė kiek nesigėdijant apvelkamos ir Nobelio premijos laureatų knygos. Knygų storais viršeliais leidžiama nedaug, dažniausiai tik koks dešimtadalis bendro knygos tiražo: jos skirtos kolekcijas kaupiantiems knygų gurmanams ir bibliotekoms, kad būtų galima ilgesnį laiką patogiau išsaugoti.

Suprantama, visame pasaulyje išleidžiama ir be galo solidžių, puošnių (ypač meno paveldo) leidinių, bet Lietuvoje prabangos siekis yra kur kas didesnis ir gerokai atkaklesnis. Pavartęs knygynuose naujus meno albumus esi priverstas manyti, kad, sprendžiant pagal knygų leidybos kaštus, jau gyvename gerovės visuomenėje, kur visos socialinės problemos senų seniausiai išspręstos, o eilinę senatvės pensiją sudaro mažų mažiausia keletas tūkstančių dolerių. Jei tokias prabangias, neretai daugiau nei šimtą tūkstančių litų surijusias knygas leidėjai leistų savo kaštais ir rizika, būtų galima tik džiaugtis ir su tylia pagarba stebėti tokį nuostabų darbą. Tačiau viskas yra kiek kitaip.

Savo uždirbtomis lėšomis leisti knygas daugelis mūsų leidėjų visai nenori. Pirmučiausia dairomasi į valstybės kišenes. Jau esama ir tokių leidyklų, kurios negavusios knygai valstybės lėšų neketina pajudinti nė piršto: autorius joms mielas tik tokiu atveju, jei pats padeda "atsigabenti" valstybės lėšas. Kadangi prabangiausios knygos leidžiamos valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų sąskaita, kyla klausimas, ar skirstydami dotacijas ekspertai susimąsto apie tai, kur nukeliauja šimtai tūkstančių ir milijonai litų. Ar dosniai parėmus vieną kitą ezoterinį keliems šimtams skaitytojų tereikalingą leidinį neskriaudžiami kiti? Gal užuot investavus 150 tūkstančių litų į puošnų albumą verčiau paremti kitus keturis penkis leidinius? Galiausiai kyla ir daugiau klausimų: ar iš tiesų knygų leidybos kaštai Lietuvoje privalo būti keliskart didesni nei gerovės šalyse? Nuo to, ar panorėsime šiuos klausimus atvirai svarstyti, ir priklausys tolesnė lietuvių knygų dotavimo ir leidybos politika.