Metafizinis pamąstymas apie papeikimą

Papeikimas ir kritika. Jie lyg kraujo broliai visada eina išvien.

Tai gryno tyrumo ir jėgos broliai, solidūs „camarades“, gyvybiškai svarbūs tikrosios tiesos maitintojai ir pribuvėjai, pavojingi klaidų, trūkumų ir silpnybių priešai... Dvi pasaulinės demokratijos tvirtovės, dvyniai-patriotai iš pačios aukščiausios rūšies meilės, kilniu užsidegimu smerkiančios žmogaus proto galingumo balastą, tuo pat metu raminančio skambesio šaltiniais nurodančios, kaip į evoliucijos lafetą įstatyti tobulesnį sprendimo pabūklo vamzdį ir užtaisyti jį anti-melo mechanizmais... Tai iki dantų apsiginklavusio negailestingo teisingumo istorija.

(Autorius įspėja: toliau tekste yra kraštutinai atvirų scenų apie veidmainių tyčiojimąsi melu iš šventų žmonių garbingumo, galinčių sukelti negrįžtamus pakitimus galvos ir, svarbiausia, nugaros smegenyse; preciziškai (netgi daugiau, nei paprastai) vizualiniais, taikliais žodžiais ir šrifto blyksniais visai negrasinama sukelti epilepsijos priepuolių mažiems vaikams, dar nesužalotiems prievartos, patyčių ir t.t.)

„Pažink savo priešą!“ – skelbia sena kaip ir pati žmonija patarlė. Mūsų priešai – veidmainiai ir niekšai prie kurių be įnirtingų pastangų galėtų prisijungti visi savanoriai iškrypėliai, neonaciai, teroristai, suteneriai, vietkongiečiai ir satanistai. Jie užklumpa mus savo meilikavimais tarsi sniego lavinos: negirdimai susidaro kažkur už horizonto, už debesų ir su nežabotos stichijos kauksmu, neapykanta, baime bei šlykščiu pasitenkinimu užgriūva mūsų neparuoštą protą, garantuotai priteršdami bent vieną kruopščiai izoliuotą mūsų šviesiausių troškimų ar prisiminimų kampelį. Kas dar blogiau, jiems vieni juokai atimti norą gyventi, palikti sunkiai užgyjančią žaizdą, užtikrinant ilgą vizitų pas psichoanalitiką seriją. Vėliau – neišvengiama korekcija, terapija ir lobotomija. Talentingiausi niekšai, kūrybinių impulsų vedami, nesibjaurėdami netgi tokių, kurie atėjo tikrai ne iš galvos ir širdies, kaip žinome, gali egoistiškai generuoti pačiomis įvairiausiomis svetimos sielos kertelių dalimis. Pavyzdžiui, šlykščiai metodiškai, apsiginklavę galingu padidinamuoju lęšiu, jie iki smulkiausių detalių ištyrinėja privatų žmogaus gyvenimą ir virulentiškai laižo jo sėdimąją, kol ji nusidažo juodo dirvožemio spalva. Supraskite, kai pataikaujama, žmogus mano, kad jis yra pasaulio bamba, kuriam paklūsta dangiškai žydri dievai, todėl nebesistengiama tobulėti, o mėgstamiausiu užsiėmimu tampa sėdėjimas. Tad, kai viena iš dviejų porų akių pradeda švaistytis komplimentais, iš tikrųjų, ji stengiasi pernešti jums į krumpliaračius po smegenų žieve spindinčias bombas dėžutėse su dideliais dovanų kaspinais. Beje, žinokite: lėkštas ar virtuoziškas veidmainiavimas iš pat pradžių tikrai gali jums patikti, tačiau vėliau vaizdas atitinka itališko vesterno kondicijas, todėl įmanoma, kad keletą kilometrų vilksitės per purvą.

