Stebuklingosios Nilso kelionės
Mamcė žiauriai nervavosi, ir vos tik lėktuvas krypteldavo į kurią nors pusę, jai atrodydavo, jog jau krentam, taigi man tekdavo ją laikyti, kad nešoktų pro langą su parašiutu. Ten po sėdynėm yra gelbėjimosi liemenės, tai ji norėjo iškart vieną apsivilkti, kad nelaimės atveju neliktų neišsigelbėjus. Kažkuri iš agnostiškai nusiteikusių mano draugių (man regis, Eugė) yra sakius, jog prieš noviciatą postulantėms reikėtų atlikti praktiką lėktuvuose – t. y. padirbėti stiuardesėmis, ta dingstimi, kad danguje. Apskritai keista, jog Dievulis sėdi ant tokių sofų – labiau primena cukraus vatą negu debesis. Aš tuo tarpu įkalinėjau stiuardesių nešiojamo alaus, rijau sumuštiakus ir klykiau "Yes!", kai kildavom, nes tai buvo kažkaip rojiška. Aš net nežinojau, į kokį miestą mes vykstam, ir išvis niekada nebuvau mačius tos mamcės draugės, kuri apmokėjo visą kelionę, tik varčiau jos knygą ir girdėjau jos balsą telefonu. Vis dėlto man pavyko susiorientuoti su autikais ir įlipti kaip tik į tą traukinį, kurio mums reikėjo. Kadangi lėktuvas nenukrito į jūrą, jie privertė mus iškart, kai tik atvažiavom, joje išsimaudyti (jie gyvena prie jūros, kažkokiam Karlskronos priemiesty). Toks jausmelis, lyg kapanotumeisi tarp puntukų. O uolos, ant kurių deginomės, tokios karštos, kad Saulaitis turbūt atidarytų ten kiaušinienės kepimo cechą. Apskritai nieko neveikiam, tik ištisai geriam. Vakar su Lenartu (mamos družbanės vyras) plaukėm keltu į Vokietiją ir atgal, kad ten 10 kartų pigiau nei Švedijoj nusipirktume tiek alkoholio, kiek tik telpa į mašiną. Keltas vadinosi "Nilsas Holgersonas", o ant jo šono buvo nupieštas vaikiūkštis, apsižergęs žąsį. Dar mačiau laivą pavadinimu "Piteris Penas", irgi su baisuliniu piešiniu. Jūros bangos atrodė kaip alaus putos, tiksliau, aš nuolat girta, bet ne nuo drinkų.
"Tu jau esi buvus Švedijoj?" – paklausė Lenartas, matyt, stebėdamasis, kad aš niekuo čia nesistebiu. "Ne. Bet aš esu skaičius visas A. Lindgren knygas". Dėmesio, statistinis švedas: 1) padėjęs ant visko; 2) nežino, ką parašė hamsunas; 3) nežino, kur yra lietuva; 4) nematęs bergmano filmų ir pirmą kartą girdi larsą von trierą; 5) ekonomistas, ir tai, deja, nulemia visas pokalbių temas; 6) indiferentiškas religijoms. Reikės atvažiuot misionieriaut į Švediją.
Apžiūrėjau labai provincialią Vokietijos dalį, supermarketus ir atseit gamtą. Ant moterų tūliko sienų buvo daug įdomių užrašų. Norėjau vieną nufotografuot ir tada apsižiūrėjau, jog neturiu fotiko. Tai reiškia, palikau jį jų namuose. Taigi nebus nė vienos nuotraukos iš šitos kelionės.
Kur kas labiau už švedus man patinka švedės. Iš tiesų tai tokios mano skonio moterys. Turiu baigt rašyt, nes mamcė rėkia, kad pavėluosim į traukinį. Pratęsiu vėliau.
