Poezijos vakaras

I. Poetas

Mėgstu visokius literatūrinius vakarus, nors dažniausiai į juos patenku netyčia.

Ir dabar buvo taip, kaip visada: atsitiktinai pamačiau skelbimą, kviečiantį mane (taip ir buvo parašyta: „Kviečiame Jus“) į poezijos vakarą, į garbaus poeto naujos knygos pristatymą. To poeto iki šiol akyse nebuvau regėjęs, todėl susirūpinau jį pamatyti, tuo labiau kad susitikimas su juo turėjo prasidėti po penkių minučių. Nebuvo kada abejoti.

Ant salės durų kabėjo lentelė su užrašu: „Prašome netrankyti durų!“ Žemiau ranka ant popierėlio pakeverzota: „Prašom nevaikščioti!“

Visi poeto gerbėjai jau buvo susirinkę, todėl renginys prasidėjo tuojau pat, vos tik man užtrenkus duris.

Labai maloni moteris, renginio vedėja, ilgai pasakojo apie poezijos vakarų tradicijas, apie meninio žodžio reikšmę žmogaus gyvenime ir apie savo vaidmenį ruošiant tokius renginius. Visą savo sielą ji atiduoda poezijos vakarams. Esą didelis džiaugsmas matyti pakiliai nusiteikusius, įkvėptus ir sujaudintus klausytojus.

Klausydamas jos kalbos, sužinojau daug naujo. Pasirodo, svarbiausias poezijos vakaro žmogus yra visai ne poetas, kaip maniau iki šiol, bet salėje sėdintys vakaro dalyviai – tik apie juos galvojanti renginio organizatorė, jiems savo laiką aukoja poetas, taip pat jo draugai ir kviestiniai svečiai. Nes jei nebūtų to dalyvio, nebūtų ir vakaro. Gal net ir poezija mirtų be dalyvio, nes ji gimsta iš tauraus žmonių poreikio bendrauti. Poezija yra sielų ryšys, sakė renginio vedėja.

Ilgas esąs eilėraščio kelias pas skaitytoją, toliau kalbėjo toji moteris, bet koks džiaugsmas, kai pagaliau jie abu susitinka. Gyvo poeto susitikimas su gyvu skaitytoju yra kūrybos vainikas. Poetas čia ateina padėkoti savo skaitytojui už įkvėpimą, nors kai kam gali susidaryti klaidingas įspūdis, neva poetas esąs pranašesnis už skaitytoją, nes tik jis moka rašyti eilėraščius, o skaitytojas – ne.

Bet tokia nuomonė yra ne visai teisinga. Skaitytojas taip pat gali rašyti eilėraščius – bent jau iš principo, kitaip jis nemokėtų jų skaityti, nieko nesuprastų. Bet skaitytojas nerašo, nes nėra toks įžūlus. Talentui prasiveržti trukdo kuklumas. Poezijai kurti esą reikia trijų „p“: pasitikėjimo, puikybės ir paikybės, – kitaip nieko gero nepavyks. O skaitytojas kūrybos procesą veikia iš tolo, jis eilėraštį įprasmina skaitydamas, aukodamas savo laiką ir dvasios resursus. Skaitantysis tarytum užbaigia visa tai, ką pradėjo rašantysis. Štai kodėl jie yra taip susiję ir traukia vienas kitą.

Kadangi salėje buvo pilna poeto gerbėjų ir jo artimųjų, supratau, kad svarbiausias šio vakaro asmuo esu aš. Nes buvau panašiausias į tikrą dalyvį, atėjusį čia be jokio reikalo, be jokio tikslo ir prasmės. Tiesiog spontaniškai pasiduodu visokių užrašų bei kvietimų įtaigai.

