Kvapai kaip epochos ženklas Patricko Süskindo "Kvepaluose"

Literatūra yra fikcija, o ją rašantys ir skaitantys klaidžioja dirbtiniuose pasauliuose; juos nuolat supa siurrealistiniai vaizdai, išgalvoti dialogai ir personažai (jeigu literatūra yra fikcija, vadinasi, "realistiškai" ir "natūralistiškai" rašantis autorius, ar tai būtų Balzacas, ar Dostojevskis, ar Gorkis, tam tikra prasme yra "siurrealistas").

Pati fikcija jau seniai yra susikompromitavusi. Šiuo žodžiu žymima tai, kas "nieko nežymi" – t. y. fikcija, šiuo atveju literatūrinė, neturi realaus referento. Kasdieniu lygmeniu fikcijos kompromitavimą galime matyti, kai žmonės pasaulį skirsto į knyginį ir realųjį. Tas, kuris gyvena ar bent jau dažniau būna pirmajame, nėra laikomas rimtu žmogumi (akmenys krinta į humanitarų ir visų tų, kurių tyrinėjimo šaltinis yra tekstai, daržą).

Nesinorėtų, kad viskas būtų taip paprasta – kiekvienas literatūrinis tekstas yra realybės ir išmonės mišinys, ir jeigu tai būtų absoliučiai neadekvatus tikrovei darinys, niekas nieko negalėtų perskaityti. Tai būtų neprasmingų kalbos ženklų košė. Literatūrinį tekstą suprantame todėl, kad jame galime atpažinti savo pasaulį. Tekstas gali teikti skaitytojui galybę informacijos, jeigu pastarasis sugebės teisingai užduoti klausimus.

Skaitome šiuolaikinę knygą apie seniai praėjusius laikus. Ką ji mums gali pasakyti? Ar galime ją traktuoti kaip vertą dėmesio tyrimo objektą? Ir ar fikcinį tekstą apie istoriją galima vadinti istoriniu tekstu? Reikalas tas, kad literatūra nenori pasiduoti "kietam" moksliškumui, bėga tolyn nuo visų semiotinių kvadratų ir formalių analizių. Ir gerai daro. Retas šiandienos humanitaras galėtų (išdrįstų) pavadinti save rimtu mokslininku (nebent tik dinozauras). Tai skambėtų tragikomiškai. Šiandienos humanitaras veikiau yra (arba turėtų būti) kūrybingas, atsakingas ir kupinas eroso interpretuotojas, nuolat ieškantis netradicinių šaltinių; juk kartais siurrealistinis tekstas apie realybę byloja daugiau nei "grynai" realistinis, kartais išgyvenimų istorija, kurią galima aptikti mene, gali būti iškalbingesnė už istorijos tyrimą, kartais literatūra gali pasakyti daugiau nei dokumentai, ypač jei ta literatūra turi kvapą ir yra jusliška.

Toks yra vokiečių kilmės šveicaro Patricko Süskindo romanas "Kvepalai". Kvepiantis, dvokiantis, istorinis, šlykštokas, nuostabiai estetiškas, šiuolaikinis, erotiškas ir labai jusliškas.

Nesvarbu, ar kalbama apie Plinijaus gvazdikėlių kvapą Senosios Romos gatvėse, ar apie ispanų riterio Zifaro klajonėse sklandantį rozmarinų aromatą, simbolizuojantį geidulingumą, ar apie Émile’io Zola heroję, kvepiančią našlaitėmis, Europos literatūros istorijoje kvapai ir kvepalai tebereiškia daug. Jais galima perteikti jausmus, charakterius, nuotaikas, kraštovaizdžius ir laikus. Tai, kad pasirenkami vieni, o ne kiti kvapai, jokiu būdu nėra atsitiktinumas. Kvapai ir jų deriniai "sklinda" pagal tam tikras taisykles, turi savus dėsnius, slaptas "gamas", kurias žmonės pajunta, užuodžia. Štai kodėl jie yra galingi literatūros komponentai. XIX a. prancūzų rašytojams jie buvo ypač svarbūs, o XX a. įgavo dar ir naujų prasmių. Šiuo požiūriu Süskindo "Kvepalai" yra unikalus kūrinys. Knyga, rodos, sukurta iš kvapo – vienalytė, egzotiška. Skaitytojui atsiskleidžia XVIII a. Prancūzijos kvapai, kuriuos dažnas rašytojas, o ypač romantikas, yra linkęs praleisti. Süskindas akcentuoja: tai nėra maloni nosiai epocha. Pasaulis nėra vaizduojamas gražesnis, nei jis buvo (yra?) iš tikrųjų. Kloakų, skurdo ir gėlių kvapų mišinys, savotiškas vadovėlis apie kvapų išgavimo technologijas...