Mes Varnų saloje
Dar nebaigiau apie keltą. (Į traukinį mes iš tikrųjų nesuspėjome, bet ne dėl mano kaltės. Autobusas vėlavo 5 min.) Kol sėdėdama tūlike perskaičiau "Šiaurės Atėnus", Lenartas užmigo savo šezlonge, ir aš ėjau pasidairyt po denį. Kelte visiems do lampočki tavo asmeniniai daiktai, todėl kaip Thomo More’o "Utopijoj" gali bet kur juos palikt, vis tiek rasi. Ypač privalai kažką palikt toje vietoje, kur įsitaisei sėdėt ar miegot. Aš, pvz., palieku ten savo dienoraštį – nors ir atverstą, vis tiek niekas negalėtų perskaityt. Visi žaidžia tuos kvailus casino, tik mes geriam ledynmečio colą ir stebim tokius į Juozą Statkevičių ir indėną Džo iš Tomo Sojerio nuotykių panašius tipus. Laukiam, kol pradės bučiuotis. Tada ateina linksmų švedžių kompanija ir ima vaišint mus sūdytais riešutais. Viena iš jų ką tik išlošė 1000 kronų. Puolam lošt ir mes. Nieko gero. Dar žiūrim į saulėlydį. Vienoj pusėj saulė, kitoj – mėnulis. Senovės Egiptas ir musulmonai. "Have you read Exupéry LE PETIT PRINCE?" – klausiu pašnekovo. "Aš knygų neskaitau".
(Vėl apšaukė, kad per mane vėluojam.) Jis niekad negirdėjo Exupéry, ir ne tik; dar Gershwino, Sinatros, o daugiau man buvo gėda klaust. Kai kurie iš jų baigdami vidurinę mokyklą (o ir per visą likusį gyvenimą) nėra perskaitę nė vienos knygos. Kita vertus, kelte mačiau bomžą (o gal tai tiesiog naujojo švedo įvaizdis?), skaitantį Jane Austen "Protą ir jausmus" vokiškai. (O gal jis tik apsimetė skaitąs?)
Mūsų mecenatai gyvena prestižiniame (snobų) kvartale, kuris kažkuo primena Juodkrantę, tik ant namų vietoj žirgelių styro skrendanti žąsis su Nilsu ant nugaros. Vakarais visuose namuose dega intymios šviesos gražiose švediškose lempelėse – beje, tokie dalykai kaip užuolaidos ar žaliuzės šiame krašte neegzistuoja, o jei egzistuoja, tai atlieka tik puošiamąją funkciją. Visi gyvena mažuose akvariumuose ir visiems dzin, kad aš, eidama gatve, stebiu jų gyvenimus. (Šiandien išgirdau, jog jei įeičiau į jų kiemą ar akyliau pažiūrėčiau pro jų langą, pgl. galiojantį įstatymą jie iškviestų policiją.) Daugelis namų analogiški Nidos namams – mediniai, tos pačios spalvos. Tik jų architektūra grakštesnė – mažesni langai ir daug dekoratyvinių detalių – terasos, balkonai, maži nešiaudiniai stogai etc.
Gyvenu paauglės (šiuo metu ji ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui Klaipėdoje) kambary, sprendžiant iš obstanovkės ir sienų – itin sangviniško tipo paauglės. (Ji mecenatų dukra.) Jie visi čia labai atsipūtę, todėl per dulkes dažnai čiaudėja. Jie turi visa Mozartą, šiek tiek Haydno su Händeliu ir nė vieno švedų kompozitoriaus CD. (Stokholme yra operos ir baleto teatras, tik niekas į jį nevaikšto, išskyrus užsieniečius italus.) Skaitau paauglės knygas: Mikę Pūkuotuką originalo kalba, G. Rodari Čipolino nuotykius, japonų pasakas rusiškai, lietuvių stebuklines pasakas ir dar ten kažko berods neblogo radau. (Kadangi paauglė, nors ir augusi Švedijoje, turi lietuviško, rusiško ir šiek tiek vokiško kraujo, švediško mentaliteto apibrėžimas jai negalioja.) Buvau užėjus į spaudos parduotuvę ir jau galėčiau rašyt analitinę esė apie jų spaudą: literatūrinių žurnalų nemačiau, interjero dizainas (2 ar 3) – pusė bėdos, du fotografijos žurnalai (vienas neprastas, kitas mėgėjams) ir bulvarinis mėšlas toks pats kaip Lietuvoj. Nemažai skaitalo apie sportą. Vienas "Veido" stiliaus žurnalas. Apie laikraščius net nekalbu – visiškas š. Vaikiški ir komiksai mane taip pat labai nuvylė. Visa, kas geriausia – anglų kalba ("National Geographic", "Discover", "Scientific American" ir t. t.). Ir, suprantama, visoks griekas jaunimui bei moterų žurnalai, kurie niekuo nesiskiria nuo mūsiškių. Vakar buvom Roneby, krūčiausiam Švedijos XIX a. kilmingųjų kurorte. Filmuko apie jį metu pliauškino Mozartą. "Ar švedai mėgsta Mozartą?" – paklausiau. "Jeigu jie žino, kas tai yra", – buvo skeptiškai atsakyta. Atsiliepimų knygoje įrašiau: "Jeigu vakarais čia vykdavo gyvo garso koncertai su Mozarto "Eine kleine Nachtmusic", tai užpraeitame gyvenime aš tikriausiai buvau jauna švedaitė, besigydanti čia nuo anemijos".