Poetas susidomėjęs klausėsi vedėjos pasakojimo, o vos tik ji baigė, pratęsė šią įdomią temą. Pritarė, kad poezijos vakarų populiarumas yra visuotinis; poezija suartina ne tik žmones, bet ir tautas bei kultūras. Tuojau pat papasakojo apie savo viešnagę Kinijoje ar Tailande (kokia iš tikrųjų tai buvo šalis – neprisiminė, negalėjo pasakyti, ir kada visa tai atsitiko; tiek visko matęs savo gyvenime, kad ne visuomet aišku, ar tai su juo atsitiko, ar perskaityta kokioje nors knygoje). Taigi visiškai panašiame poezijos vakare mūsų poetui teko vaišintis egzotiškais patiekalais. Apžiūrinėdamas ant stalo keistus dygliuotus padarus, be viso kito, kalbėjęs kinams (o gal tailandiečiams) apie Lietuvos poetus, mėgino tiems maloniems žmonėms paskaityti ką nors iš mūsų klasikų, gražiai šį tą padeklamavo iš savo kūrybos, žodžiu, daug visko prišnekėjo. Tik iki šiol jam neaišku, ar jį kas nors ten suprato. Tarytum buvo kažkoks vertėjas, bet vėliau mūsų poetui kilo įtarimas, kad šis šnekėjęsis pats su savimi. Mat jis vertėjavo – ar šiaip pats sau šnekėjo – vis garsiau, kol jį iš to gražaus renginio išgrūdo lauk, ir poetui savo eilėraščius kurį laiką teko skaityti jau be jokio vertėjo. Bet klausytojams vis tiek patiko mūsų poeto nuoširdumas, gebėjimas šiltai bendrauti su visai nepažįstamais žmonėmis, jis juto didelį auditorijos dėmesį ir susilaukė gausių plojimų. Linksmi ir juokingi žmonės tie kinai (o gal tailandiečiai). Moka juoktis, juos pralinksmina bet koks niekniekis, džiaugsmo teikia net eilėraščių skaitymas.

Atsakydami vietiniai poetai iš Kinijos (o gal iš Tailando) kikendami padeklamavo savo eilėraščių apie ežius – bent jam toks susidaręs įspūdis, mėginant išsiaiškinti hieroglifu užrašyto leitmotyvo reikšmę. Tai toks pasišiaušęs ženklas, kalbėjo poetas, panašus į mūsų ežį, mėgstamiausias jų poezijos simbolis, matyt, giliai susijęs su šios kultūros tradicijomis. Kodėl jų tokia keista tema – negalįs paaiškinti, nes ir kito vertėjo, kuris pakeitė pirmąjį, kalba buvusi nerišli, vietomis visiškai nelogiška, net absurdiška (mat vertėjas tuo pačiu metu smaguriavo tų dygliuotų patiekalų ir kalbėdamas nepaliovė kramtyti). Be to, vertėjas skaitomus eilėraščius skubotai (kad nepraleistų kąsnio) vertė iš kinų kalbos į tailandiečių, o gal atvirkščiai. Vakaro pabaigoje kilo įtarimas, kad jis nieko neverčia, tik šiaip sau kalba viena kuria iš tų nesuprantamų kalbų; o gal tai buvo visai ne vertėjas ir net ne poetas, o tik koks vietinis plepys, užsimanęs pasismaginti prie vaišių stalo. Nepraustaburnis! Todėl jų pasišiaušusius eilėraščius teko verstis pačiam, naudojantis labai kukliu kinų (o gal tailandiečių) kalbos žodynėliu, kur veik visi žodžiai buvo panašūs į ežį – skyrėsi tik nežymiomis spyglių variacijomis. Matyt, reikia žinoti jų papročius, literatūrines ir kultūrines tradicijas. Tačiau mums jų keisti įpročiai nelabai turėtų rūpėti, – juk rašome savo žmonėms ir turtiname savo poezijos tradiciją. Rašome savo gražia lietuviška kalba, nes tų ežių kalbos normaliam žmogui neįmanoma išmokti. Poezija išauga iš gyvenimo, jos neišversi kaip kokios pirštinės. Norint suprasti lietuvišką eilėraštį, reikia gimti lietuviu. O anie žmonės, matyt, gimę ir augę tarp ežių.

– Pasakysiu jums, – tęsė poetas, kodėl rašau ir kaip rašau. – Poezija – tai mumyse atsispindėjusi tikrovė, tai mūsų patirtys, grįžtančios į gyvenimą gyvo žodžio pavidalu. Kiek eilėraščių esu perskaitęs, maždaug tiek ir pats jų sukūriau. Na, apytikriai tiek, svarbu principas. Nors ne viskas ateina iš literatūros. Reikia būti akylam gyvenimo stebėtojui. Jei mokėsi žiūrėti, pamatysi aplink save gyvą, vaikštantį, kvėpuojantį ir dainuojantį poezijos pasaulį. Sakau jums – reikia tik pamatyti, ir pasipils eilėraščiai. Ką matau, tą ir rašau, o ko nematau, apie tai ir nerašau. O kur dar gausi jausmų virtuvė! O kur spalvingas vaikystės pasaulis! O tėviškės gamta! Mano tėviškė – labai graži. Svarbu ir tai, kad joje nėra ežių. Todėl apie juos ir nekalbėsiu.

– Dabar tegul pasisako kritikas, – tarė vakaro vedėja. – Jis viską geriau paaiškins. Paskui leisime ko nors paklausti dalyviui...