Jau knygos pradžioje Süskindas kvapą sieja su puvimu (pagrindinis knygos veikėjas – Žanas Batistas Grenujis – gimsta tarp žuvų atliekų turguje, kurio vietoje anksčiau buvo kapinės; knygos pabaigoje Grenujį valkatos sudrasko taip pat kapinėse), gimimą su mirtimi, tamsybę su genialumu, šlykštėjimąsi Paryžiaus kloakų smarve su "pragarišku" Grenujo kvapu, o tiksliau – jo nebuvimu. Kvapas knygoje atsiskleidžia kaip istorijos dalyvis, kaip istoriniams dokumentams lygiavertis praeities liudytojas. Kiekviena epocha kvepia skirtingai. Asociacijos, atsirandančios galvojant apie atskiras epochas, neabejotinai subjektyvios, kitaip sakant, subjektyvi yra pojūčių išraiška: antika kvepia švara, akmeniu, galbūt jūra ar akvamarininiu dangumi; viduramžiai – nepraustu, pūvančiu, yrančiu kūnu (pavyzdžiui, Umberto Eco "Baudoline"); baroko epochoje ne ką mažiau smarvės, tik ją bandoma maskuoti kvepalais, pudra; Apšvieta – revoliucijų laikas, atsigręžiama į antikos idealą, taigi ir į švarą, šviesą, erdvumą. Tokiu būdu galima iškvėpinti visas epochas, ir ne tik... Grenujis gimsta XVIII a. Paryžiuje, kuriame, kaip ir visuose to meto didmiesčiuose, tvyrojo šiandieninėmis sąlygomis neįsivaizduojama smarvė (žodžius "dvokti" ir "smirdėti" Süskindas vien tik pirmajame skyriuje pavartoja 17 kartų). "Gatvės smirdėjo mėšlu, galukiemiai – šlapimu, laiptinės – sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis [...]. Žmonės ir jų neplauti drabužiai smirdėjo prakaitu; iš burnų sklido gendančių dantų kvapas [...], o nebe visai jauni kūnai trenkė senu sūriu, rūgusiu pienu ir navikinėmis ligomis. Dvokė upės, dvokė aikštės, dvokė bažnyčios, dvokė po tiltais ir rūmuose". O Grenujis nekvepėjo niekuo – ar tai nėra būtina sąlyga revoliucijai, kvapų revoliucijai?.. Kvapo nebuvimas yra tarsi pauzė, tarsi ištuštinta erdvė naujiems kvapams susiformuoti. Kita vertus, kvapo nebuvimą galima interpretuoti ir kaip dvasios nebuvimą (hebrajų ir graikų kalbose "dvasia", atitinkamai ruach ir pneuma, turi dar ir "kvapo", "alsavimo", "kvėpavimo" reikšmę: kai žmogus miršta, jis "išleidžia kvapą", taigi iš jo pasitraukia Dievo Dvasia). Žmogus be Dvasios, arba kvapo – miręs, be gyvybės, o Grenujis yra miręs kitiems. Jo, bekvapio, aplinkiniai net nepastebi, o jei ir pastebi, jis jiems atrodo bedievis, bejausmis, tiesiog "velnio vaikas". Ar jis žmogus? Žmogaus pavidalas be vidinio pasaulio? Sensualistai nesutiktų su tuo. Condillacas kalba apie statulą, kuri gali patirti tik vienos juslės – uoslės – pojūtį. Ir jai pakanka to vienintelio gebėjimo, kad vien uoslės patiriami įspūdžiai suformuotų visą jos intelektinį gyvenimą: reikštųsi dėmesys, veiktų atmintis, gebėjimas įsivaizduoti, atskirti, lyginti, spręsti, samprotauti, taigi atsirastų troškimai ir valia, meilė, neapykanta, viltis ir baimė. "Condillaco statula", turinti vienintelį uoslės gebėjimą, išteisina Grenujį. "Condillaco statula" – Grenujo prototipas. Vis dėlto ne vien kvapo nebuvimas išskyrė Grenujį iš aplinkos – pats bekvapis, jis turi tobulą "kvapo jausmą". Tai visas jo pasaulis – dažno genijaus savybė. Grenujo aistra – kvapų galimybės, kvepalų pasaulis, jo užmojis – tapti genialiu parfumeriu.

