Meilė – tai nuosprendis

– Jei ištirtume šiuolaikinius meilės papročius remdamiesi dokumentine medžiaga, būtume apstulbinti, kad žmonių elgesys filmuose, romanuose, televizijos programose toks įvairialypis: jausmų audros, gundymai, pirmykščiai instinktai, abejingumas... Ar tik mūsų laikais meilė yra nevienalytis reiškinys?

– Meilė visais laikais buvo nevienalytė. Tiesiog dar nepastebime jos charakteringų bruožų, kuriuos atskleis (arba išras) būsimųjų kartų istorikai. Filmai ir romanai – tai kreivi veidrodžiai, kaip ir žiniasklaida. Taip buvo ir praeity. Tačiau mūsų laikais vis dėlto krinta į akis skirtumas, kaip apie meilę kalbama ir kaip ji išgyvenama. Rašoma apie sekso sukasdienėjimą, nusivylimą jausmais, bet meilė išliko subtilus ir svarbus dalykas. Apie ją svajoja tiek vyrai, tiek moterys.

– Panagrinėkime problemą atidžiau, pasiremdami jūsų, kaip moters ir rašytojos, įžvalgumu. Kaip šiandien suderiname tris meilės gyvenime aspektus: santuoką, seksą ir jausmus?

– Santuoka ir seksas ilgą laiką buvo supančioti, tik jausmai buvo laisvi: galima buvo priversti ką nors kartu gyventi, bet ne mylėti... Šiandien labiausiai krinta į akis tai, kad meilė įgauna įvairiausius pavidalus, nebegalioja jokios normos: kiekvienas pats tvarko savo jausmų pasaulį, o tai tikrai nauja. Netgi aštuntojo dešimtmečio seksualinė revoliucija buvo paženklinta prievartos. Šiandien, nepaisant AIDS grėsmės, seksas išsivadavo iš Bažnyčios valdžios. Medicinos pažanga padarė jį nepriklausomą nuo dauginimosi, o psichoanalizė leido atsikratyti kaltės jausmo. Seksas netgi užėmė aukštą vietą vertybių skalėje, nes geidulio stoka vertinama neigiamai. Santuokai iš meilės jau nedaro kliūčių religiniai skirtumai, o skyrybos jau nebeužtraukia gėdos. Mūsų laikai atnešė didžiulę laisvę. Baigėsi rigoristinės paprotinės visuomenės laikotarpis, trukęs Vakaruose ilgus šimtmečius.

– Šiandien trokštame tikros meilės, tvirtos ir susijusios su malonumu.

– Tikrai taip. Šiandien svajojame apie dviejų vienas kitą mylinčių, ištikimybės ir troškimo sujungtų žmonių sąjungą. Taikome labai aukštai: bet kokia kaina siekiame būti laimingi. Seniau pagrindinė visuomenės ląstelė buvo šeima. Šiandien tai individas, kuris nebesiaukoja dėl šeimos išsaugojimo. Psichoanalizė išmokė mus, kad geriau skirtis nei nuolatos konfliktuoti su savimi. Tačiau egzistuoja ir kita laisvės pusė: nesėkmės meilėje priežasčių jau negalima ieškoti išoriniame pasaulyje, nes viskas priklauso tik nuo mūsų. Ši naujoji meilė yra labai sudėtingas dalykas, nes reikalauja daryti sprendimus, rinktis ir prisiimti visą atsakomybę.

– Todėl susitaikome su tuo, kad meilė trunka neilgai.

– Nepritariu tokioms defetistinėms nuotaikoms. Tiesa, Paryžiuje pusė susituokusiųjų skiriasi jau po trejų metų, tačiau likusieji nesiskiria, nors ir galėtų. O santuoka trunka kur kas ilgiau nei senaisiais laikais: tuokiamasi sulaukus vidutiniškai 26 metų, o mirštama jau persiritus per aštuntą dešimtį. Taigi daugeliui pavyksta išmokti labai sunkaus meno, kaip santarvėje nugyventi ilgą gyvenimą. Šeimos etika priklauso taip pat nuo ekonominių ir demografinių veiksnių. Šiandien moterys dirba, užmezga pažintis, yra nepriklausomos ir gali palikti vyrą kada panorėjusios. Taigi lieka tik vaikai, kuriuos paleidžiame į pasaulį ir už kuriuos turime prisiimti atsakomybę...

– Tad gyvename jausminio liberalizmo epochoje, kai meilės nevaržo jokios normos. Galima netgi kelti sau klausimą, ar žodis "meilė" dar turi kokią nors prasmę.

– Sunku apibrėžti meilę. Jau pats žodis reiškia potraukį, troškimą, prisirišimą. Man patinka suvokti meilę kaip kosminę galią, panašią į gravitaciją, kuri stumia mus vieną kito link. Newtonas siekė suformuluoti kokį nors meilės dėsnį, manė, kad planetos, kaip ir žmonės, traukia viena kitą, "mylisi". Savo ruožtu Teilhard’as de Chardinas tvirtino, kad krikščionybė verčiau turi stengtis suprasti tą slaptingą galią, užuot bergždžiai bandžiusi ją pažaboti. Meilės dovana išties nuostabi: tai vienas iš nedaugelio dalykų gyvenime, kuris priklauso ir nuo mūsų pasirinkimo.

Didžiosios meilės idealas vis dar gyvas. Daugelis jaunų žmonių apie ją svajoja, atkakliai jos ieško.

– Jūs kalbate apie meilę tarsi apie kažkokį uždavinį, kurį būtina įvykdyti.