Toliau – parkas. Japonų sodas su bambukine tvora ir akmens skulptūromis, tylos sodas, kvapų sodas. Viena gražiausių pietų Švedijoje – Ronebio bažnyčia. "Jeigu truputėlį daugiau apie tai suprastum, fotografuotum ir tu", – pasiaiškinu mamcei XII a. šventovėje ir spusteliu mygtuką. Beje, vos tik įėjus, dešinėje jūsų laukia vaikų kampelis – pintinė su žaislais ir knygutėmis. Aišku, irgi nenufotografavau, nes taupiau kadrus ir psichinę sveikatą. Užtat vos tik mamcė trumpam išleido mane iš akių, man pavyko pavogti atviruką su tos bažnyčios fasadu! Įsivaizduokit, kokia laimė! Nereikėjo fotografuoti už jos pinigus! Nereikėjo mokėti jos pinigų perkant! Nereikėjo aiškintis tarpusavio santykių ir vaizdo vertės! Ir tik skaistykloje man pateiks čekį: "Štai jūsų sąskaita".
Sesuo Liūtaširdė
Aišku, mamcė rėkia, kad per daug sau leidžiu, tačiau niekas čia jos neklauso ir pila man dar daugiau negu jai. O ji strojina mane kiekvieną minutę, maždaug – negerk, alkoholike pavirsi. Švedai pasibaisėję. Beje, čionai aš pirmąkart gyvenime pamačiau savo mamą beveik girtą. Ji laikėsi šauniai ir neprarado savikontrolės.
Švedai tik geria, ir nuo to jiems geriau. Jie nešneka apie gyvenimo prasmę, nes nesugebėtų apie tai šnekėti. Jų gyvenimus reguliuoja kainos. Jie paniškai bijo mirties ir tą baimę malšina dionisišku Helovyno šventimu. Bet kalbėti kokiomis nors ne tik su kūnu susijusiomis temomis švedai nepajėgūs. Kartais tai atrodo kaip bukaprotystė, ir iš tiesų – man pasakojo apie jų mokyklas. Toks jausmas, jog ten ugdomi bukapročiai. Kas matė švedų filmą "Mylėk mane", arba kartais verčiama "Parodyk man meilę", žino.
Kai neturi ko pasakyti, jie švilpauja. Todėl švilpauja nuolat ir, pvz., kelte – keliais balsais. Tačiau nemoka pamėgdžioti paukščių balsų ar klasikinių mobiliako melodijų.
Jau 2 dienos, kai negeriu vaistų. (Kur čia gersi, kai šitiek prisimauki.) Ir nieko. Dar nemačiau nė vienos haliucinacijos, jei viskas, ką matau, nėra viena graži haliucinacija. O kai namie bent vieną dieną neišgeriu kapsulės, tai arba bliaunu 3 val., arba žiauriai sproginėja makaulė, arba guliu lovoj bambą išvertus. Dar mamcė aiškina, kad visus čia apvalgau. Bet aš sveriu 58 kg, vadinasi, nepastorėjau.