"Kvepalai" nėra įprastas romanas. Süskindas meistriškai, nepastebimai atsako į skaitytojui fundamentalius klausimus "Kas?", "Kada?", "Kur?" Jis nei savęs, nei skaitytojo neapsunkina gremėzdiškais geografiniais vietovių aprašymais ar tuo labiau XVIII a. socialinių problemų vardijimu. Informaciją skaitytojas priverstas "išskaityti" pats.

Iškalbingas vien Grenujo vardas. Grenouille prancūzų kalba reiškia "rupūžė" – atgrasus mitinis (pasakų) gyvūnas, sukeliantis asociaciją su velniu. Tai rodo Süskindo gebėjimą išslapstyti prasmes tekste – nuoroda į rupūžę pačioje teksto pradžioje leidžia subtiliai pajusti, kur slypi raktas į šios knygos metaforų pasaulį.

Grenujis niekaip savęs neidentifikuoja, jo identitetas yra priskirtinis; jis "deklasuotas elementas", šiukšlė. Tačiau jis laukia, kada galės atsiskleisti kaip kūrėjas, o tam reikia susikurti kūrybinę aurą – tinkamą identitetą, tiksliau, tinkamą kvapą.

Šio fantasmagorinio detektyvo pagrindas – fantastiška iliuzija. Manipuliavimas kvepalais – geniali idėja tokio tipo romanui. Bekvapis Grenujis dvokiančiame pasaulyje – nepastebimas ir nemėgstamas Grenujis, o pasitelkus meną manipuliuoti kvapais pasaulis tampa kvepiantis; bekvapis Grenujis ima kvepėti, taigi jis pradedamas gerbti. Jis tampa keistai žavia būtybe, vėliau net dievinama. Kvepalai kaip priedanga – tai nuoroda ne vien į "dvokiančią epochą". Süskindas nepadaro dažnos, jeigu taip galima pasakyti, "krikščioniškos" klaidos: knygoje nėra jokio moralizavimo. Jis nemoralizuoja visuomenės, atstūmusios Grenujį, jis nesistengia brėžti "sveikos" visuomenės kontūrų; priešingai, visuomenės gyvenimo scenos parodomos pasitelkiant sielvartą ir nusivylimą, ligas ir antihigieną, nesugebėjimą priimti Apšvietos idėjų. Süskindas stengiasi išlikti objektyvus. Jis ne tik apeliuoja į skaitytojo estetinį jausmą, bet ir suteikia galimybę pasireikšti dabartinės epochos kritikai. Juk ir į šių dienų žmogų galima žiūrėti kaip į rupūžišką padarą. Kiekviena epocha turi savą tamsą.

Grenujo laikų prancūzų tauta gyvena revoliucijos išvakarėse. Didžioji gyventojų dalis skursta: turtingųjų poreikiai tenkinami iki kraštutinumų, o vargšai kenčia badą. Prancūzai rūpinasi ne higiena, o grožiu. Grožio idealas – nugrimuotas, išdažytas veidas (tiek moterų, tiek vyrų), perukai arba nupudruotos šukuosenos, prabangūs drabužiai ir, aišku, kvepalai. Kvepalai iki Versalio sodų laikų gaminti ne iš gėlių nektaro, o iš graužikų muskuso. O žemesnysis luomas grožiu nesirūpino.