Tai dar toli gražu ne viskas. Pagalvokite, kokia būtų visuomenė, jei žmonės nenurodytų vienas kito klaidų. Be kritikos nebūtų abipusio supratimo, vyrautų permanentinė tolerancija. Dėl kritikos stokos sulėtėtų kraujo apytaka, pasireikštų neišvengiama stagnacija ir liguisti požymiai. Tokia harmonija, ramybė ir taika sudarytų palankias sąlygas susikurti tyliai, absoliučiai solidžiai, pritvinkusiai komplimentų ir šalto mandagumo visuomenei. Neliktų erdvės nesąžiningumui, šarlatanizmui, nemokšiškumui: visi drebėdami iš baimės nedrįstų tarti demaskuojančio ir rūstaus teisybės žodžio, nes visuomenė, norėdama išsaugoti kiaulišką optimizmą, juos kaipmat stengtųsi likviduoti. Tokios visuomenės jokiu būdu negalima vadinti teisinga. Tiesa juk minta kritika, o ne prisitaikėliškumu. Tokios visuomenės žmonės viduje būtų tikros supuvusios mumijos, kurios nuo menkiausio oro judėjimo subyra į dulkes. Gryna, narsi, garbinga tiesa jiems būtų pernelyg didelis dalykas; jis pareikalautų to, ko reikalauti negalima – atviromis akimis nepagražintai pažiūrėti karčiai tiesai į akis, pažiūrėti į pačius save, skirti tikra nuo netikra savo pačių asmenybėse. Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, tačiau tokia visuomenė būtų tikrai laisva, nes joje juk negyventų, nebūtų tų pretendentų į intelektualinį švarumą – kietų, reiklių, santūrių, herojiškų protų – tų blankių ateistų, antikristų, moralistų, nihilistų, skeptikų, efektikų, didžiausių pažinimo idealistų, kuriuose įsikūnijusi intelektualinė sąžinė – jie nėra laisvi protai, nes dar tiki tiesa. O jeigu netyčia tokioje visuomenėje atsirastų genijus nuo gimimo, jis kaipmat, dėl nuo mažens visuomenės įskiepyto prisitaikėliškumo, prarastų savo dar neišugdytą talentą, norą naujoviškai mąstyti, virstu eiliniu hipnoziniu nusidėjėliu, infantiliu iškrypėliu bastardu, depresyviu egocentriku, siautėjančiu nenaudėliu ar nieko nenorinčiu, netrokštančiu, nemanančiu galėti piliečiu – destruktyvios visuomenės klonu. Su kriticizmu išnyktų ne tik gebėjimas vertinti aplinkos reiškinius, žmones, savo poelgius, bet kartu dingtų moralė, sąžinė ir tai, dėl ko žmogus yra vadinamas žmogumi. Sunyktų metamotyvaciniai siekiai, sugrįžtų žemesnieji: maistas, lytinis potraukis, žudymo ir viešpatavimo instinktai. Žmonės degraduotų iki nesibaigiančių malonumų trokštančio gyvulio lygmens, kurie rinktųsi į bendruomenes, norėdami būti patenkinti ir laimingi. Autarkiški žmonės prarastų autentiškumo požymį, o nesaikingumo jausmas užvaldytų homo sapiens sapiens protą, galbūt net pasitelktų jį savo paties determinuotam išnykimui.

Be abejo, išpjauti panašią tautelę kokiu nors ypatingai žvėrišku būdu – reiškia, padaryti žmonijai solidžią paslaugą... Tačiau veidmainiauja visi. Nėra tokio žmogaus, kuris nebūtų to daręs. Visgi pasitaiko žmonių, kurie atsiverčia, nusimeta kaukę (tą kumpą išsigimėlišką lapės snapą ir surambėjusią horizontalaus pusmėnulio burnos angą), tapdami dorais. Būtent todėl ir negalima gašliai iškišus liežuvį niekšą perkirsti pusiau, visiškai apnuoginant vidurius ir paleidžiant žarnas, arba atsainiai pervažiuoti ratais, nutraukiant galvą ir ištaškant į kruviną košę. Be abejo, optimaliausias masinio naikinimo ginklas būtų branduolinės galvutės. Juk kas geriau gali būti už įprastą genocidą? Nebent tik „kovotojų už taiką“ demonstracijos sušaudymas. Tai jums patvirtins bet kuris Irako gatvėje budintis amerikietiško kraujo turintis sausumos karys.

Kai dingsta papeikiantis žodis, dingsta bet koks teisingumas ir niekas žmonių gyvenimo negali padaryti vertingu. Taigi rasti pavaizduotos visuomenės išnykimo priežastį – beveik tas pats, kaip rasti vakciną nuo jos. Tai, kaip jau supratote, nesudėtingas reikalas. Veidmainiavimas. Taip, būtent jis. Veidmainiškas meilikavimas – tai vergiškas nutylėjimas, nesakymas to, ką galvoji apie žmogų, poelgį ar įvykį. Mano vaizduotės ekstrapoliacinė visuomenė – tai žliugsintis milžiniškas laineris iš pašvinkusių kvailių kūnų, kurio dyzeliai trinksi varomi pigiomis pagyromis, iš kurio kaminų rūksta piktavališkas ir klastingas, nenumaldomas troškimas meluoti ir patikti. Šis laineris žaloja ne tiek žmoniją, kiek pačius save: grūmodami vienas kito saldžiažodžiavimais, veidmainiai atžagariomis rankomis ploja dvokiančiais melo glitėsiais ir šūkčioja iš džiaugsmo. Stulbinančiame meilikavimosi laive kiekvienas gyventojų sluoksnis galėtų aptikti sau ką nors šiltutėlio, dar garuojančio, gardžiai kvepiančio. Šiaip ar taip, nenuslėpsi, kad veidmainiavimas gerai apskaičiuodamas smogia iš karto į visus socialinius inkstus, Adomo obuolius ir nervines galūnes po perdaug mielo ir skanaus medaus skonio komplimento. Belieka mintyse prakeikti markizą de Sadą, Musolinį ir niekšų pamėgdžiojamą vienuolyno kalakutą.

Dabar, gerbiamieji, visos šios pasibaisėtinos, nepakeliamos svetimos buities realijos užgula jūsų trapius pečius. Štai ir mąstykite. Kiaušingalviškas padlaižiavimas, kuris veda į pražūtį? O gal rūgšti acto injekcija, suteikianti galimybę tobulėti? Jūsų siūlomas ėdalas, brangieji! Žiūrėkite, patys nepasprinkite.