Tačiau kritikas nespėjo nė išsižioti, kaip iš priekinės eilės pašoko viena moteriškė ir švytėdama atsisuko į auditoriją. Pasirodo, tai buvo poeto žmona, visuomenėje dar žinomesnė už patį poetą. Ji mums tiesiai pareiškė, kad poeto eilėraščių niekas už ją giliau nesuvoks, neįsijaus. Tai esąs jos pasaulis, jos poezija ir jos poetas. Visa tai jai skyrė pats likimas. Nuo vaikystės regėjusi to poeto viziją, buvusi pirmoji jo skaitytoja ir t. t.

– Pamylėjau jo žodį, o vėliau – ir jį patį, – kalbėjo poeto žmona, žiūrėdama į mane, nes juk buvau pats tikriausias šio vakaro dalyvis. – Bet nebūsiu tokia asmeniška. Juk kūryba nėra vieno žmogaus nuosavybė. Šie puikūs eilėraščiai iš tiesų priklauso mums abiem! Ar ne iš dviejų širdžių sąjungos gimsta tai, kas yra gražiausia? O vienišas žmogus – ar jis gali būti stiprus? Ar jis gali ką nors savo nykioje vienatvėje rašyti, kurti, svajoti? Vienišas žmogus yra beviltiškas – štai ką reikėtų pirmiausia prisiminti, imant į rankas šią naują poezijos knygą. Seniai jos laukiau, seniai svajojau apie šį vakarą. Norėčiau paaiškinti, kaip atsiranda poezija, kaip gimsta eilėraštis. Iš kur ateina tas žodžio stebuklas, atspindintis vidinį ir išorinį žmogaus grožį? O prasidėjo viskas nuo stebuklingo vaikystės dangaus! Gimiau ir užaugau nuostabioje, padavimais ir legendomis apipintoje vietovėje, garsėjančioje ežerais ir piliakalniais, vaizdinga liaudies kalba ir gražiais žmonėmis. Poeto, mano vyro tėviškėje, – kaip jis antai sakė, – net ežių nėra, o pas mus jų buvo apstu. Jo tėviškė gan skurdi, o pas mus visko pasitaikydavo.

Nuo jaunystės mėgau poetinį žodį, bet mano vyro kūryba man buvo tikras atradimas. Kodėl sakau, kad atradimas? Todėl, kad eilėraščius jis rašydavo naktimis, užsidaręs virtuvėje, kartais – tualete, o vieną kitą žodelį ar rimą brūkštelėdavo ir po paklode, kad nepamirštų iki ryto. „Ką tu čia darai?“ – klausdavau jo. O jis atsakydavo: „Nieko, brangioji, aš nieko nedarau“. Todėl jo eilėraščiai man buvo atradimas tiesiogine prasme, nes pirmiau atradau juos pataluose, o po to pasirodė ir knyga. Džiaugiuosi, kad esu jo gyvenimo draugė. Sakau jums – tikras menas gimsta iš meilės ir nuoširdžios draugystės, be šių prakilnių jausmų nebūtų nieko. Kūryba praturtino mus abu. Tuose jo eilėraščiuose matau gražią savo tėviškės gamtą, legendomis apipintus kalnelius ir klonius, gražius mano tėviškės žmones, kuriuos jau minėjau ir dar kartą minėsiu.

Ji norėjo tęsti savo jausmingą kalbą, bet čia pašoko poeto žmonos sesuo ir papasakojo apie mistinį transą, kurį patiria skaitydama savo sesers vyro eilėraščius. Ir padeklamavo vieną kitą atmintinai. Vėliau pasirodė, kad tai buvo visai ne to poeto kūriniai, bet vis tiek gražu, ir niekas nieko neatpažino, net pačiam poetui patiko. Net nesitikėjo, kad lietuvių literatūroje esama tokių puikių eilėraščių.

Supratau, kad poetą tos abi moterys labai myli. Jos sugeba aukotis, jų gyvenimas turi prasmę, ir čia jos atėjo ne atsitiktinai, bet kilnaus jausmo vedinos. Jeigu aš turėčiau tokią atsidavusią žmoną ir dar šalia jos tokią pasiaukojusią seserį, tikriausiai niekur neičiau iš namų. Kojos nekelčiau. Poezija netektų vieno skaitytojo ar bent tokių renginių dalyvio. Tačiau koks aš čia poezijos skaitytojas, – man tiesiog labai norisi pabūti tarp žmonių, ypač vakarais.

Tada po truputį nuo savo kėdės ėmė kilti literatūros kritikas, bet jį pralenkė kita moteris, taip pat sėdėjusi pirmoje eilėje. Visi mes sėdėjome pirmoje eilėje, – daugiau toje salėje žmonių nebuvo.