"Man patinka, kad švedai nėra tokie patologiškai tvarkingi kaip lietuviai", – išlemenu, kai ateina metas sakyti komplimentus. Su mamce dviese plaukiam kateriu, nes mecenatai eina į darbą. Sėdim apačioj ir pro liuką staiga pastebim kulniabatuotą koją, padėtą ant stiklo. Nuotrauka vadinsis "Atominė grėsmė". Dar viena panašaus pobūdžio nuotrauka, ir mamcė mane nužudys, prisiekiu. Pomirtiniame gyvenime aš iš keršto turbūt trauksiuosi į pornografijos verslą. Darysiu pornonuotraukas ir pan. Ji sako, kad visi į mus žiūri. Ir tai tiesa, nes mes atrodom kaip niekad neverkiančios turtuolės. Sakiau jai, jog neverta imti pačių gražiausių drabužių – tai ne, susiskolinom iš turtingų tetų ir pusseserių. Mano 3 val. darbo makiažas galėtų tapti mano verslu, jei sėdėčiau miesto aikštėj su ant grindinio padėta kepure. Jų manikiūrai bei pedikiūrai klaikūs ir padaryti gal per kokią minutę (turiu galvoj galūnių nagų lakavimą ryškiai raudona spalva).
"Ką tu čia veiki?" – užgriaudėja mamos balsas. "Rašau", – graudžiai ištariu. "Ką?!" "Pasakėčią apie alų aristokratiškame butelaityje ir alų prasčiokiškoje skardinėje. Vienas iš jų sudūžta, kitas ne". Ji nesupranta, kad jeigu kokiam nors žiopliui padovanosiu nuotrauką su eismo ženklu ATSARGIAI, ŽĄSYS (trikampyje 3 žąsytės, išsirikiavusios durnių laiptais), tai bus žiauriai prasminga. "Tau laikas kirptis", – murma ji piktai. "Kai grįšiu namo, baltai nusidažysiu plaukus, – gąsdinu. – Kad visi matytų, kur buvau". (Ji patikėjo, ir man tenka ilgai atsiprašinėti aiškinantis, jog pajuokavau. Kaip gerai vis dėlto žmonės susipažįsta kelionėse.)
Pagal sugebėjimą entuziastingai reikšti savo nuostabą ir apskritai STEBĖTIS VISKUO jai būtų reikėję studijuoti filosofiją. Mus atvežė į nuostabų jūros užutėkį, ir vienas akmuo čia – iš akies luptas antkapis. Padaviau mamai fotoaparatą ir liepiau mane nufotografuoti. Aš priėjau prie antkapio formos akmens ir atsiguliau ant žemės nabašninko poza. Girdėjau, kaip pakrantėje kilo skandalas. Ji šaukė, kad niekada gyvenime nefotografuos tokios nesąmonės. Aš rėkiau, kad tai turi žiauriai gilią prasmę, nes Bergmanas šioje pakrantėje filmavo savo "7 antspaudus", ir tai būtų kaip to filmo parafrazė. Kaip manote, kuri iš mudviejų laimėjo?
Man patinka žmonės, kalbantys lietuviškai su akcentu. Jų lietuvių kalba nepaprastai graži, daug gražesnė už tikrąją (už "švarią" lietuvių kalbą). Vakar Marina (ta mamos družbanė, pas kurią gyvenam) rusiškai skaitė mums T. Tolstają ir mes labai žvengėm. Kol sėdžiu autikuose ar ko nors laukiam, kad tuščiai laiko negaiščiau, skaitau šv. Teresėlę ("Žengiu į gyvenimą"). Mama sako, kad esu tikra pamišėlė ir dar, be to, davatka, bet tai vis dėlto geriau, negu kad būčiau narkomanė. Abiem atžvilgiais ji teisi.
Mažylė ir Karlsonas
Aš įsimylėjau Švediją. Dabar darau viską, kad kitais metais (jei tik baigsiu univerą) gaučiau čia darbą. Lendu visiems į šikną, liuobdama jų nuostabiai apibardakintus namus. Jie sako, kitais metais mokės man po 5$ už valandą. "O ką tu paskui veiksi gyvenime su tokia niekam nereikalinga specialybe?" – klausia jie. "Studijuosiu psichologiją", – sakau. Esu rami kaip švedė, o jie baisiausiai susinervina. "Bet iš ko tu gyvensi? Kieno duoną valgysi?" Gyvensiu turbūt gatvėje. Man greičiausiai patiks, nes tai bus labai evangeliška.
