Margi Vinco Mykolaičio - Putino sakalai

Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas. Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti. Simbolistai stengėsi ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis. Kaip tik toks yra Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštis „Margi sakalai“. Jis buvo išleistas simbolistinių eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, kuriame raginama įsiklausyti į žmogaus vidinį pasaulį ir išgirsti ne tik širdies, bet ir proto balsą, pakylėti savo išgyvenimus ir mintis nuo žemės iki žvaigždėto dangaus.

Pirmiausiai mintis aukštyn kelti naudojamas paprastas, bet labai gerai suderintas ritmas ir rimas. Didžioji eilėraščio dalis parašyta 11 skiemenų eilutėmis, išskyrus 5 - 6, 9 – 12 ir 19 – 20 eilutes, kurios sudėtos iš 12 skiemenų. Pastebima, kad nė viena 11 skiemenų eilutė nėra suderinta su 12 skiemenų eilute, todėl skaityti eilėraštį yra labai lengva. Skaitymą taip pat lengvina rimas. Eilėraščio eilutės tarsi suskirstytos poromis: pirma rimuojasi su antra, trečia – su ketvirta, penkta - su šešta ir taip visas eilėraštis. Taip išnagrinėjus kūrinio kompoziciją atrodo, kad jis yra parašytas mechaniškai ir neįtikėtina, kad gali turėti kažkokią savo ypatingą prasmę. Tačiau tai tėra klaidingas įspūdis.

Vien autoriaus sukurta eilėraščio aplinka norima nemažai pasakyti. Erdvė yra labai atvira – dangus, uolos, kalnai, laukai. Sakalai žiūri į žemę iš dangaus. Sakoma: „Pakilo į dangų margi sakalai“. Žemė vaizduojama paskendusi prieblandoje, mieganti, uolėta, kalnuota. „Josios kalnai ir pakalnės aptemę“, „miegančios žemės laukus ir uolynus.“ Žemei opoziciška erdvė eilėraštyje yra dangus. Kol žemė miega, danguje pastebimas gyvybės požymis: „Štai rytuose jau nuraudo dangus.“ Eilėraštyje ryškus šviesos, švytėjimo motyvas. Jis būdingas dangui. Keliai į saulę yra šviesieji, skaisčioji aušra, žėrintys saulės gėlynai, saulės liepsna, dangus nuraudęs, saulė nušviečianti. Tačiau šviesa eilėraštyje nekaraliauja, nes turi savo priešpriešą – žemėje esančią prieblandą, jos miegą, o dangus, priešingai, yra šviesus ir gyvas. Tokiais dviejų žemės sluoksnių aprašymais apibūdinami žmonės. Žemė simbolizuoja jų ydas, sąstingį, o dangus – svajonių, tikslų išsipildymą. Taigi, norint įvykdyti savo siekius reikia išsiveržti iš kasdienybės, savo aplinkos ir kitų, visiems įprastų dalykų, kurie kausto žmogaus laimę.

Savo tikslų išpildymą taip pat skatina tinkamai naudojami laikai. Kalbantysis tarsi stebi veiksmą iš šalies, nuo žemės, ir pasakoja viską būtuoju laiku. Tai iš dalies priskiria jį prie tų pačių sustingusių žmonių, kurie nekuria sau ateities, tik gyvena kasdieniniu ritmu. Štai sakalai, simbolizuojantys žmones, kurie nori sau ir veikiausiai kitiems šviesios ateities ir savo svajonių išsipildymo, kalba tik būsimuoju laiku, suteikiančiu jų žodžiams pasiryžimo pasiekti užsibrėžtą tikslą. Visas eilėraščio veiksmas vyksta naktį: sakalai išskrenda „lydėdami gęstančią žarą vėlai“, o rytuose jau nuraudus dangui (tai yra patekėjus saulei) „nei anksti, nei vėlai negrįžo į žemę margi sakalai.“ Žodžius „nei anksti, nei vėlai“ būtų galima pakeisti tiesiog „niekada“, bet kitaip nebūtų tokia ryški paros dalių kaita, kuri šiam Vinco Mykolaičio – Putino eilėraščiui be visų veiksmažodžių suteikia papildomą ir, be abejo, reikšmingą prasmę.

Nepaisant tinkamai naudojamų laikų formų, erdvės aprašymo ir kompozicijos eilėraštis jokiu būdu neapsieitų be veikėjų, šiuo atveju tai yra sakalai, kurie simbolizuoja žmones, siekiančius savo tikslo, norinčius „miegančios saulės laukus ir uolynus paversti į žėrinčius saulės gėlynus“. Pirmose eilutėse veikėjai atrodo nusivylę žeme ir pavargę nuo sustingusio gyvenimo joje, todėl pakyla į dangų ir ištiesia savo sparnus. Tai suprantama kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės, iš žmogui būdingų ydų, taip pat savęs supratimas ir galiausiai laisvės pajutimas. Sakalus dar apibūdina kartu naudojamas būdvardis „margi“ arba tik jo įvardžiuotinė forma „margieji“, kuri paryškina sakalų išskirtinumą, rodo, kad tai įvairiapusės asmenybės. Metafora „kraujas užkais pavytosios saulės ieškota liepsna“ tarsi perteikia tą virpulį, kuris atsiranda priartėjus prie tikslo, kai kraujas lyg „užverda“ nuo teigiamų emocijų. Taigi sakalai eilėraštyje, nėra tik didingi paukščiai, bet ir tarsi autoriaus pateikiamas idealas, „teisingo“ žmogaus pavyzdys.

Tačiau, kad ir kokie sakalai būtų vertingi kūriniui, jų kelionė baigiasi ne kaip pasakoje „tada jie ilgai ir laimingai gyveno“. Eilėraštyje kelionės pabaiga fiksuojama antroje strofoje. Kuriamas nusivylimo, bet kartu ir naujos pradžios vaizdas. Į žemę atėjo ta sakalų pranašauta šviesi diena, bet jie patys to nepamatė, nes nebegrįžo. Paskutinės keturios eilutės yra atskirtos nuo viso eilėraščio, nes čia margi sakalai nebeveikia, nėra jų ryžto jau atėjusiai gerai dienai galbūt kurti dar šviesesnę ateitį. Čia taip pat nebelieka miegančios žemės, jos tamsos. Visgi sakalų vizija išsipildžiusi, tik nežinia ar dabar kas nors be jų sugebės ją tinkamai įvertinti.

Atsakymą į šį klausimą gal ir sunku rasti, tačiau Vincas Mykolaitis – Putinas, kaip simbolizmo atstovas, tiesiog panaudojo simbolius aprašyti žmogaus gyvenimą. Tikriausiai dabar kiekvienam reikėtų pagalvoti, ar jis įvertina tai, ką nei iš šio, nei iš to gavo, o kitiems už tai teko pereiti bene kryžiaus kelius ir vis tiek negauti.