Metu pirštinę žurnaliūgoms

Šiais laikais, kai knygos praranda savo vertę, vis labiau populiarėja periodiniai leidiniai, kuriuos ypač pamėgo jaunimas. Dabar daug dažniau galima išvysti jaunuolį sėdintį su naujausiu mėgstamo žurnalo numeriu nei su knyga. Nenuostabu – XXI amžiuje žmonės gyvena beprotišku tempu ir jau nebeturi laiko prisėsti ir nuosekliai perskaityti gerą knygą, ją išnagrinėti, įsigilinti ir suprasti. Juk daug paprasčiau perversti žurnalą, atsirinkti sudominusius straipsnius, permesti juos akimis ir numesti leidinį į šoną. Būtent – numesti. Periodinių leidinių yra tiek daug, tokia didelė jų įvairovė, kad, atrodo, būtų tikrai lengva išsirinkti sau patinkantį ir įdomų, bet jie tampa per daug vienodi. Tai pačiai skaitytojų grupei leidžiami žurnalai ar laikraščiai vienas nuo kito skiriasi nebent tik savo viršeliais, publikuojamomis nuotraukomis ir autorių pavardėmis po straipsniais. Tos pačios temos, herojai, skandalai, naujausi įvykiai yra tampomi per visus periodinius leidinius. Paskaičius žurnalus ar laikraščius ima atrodyti, jog mūsų Lietuvėlėje nebevyksta nieko įdomaus ir viskas, ką galima papasakoti, yra tik buvusio prezidento išlepintos dukrelės pasakiškos vestuvės, jos apdarų kainos ir povestuvinės kelionės ypatumai, o iškiliausi ir svarbiausi kultūriniai veikėjai – „Baras2“ nugalėtojai, kurių interviu gali rasti kiekviename nors truputį save gerbiančiame žurnale. Manau, jog visi būna tiesiog sužavėti jų išsilavinimu ir nepaprastai kultūringa kalba, papildyta rusiškais keiksmažodžiais, na, šiuolaikiškesni žvaigždūnai keikiasi angliškai – visgi Lietuva eina į vakarus. Netgi diskusijos vyksta tomis pačiomis temomis, o argi neatrodo keista, jog net ir klausimai  būna suformuluoti pagal tą patį šabloną, lyg nurašyti iš specialaus periodiniams leidiniams skirto vadovėlio „Kaip rašyti straipsnius“.

Negi šiuolaikiniai redaktoriai tokie neoriginalūs ir nebesugeba sugalvoti nieko tikrai naujo, surasti dar nematytų, įdomių ir turinčių ką papasakoti žmonių, kurie neveblentų tik apie tai, kad tėvai jiems nupirko naują „BMW“, o mokytojai jų neapkenčia, nes jų tėveliai garsūs (aišku tai, kad jie nelanko pamokų, yra arogantiški ir negerbia žmonių, yra  visiškai nesvarbu). Nejaugi reporteriai negali aprašyti dar niekam negirdėtų įvykių, kurie sugebėtų sudominti jau pavargusį ir nuo tuštumo bei beprasmiškumo atbukusį jaunuolį? Vienas rašytojas yra gerai pasakęs, jog rašyti reikia ne pilkai masei, o tam vieninteliam, kuris tikrai supras tave ir ras kažką, kas padės jam gyventi ar praturtins dvasią. Manau, tai turėtų būti taikoma ir periodiniams leidiniams. Juk periodiniuose leidiniuose vyraujanti bendra viešoji nuomonė, išpūsti skandalai, mažas dėmesys skaitytojo poreikiams ir interesams menkina tų leidinių autoritetą. Metas suklusti ir pagalvoti, kas yra daroma negerai, kad žmonės praranda susidomėjimą, tampa pasyvūs ir atbukę.

