Laiškas Mažajam princui

Mylimas, nuoširdus ir vaikiškas Mažasis prince,

akim skaidriujų ežerų, auksiniais plaukais nustelbdamas dykumą, ieškantis draugystės ir stovintis prieš sugedusio lėktuvo savininką baksnoji pirštu į popieriaus lapą, skardžiai sakydamas: „Nupiešk man avį, kuri nesuvalgytų mano rožės, bet graužtų baobabus - piktžoles, esančias mano planetoj“.

Tokį tave apibūdinu, berniuk. Nors niekada manęs neregėjai, man teko tave matyti. Teko stebėti ir tavo planetą, kurioje saulėlydžius, kuriuos tu labai mėgsti, stebi vos paslinkęs kėdę. Aš taip pat mėgstu saulėlydžius, turbūt todėl nusprendžiau parašyti tau, prince, laišką.

Dovanodamas lakūnui žvaigždes, lyg žvangučius, besijuokiančias tavo juoku, kartu viską padovanojai ir man. Aš retkarčiais pakeliu galvą ir girdžiu kaip tu juokiesi - tada ir aš kartu su tavimi dainuoju šulinio svirties melodiją.

O, Mažasis prince, juk tu žinai, kad kai prisiriši, tas daiktas atrodo vienintelis, svarbiausias ir gražiausias iš visų. Prisirišai prie gėlės, prie lapės, ir galų gale - prie lakūno, su kuriuo turėjai išsiskirti. Taigi lygiai taip pat aš prisirišau prie tavęs. Bet mes niekad neišsiskirsim, juk taip? Ak, ir vėl girdžiu tavo skardų juoką, kuris gražiausias iš visų pasaulio melodijų. Kai juokiesi, tavo trumpos garbanos krinta ant akių, tuomet tu jas vėl perbrauki pirštais. Jos sublizga lyg niekad niekas taip nebūtų spindėjęs. Tavo juokas man visada primena medį: šakotas, išsiraizgęs į visas puses, lyg norintis ką paliesti. Vos nusijuoki, tas medis meta senus lapus ir po kelių akimirkų šakose pasirodo baltos ir tyros gėlės. Šviežios, beskleidžiančios purius ir sodrius žiedus į saulę.

Kai tave pamačiau pirmą sykį, iš karto supratau, jog esi ne toks kaip kiti vaikai. Kadangi pats sakei, jog matyti galima tik širdimi, ir, kad tai, kas svarbiausia, nematoma akimis, turėtum suprasti, kad, auksaplauki berniuk, mačiau tave tik širdyje, nes tu man esi be galo svarbus.

Ar pameni, kai tvirtinai:
„Jeigu suaugusiems sakote: „Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...“,- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: „Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: „Koks gražus namas!“

Aš tai žinau. Giliai žinau, kad suaugusieji keisti žmonės. Dažniausiai pinigai jiems rūpi labiau už dvasią. Bet jeigu tu žinotum, kad šis sakinys labai labai vertingas, kad manyje jis tilpo daug daugiau nei šimtą kartų...Tik vaikai žino, ko jiems reikia. O aš vaikas, dėl to tikiu tavim. Žinau, kad tu dabar savoj planetoj stebi saulėlydį arba laistai savo gėlę, vienintelę iš kitų tūkstančio gėlių.

Suaugusieji tuo netiki. Ne visi, nes kartais ir penkiasdešimtmetis būna vaikas, kol nepradeda nebetikėti dalykais, kuriais tiki tik vaikai.
Labai dažnai prisimenu šią frazę:
„Pažvelkite į dangų. Paklauskite save: suėdė avis gėlę ar nesuėdė? Ir pamatysite, kaip viskas pasikeičia...“

Dažnai mąstau, kaip galėjo atsitikti tavo planetoje. Galvojau, jog lakūnas, padovanojęs tau avį, antsnukiui nenupiešė dirželio, ir tu matyt nepririšai jo prie avies, tad avis suėdė gėlę. Bet tu, berniuk, esi sumanesnis už bet ką pasaulyje. Galbūt tu uždengei gėlę gaubtu, o avį laikydavai dėžutėje, kurią lakūnas padovanojo. Bet aš net nežinau, ar toje dėžėje iš tiesų buvo avytė. Galbūt jis ten nupiešė ežį, kuris tikrai neėda rožių.

Žemėje dabar vakaras. Šurmulingas ir skubantis. Visas išvargęs ir permirkęs minčių sukūryje. Tuoj įsižiebs žibintai, kurių pas mus yra begalybė. Visai kitaip nei žibintininko planetoje, kurioje išsitenka tik vienas žibintas ir jo uždegėjas. Taip ir norėtusi tave susitikti ir tyliai ištarti „Eime pasižiūrėti saulėlydžio“...