"Aš nenorėčiau turėti namie indaplovės, nes plauti indus – mano mėgstamiausias darbas", – aiškinu jiems apie gyvenimą. Ak, kaip aš norėčiau dirbti tarnaite mažoj Ronebio senamiesčio gatvelėje priešais katedrą, naujųjų švedų namelyje su antikinėmis skulptūromis ir molinėmis žąsimis ant palangių. Aš daryčiau visą houseworką ir jausčiausi pilnutinai laiminga, o gautus pinigus išsiųsčiau badaujantiems Afrikos vaikams. Tik visa bėda, aš jaučiuosi labai laiminga ir Lietuvoje, o pinigų už tai man gali ir nemokėti. Lietuvoj padoresnis menas (vaizduojamasis). (Turiu galvoj kokybę, ne ką kita.)
"Lenartai, ar tu eisi su mumis į koncertą protestantų bažnyčioj?" "O kas ten bus?" "Bachas". "Oi ne, ką tu. Juk tai laidotuvių muzika". "Nemokamai". "Žinoma, kas gi ten pirktų bilietą". (Puikiai žinojau, kad jis pasibjaurės, tik norėjau išprovokuoti ir pasižiūrėti kaip.)
Per gatvę vaikštom degant raudonai šviesai. Vairuotojai sustoja ir praleidžia. Anarchijos viršūnė.
Įeinam į įspūdingo eksterjero bažnyčią, kurios pastorė yra lesbietė. Skamba garsi Andrew Lloydo Webberio muzika, neatsimenu pavadinimo, bet tas miuziklas, kur dūžta ten viskas. Vidury staleliai, kavos aparatusai, asortimentas nuo fantos iki spraito, ėdalas etc. Sėdi chebra po kupolu, ant kurio žydiškai užrašyta JAHVĖ, ir, atsiprašant, tūsinasi. Iš serijos: jūs patekot į kavinę, gerbiamieji. Yra šiek tiek žvakių ir kryžių pakampėse. Negaliu tvirtinti, kad ten ir rūkoma, bet tikrai mačiau cigaretes ir žiebtuvėlį ant stalo. Į atsiliepimų knygą įrašiau: "Jėzus garantuotai išvartytų Jūsų kavos aparatėlius, jei čia įžengtų. Skanaus".
"Gaila, kad negirdėjai koncerto, Lenartai. Vargonų muzika teigiamai veikia humoralinę sistemą. Žinai, tie kvantai – kai jau atsimuša į tave, tai viskas". Jį, jaučiu, knisa net tylus Mozartas ir visi kiti iš jo žmonos fonotekos mano kambaryje. Skaitau N. Nosovo "Nežiniuko ir jo draugų nuotykius". Radau paauglės lentynoje. Nemirtinga knyga. Ir dar skaitau Bibliją.
"Geriau vesti, negu degti ugnyje". Kodėl Biblijoje nėra pamokymų, kaip elgtis moterims? Jos ką – gal nedega? Kai ko nors geidžiu, tai stipru kaip beprotybė, ir tai palydi į depresiją. Kodėl Dievas, pats būdamas toks aistringas, n e v e d a?
Vakar po krevečių ir viso kito rijimo (kiekviena vakarienė būna stulbinanti, lyg būtų paskutinė) prasidėjo girtų šnekos. Mamos ir jos draugės duetas: tu čia vaikeli esi jauna ir kvaila kai sulauksi mūsų amžiaus suprasi jog Hemingwayus su Dostojevskiu buvo blogi žmonės ir pateko į pragarą o štai Tolstojus su Turgenevu į rojų. (Čia neperdedu, jos dar juokingesnių marazmų papasakojo.) Susinervinau košmariškai ir pradėjau savo ariją, bet iš to visi tik tyčiojosi. Nesuprantu, kuo čia dėtas tas sušiktas amžius. Maži vaikai yra mano mokytojai. Aš išgėriau daug vyno, kad suprasčiau daug tiesos. Ir suvalgiau daug duonos, kad pati tapčiau tiesa. Žinoma, visada atsiras žmonių, kurie labai didžiuosis, jog tai buvo jų duona, ir vers mane jaustis amžinai skolingą. Bet prieš perlauždama aš ją p e r k e i č i a u. Mano Jėzus buvo panašus ne į policininką, o į Karlsoną.