Nors leidinių tikrai daug,specializuotos spaudos, kurioje jaunimas galėtų rasti jiems aktualių temų ar svarbios informacijos, pasirinkimas yra ganėtinai menkas ir tikrai ribotas. Atrodo, yra tiek daug tam tikroms jaunimo grupėms skirtų leidinių - nuo tokių, kur jie gali daugiau sužinoti apie studijas, studentų gyvenimą, iki tokių, kuriuose gali diskutuoti, reikšti savo nuomonę, publikuoti kūrinius ir straipsnius. Bet tie leidiniai yra prieinami tik mažai daliai skaitytojų. Norint rasti įdomių, originalių ar su idėja kuriamų žurnalų reikia gerai jų paieškoti, o tai ir yra didžiausia problema. Kas nežino, jog jaunimas yra tingus ir jeigu jam nepadeda prieš nosį norimo daikto, pats jo tikrai neieškos. Taip yra ir su žurnalais. Nuėjęs į knygyną, spaudos kioską ar prekybos centrą jis susiduria su ta pačia mase, vienos tematikos leidinių, iš kurių gali pasirinkti nebent tik labiau patikusį viršelį ar gražesnį šriftą. Neradęs, ko jam tikrai reikia, jaunuolis tenkinsis tuo, ką gali gauti lengvai, be didesnių pastangų.

Be egzistuojančios menko pasirinkimo problemos, yra ir dar viena. Leidiniai atrodo tokie stori, bet atsivertus juose matai ir skaitai vien reklaminius skelbimus, kurie publikuojami beveik kiekviename puslapyje. Žurnalai tiek prigrūsti reklamos, jog atrodo, kad nusipirkai reklaminį katalogą. Bet jaunimas žurnalus perka ne tam, kad vos užvertęs paskutinį puslapį pultų į artimiausią parduotuvę pirkti „Tic Tac“, kuriuose tik dvi kalorijos, ar naujų, visiškai nereikalingų, bet madingų batų. Periodiniai leidiniai juk ne televizija, kurioje laidos pertraukiamos kas penkias minutes penkiolikos minučių reklamai. Nejaugi nebėra jokios pagarbos žmogui ir jis laikomas tik tuščiagalviu padaru, kuriam reikia nurodyti, ką jam reikia įsigyti, kad būtų laimingas ir galėtų gyventi „visavertį“ gyvenimą? O baisiausia yra tai, kad reklama yra orientuojama į vis jaunesnio amžiaus žiūrovą ar, šiuo atveju, skaitovą. Juk jaunesnio amžiaus žmogų daug lengviau įtinkinti paklusti nustatytiems kanonams ar mados reikalavimams. Tad nesuklysiu pasakydama, kad periodiniai leidiniai tampa masine propagandos priemone, siekiančia suvaržyti paskutines žmogaus laisves – teisę rinktis ir turėti savo nuomonę.

Nebeliko pagarbos žmogui ir jo savimonei. Periodiniai leidiniai tapo komerciniai. Juose nebebandoma spausdinti to, kas geriausiai atitiktų žmogaus poreikius, o siekiama tik naudos sau – užsidirbti kuo daugiau pinigų, nesvarbu kokiomis priemonėmis. Pasipelnymo šaltiniu tapo ne tik reklamos, bet ir paprasti, niekuo dėti žmonės, iš kurių nelaimių yra tyčiojamasi, jų žodžiai iškraipomi, „išverčiami į kitą pusę“. Svarbiausia tapo įvykis, skandalas, kuris dar galėtų patraukti atbukusią sąmonę. Žmogaus jausmai ir išgyvenimai nueina į antrą planą, nebent jie irgi galėtų atnešti kokios nors materialinės naudos.

Periodiniai leidiniai vis labiau praranda savo vertę ir tampa sėkmingai smegenis plaunančiu reiškiniu, o tikrai vertingi tiek savo kultūrine veikla, tiek publikuojama informacija leidiniai yra sunkiai randami, užgožiami masės komerciškai sėkmingų leidinių, liūliuojančių gražiomis, gyvenimo iliuziją kuriančiomis pasakėlėmis. Nenuostabu, kad tarp šiuolaikinio jaunimo nebeliko kultūros, noro lavintis, inteligentiškumo, moralinių vertybių, pagarbos žmogui, o juk visa tai ir turėtų būti skleidžiama periodinių leidinių pavidalu.