– Nė kiek neabejoju, kad meilė – tai triūsas! Meilės dėsnio, kaip ir traukos dėsnio, neįmanoma atšaukti. Stiklinė krenta ant žemės ir sudūžta. Pamilstame, jaučiame potraukį kitam žmogui. Tačiau šiomis jėgomis galime protingai pasinaudoti. Nepaisydami Žemės traukos, siunčiame į padanges kosmines raketas. Panašiai ir su meile: nors troškimai keičiasi, meilė gali išlikti. Reikia tik norėti mylėti. Nes meilė – tai ir nuosprendis. Gyventi dviese toli gražu ne lengviau nei vienam. Gerbti kitą yra sunkus darbas.

– Net labai sunkus darbas negarantuoja sėkmės.

– Mūsų visuomenė klysta manydama, kad viską, ko trokšti, galima pasiekti be mažiausių pastangų: vienu prisėdimu parašyti bestselerį, pasiekti laurų tenise vien tik dėl talento ir panašiai. Tokiems laimėjimams visada reikia darbo ir kančios. Taip pat ir meilėje. Be to, nereikia iš jos tikėtis visko. Man atrodo, kartais laimė ateina iš kažkur kitur.

– Nuostata, kad meilę reikia kurti, atrodo gana rizikinga. Dažnai pasirodo, kad meilė buvo klaida – idealizuojame žmogų, pasiduodame iliuzijoms.

– Žinoma, egzistuoja tokia rizika. Nuolatos pažįstame kažką, ko nepažinojome. Be perstojo keičiamės fiziškai ir psichiškai. Bendras gyvenimas taip pat daro savo: partneriai veikia, keičia vienas kitą. Jei partneris pakeis mus taip, kaip mums nepatinka, tai gali paskatinti jo atsisakyti. Atrodo, dabar išgyvename permainų etapą: papročių liberalizacija susilpnino pareigos, nuodėmės, seksualinės moralės sampratas. Turime atrasti naujų būdų valdyti meilės galią.

– Nelengvas uždavinys... Seksualinė revoliucija baigėsi, tačiau vis dar dominuoja malonumų vaikymasis. Galbūt susiduriame su dviem požiūriais į meilę ir seksą – vyrišku ir moterišku, – galbūt tarpusavy nesuderinamais.

– Jau žinome, kad su meile susiję cheminiai procesai moterų ir vyrų atveju vyksta skirtingai. Moterys savaime sujungia jausmą su meile. Vyrai suvokia šiuos dalykus atskirai. Kad ir ką mums bandoma įteigti, moterys trokšta ilgalaikių santykių, tikro, stipraus jausmo, suteikiančio gyvenimui prasmę.

– Vyrai pirmiausia trokšta malonumų, o moterys – vyro?

– Ir kas iš to? Visų taisyklių atmetimas iš principo irgi yra tam tikra taisyklė. Kaip žinoma, vyrų ir moterų troškimas vystosi skirtingai. Stipriau pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Jei merginos nutaria užsiimti seksu, tai daro taip pat dėl visuomenės spaudimo.

– Jaunimas visur mato susižavėjimą "visišku ir neatidėliojamu" malonumu. Tai neskatina triūsti stiprinant santykius.

– Reikia mokyti jaunimą atsiriboti nuo tokių požiūrių, skirti tai, kas marginalu, nuo esmingų dalykų. Literatūra, skatinanti meilės atsisakymą, gimusi iš seksualinės revoliucijos, siekia subanalinti seksualumą. Apsinuoginti prieš ką nors, atsiduoti kam nors – tai ne smulkmena. Bendras seksualinis gyvenimas – tai ne išvyka į kiną. Lytinis aktas įpareigoja abi puses ir vis dar yra kažkas neįprasta. Seksas niekada nebus banalus!

– Nuostabu kažko norėti. Tačiau mus taip pat veikia senosios kultūros elementai, senieji tabu, mitai, kurie nori nenori traukia mus atgal.

– Žinoma, šeimos, psichologiniai, istoriniai ir visuomeniniai veiksniai daro mums tam tikrą įtaką. Vienas iš mūsų epochos bruožų – bėgimas nuo atsakomybės: kaltę suverčiame ankstyvos vaikystės patyrimams, chemijai, morfologijai... Nepaisant nieko, iš dalies patys galime už save spręsti. Užuot pasidavę nesėkmėms, galime siekti laimės.

– Norime karų be aukų ir meilės be žaizdų.

– Galima pasakyti ir taip. Kai tik mums ko nors pritrūksta, tuoj pradedame jaudintis. Meilė turi būti ideali, o santuoka be trūkumų. Anksčiau lengviau priimdavome pastangas, kančias ir nesėkmes. Kiekviena karta susiduria su nauja padėtimi pasaulyje, su ribota veiksmų laisve ir tam tikra nelaimių porcija. Laisvė yra nelengvas dalykas; kartais reikia atsiriboti nuo aplinkos, sakyti "ne", ignoruoti, įveikti baimę, jaučiamą tiems, kurie skatina konformizmą, paklusimą stipresniam. Žmogus, kuris myli, primena akrobatą, einantį per lyną: rizikuoja nusisukti sprandą, tačiau vieną dieną išmoksta išlaikyti pusiausvyrą. Visą gyvenimą reikia mokytis gyventi ir mirti. Taip pat mokomės ir mylėti!


"L’Express", 2002. VIII. 22
Vertė Vitalijus Šarkovas