Aš tikrai žinau, kad nei Hemingwayus, nei Dostojevskis nepateko į pragarą. Ir kad pragaras iš viso tėra laivo kajutė, kurioje tu pasilieki vienas, nes jūros liga pernelyg tave nukamavo ir tau šiuo metu nieko nesinori. (Vakar kaip tik apžiūrinėjom senovinius laivus ir visas jų kajutes etc.) Kai šleikštulys praeina, Dievas atidaro duris ir tada jau nebesinori būti vienatvėje.
Aš suvalgiau jį ne kreminių pyragaičių ir ne Napoleono torto pavidalu. Jis atėjo rupioje duonoje, kurią net ne aš uždirbau, ir todėl nuolat ja springdavau. Jis niekada nereikalavo iš manęs už tai jam atsilyginti. Jis itin mylėjo Hemingwayų ir Dostojevskį, nes jie daug kuo prisidėjo prie pasaulio kūrimo. Jis mirė jaunas, nes, anot žmonių, buvo jaunas ir kvailas, o tai reiškia – bevertis. Jis ne visada laikėsi dienotvarkės ir režimo. Būdamas sprangus ir svaiginantis, jis nepatiko ponams ir davatkoms. Tik visa bėda – jie ir jos jam patiko.
Vėl žemuogių pievelėje...
"Jeigu visi šitie krikščionys, – prie sekmadieninių pusryčių stalo rodau Lenartui savo pižamą, išmargintą spalvotomis žuvytėmis, – nebūtų už mane meldęsi savo kontempliatyviomis maldomis, jau seniai būčiau nudvėsus arba nusižudžius!" Jis nesupranta, kaip galima kiekvieną sekmadienį eiti į mišias. Priešpiet nutariam išsimaudyt ir nutinka vienas labai juokingas dalykas – mus užpuola pilkosios avys ir apgraužia šiaudinę Marinos skrybėlę. Būčiau pridarius visokių nuotraukų iš serijos "Mane Viešpats gano, man nieko nestinga" ir t. t., tačiau turėjau mažai kadrų, be to, mama primygtinai norėjo fotografuotis jų kaimenėje. Vos jų atsikratėm, peršokę per tvorą. Tačiau jos tokios mielos. Bandžiau vieną iš šimto užsikelt ant pečių ir neštis savo keliais, tik, žinoma, netoli nuėjau.
Mudu su Lenartu (jis nardymo instruktorius) užsidėjom povandenines kaukes (tas su vamzdeliu įkvėpt orą iš viršaus) ir tyrinėjom jūros dugną. Labai gražus. O paskui aš prie švendrių radau medūzos vaiką ir norėjau įsidėti jį į burną, tačiau bijojau, kad nenutrenktų. Nors mamcė sako, kad tik Viduržemio jūros medūzos dilgina. Jis buvo toks gražutis, visas permatomas ir minkštas kaip drebučiai, su oranžinėm runom ant galvos. Dar mačiau gulbę su bjauriuoju ančiuku, tik ji piktai ant manęs šnypštė ir nenorėjo bendrauti.
"Kodėl tu dirbi darbą, už kurį negauni jokio užmokesčio?" – stebisi Lenartas, išgirdęs, jog aš savanorė vaikų prižiūrėtoja per mišias bažnyčioj ir dar rengiu paauglius Sutvirtinimo sakramentui. "Šitos rankos yra laikiusios mirštantį žmogų, – rodau jam savo tvarkingai nukirptus nagus. – O joms neduoda paprasčiausio darbo suknistoje parduotuvėje. Todėl darau dalykus, reikalaujančius didesnės atsakomybės. To, ką iš to gaunu, aš niekada neįpirkčiau".
Ryt išskrendam iš Malmės oro uosto. Šiandien Kybartų bažnyčioje, mano vaikams nešant atnašas, kažkas garsiai perskaitė maldą, kurioje buvo tokie žodžiai: "Mielas Dieve, padaryk prašau, kad šią savaitę neįvyktų žemės drebėjimų, neskęstų laivai ir nenukristų lėktuvai, kursuojantys tarp Skandinavijos ir Lietuvos bei visur kitur. Ir išaugink man tikrus sparnus, su kuriais galima skraidyti".