– Nenoriu daug kalbėti, – pradėjo toji moteris – tik pasakysiu, kad nekenčiu poezijos. Visada jos nemėgau ir neskaičiau, o dar labiau nemėgstu eilėraščius rašančių žmonių, taip pat juos skaitančių ir dar visų tų, kurie čia renkasi jų klausyti ir aptarinėti poetus. Tauškalai visa tai ir seilės. Kam patinka poezija – tegul sau ir rašo. Ir nėra ko čia vaikščioti, knygas skaityti galima namuose. Esu šių rūmų valytoja, per tuos jūsų vakarus man – vieni rūpesčiai. Bet ne dėl to čia burną aušinu. Mane sudomino ne poetas, o tos dvi moterys. Sujaudino gražios jų kalbos, jų moteriškas pasiaukojimas. Tačiau manau, kad vyrai savo eilėraščiais jas tik kvailina. Kam reikia jiems pataikauti? Juk galėtumėte parašyti daug už juos gražiau, daug nuostabiau. Tik pažiūrėkite, kas yra gražesnis – vyras ar moteris? Geriau įsigilinkite į save: vienintelė tikra poezija yra pats moters gyvenimas. Gyva moteris yra poezija, o ne vyro rašliavos apie moterį. Jis rašo tik iš bejėgystės, iš meilės stokos ir moterų baimės.

Toliau valytoja įkvėptai kalbėjo apie savo gyvenimo peripetijas, apie vidinį nerimą, dramatiškus prieštaravimus, dvasios šauksmą, kuris ją vijo iš Lietuvos velniai žino kur. Papasakojo apie ilgą kelionę į kalnus, į Himalajų viršūnes, pas aukštuosius, plika akim nematomus dvasios brolius ir t. t. Kalbėjo nieko nepatikslindama: ar ta jos pasakojama kelionė yra dvasinio tobulėjimo metafora, ar realus įvykis, už kurį ji neva gavusi kažkokį sidabro varpelį – nepaprastą dvasios brolių dovaną. Toje sielos kelionėje, į kurią pašaukė kalnų brolija, įkvėptąją moterį lydėjo ištikimas labradorų veislės šuo, – kaip tik jis savo uosle ir padėjęs aptikti nematomų šventųjų buvimo pėdsakus. Po susitikimo su šventaisiais, su kuriais bendravo padedama šuns, jos gyvenimas visiškai pasikeitė: ji metė filologijos, psichologijos, sociologijos ir visas kitas studijas ir atsidėjo intuityviam gyvenimui, ėmė žvelgti į pasaulį tarytum iš šalies, be jokių praktinių interesų. Tik šiandien pajutusi pareigą pranešti, kad eilėraštis nėra žaidimas gražiais žodžiais – kaip mus čia bandanti įtikinti vakaro vedėja ir poeto žmona, kad tikras eilėraštis, ypač tas, kuris dar neužrašytas ant popieriaus ir nepavirtęs šiukšle, gali būti naujo gyvenimo pradžia. Žmogaus sieloje gimstanti poezija – ženklas, kad kelionė prasidėjo. Tik toks, sieloje gimęs ir neužrašytas, menas yra tikras, visa kita – niekai, proto niežai, mažų, paprastai vyriškos giminės žmogelių tuštybė, jų kvailas pasitenkinimas savo vyriškumu. Dažniausiai jie griebiasi plunksnos todėl, kad nieko tikro negali padaryti; popierinėmis aistromis dangsto savo bejėgystę.

Dar valytoja paprašė nepridergti tualeto, nes po iškilmingų poezijos vakarų taip atsitinka dažnai. Žinoma, ne dėl moterų kaltės. Ji pažadėjo vakaro pabaigoje iš tarnybinių patalpų atvesti ir mums parodyti tą savo šunį, kuris nuvedė ją pas nematomus šventuosius, taip pat galėsim pamatyti sidabro varpelį.

Mane labai sudomino tos moters kalbos, norėjau pamatyti ir varpelį, tik nesupratau, kam jis buvo skirtas – moteriai už jos intuicijas ar tam jos palydovui už jo puikią uoslę? Bet dar reikėjo ištverti nykiausią renginio dalį – literatūros kritiko postringavimus.

– Ar jau galiu išeiti? – tyliai paklausiau aplinkui sėdinčių poeto giminių, bet jie apsimetė, kad manęs negirdi ir nepažįsta.

Tada netikėtai užmigau. Mačiau tolimus horizontus, aukštus kalnus ir didžiulį šunį, brazdinantį nagais į uždraustas trankyti duris. Jam ant kaklo kabojo sidabrinis varpelis. O prabudęs pamačiau, kad vakaras tęsiasi, nes nuo savo kėdės jau kėlėsi didingas ir rūstus kritikas.