Romane aprašomo istorinio laikotarpio pradžia – 1738 metai, Grenujo gimimas. Pabaiga – 1767-ųjų kanibalizmo aktas Paryžiaus kapinėse. Taigi dešimtmetis iki revoliucinių nuotaikų Prancūzijoje pradžios, dar daugiau iki 1789-ųjų šūkio "Liberté, Egalité, Fraternité", tačiau Süskindas jau kalba apie Nekaltųjų kapines, į kurias "ištisus aštuonis šimtus metų [...] buvo gabenami numirėliai iš vargšų ligoninės ir gretimų parapijų [...]. Ir tik vėliau, Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, kai [...] aplinkiniai gyventojai [...] ėmė ne tik protestuoti, bet ir ne juokais sukilo, jas pagaliau panaikino" ir įkūrė žuvų turgų, kuriame ir gimsta Grenujis... Motina gimdo vaikus ir palieka tarp atliekų; kūneliai nesiskiria vienas nuo kito, jie taip pat nesiskiria nuo atliekų, besimėtančių ant žemės. Süskindo suregztas metaforų tinklas leidžia įvairias interpretacijas – tai aliuzija į tėvynę, kuri "gimdo" vienas į kitą panašius vaikus, jų ateitis nulemta a priori... Tėvynė gimdo ir žudo, ji bijo garsiai pravirkstančių. Išgyvenimo sąlyga – sugebėjimas prisitaikyti. Taip Grenujis ir gyvena – jis erkė, jis apsisprendė gyventi iš gryno užsispyrimo, iš piktumo, jis pasirinko vegetavimą. Erkei nebūdingos emocijos, mat emocijos, pasak Nietzschės, yra energijos, kurią gamina organizmas ir kurios jam reikia prisitaikant prie aplinkos, perteklius.

Konservatyvią poziciją Süskindo romane užima amatininkas parfumeris Baldinis – amatininkams ir visiems prekybininkams būna nepalankios reformų ar menkiausių pasikeitimų pasekmės. Baldinis nepalankiai nusiteikęs dėl prekybos, susisiekimo sistemos, dvasinio gyvenimo, mokslų ir visuomeninio gyvenimo pokyčių. Jis nesupranta naujų kelių tiesimo prasmės, piktinasi, kad moterys vaikšto į kavines ir kad kometų žymės jau nebelaikomos Dievo perspėjimu. Pasak Baldinio, tai pasileidimo šimtmetis. Jis su nostalgija žvelgia į senus gerus laikus ir stengiasi griežtai laikytis tradicijų. Baldinis yra Apšvietos kritikas – jis žiūri į praeitį.

Tuo tarpu markizą de la Tejad Espinasą – letalinio fluido atradėją, į kurio rankas patenka iš kalnų pasitraukęs Grenujis, – galima traktuoti kaip Apšvietos veikėją. Jis pasitelkia Grenujį kaip gyvą savo naujosios teorijos pavyzdį; jo idėja – pažaboti ardančiųjų bakterijų veiklą, pradėti visuotinę kovą "su piktuoju fluidu ir atsiduoti gerajam vitaliniam fluidui". Markizas jau yra pripažintas mokslo srityje, o Grenujo padedamas jis tikisi išsiveržti į plačiuosius vandenis. Markizas yra Apšvietos laikų parodija, jis ragina liautis priešinusis naujajam mokslui ir drauge stoti į kovą su ardančiosiomis bakterijomis.

Visi tie, kurie susidurdavo su Grenuju, mirdavo. Tai nėra atsitiktinumas. Tragiškos mirtys yra bausmė už savanaudiškumą ir išnaudojimą. Tokia prielaida galima dėl Antuano Rišiso ir jo dukters, kurią nužudo Grenujis, istorijos. Apie jo mirtį autorius neužsimena. Antuanas Rišisas – Antrasis konsulas, turtingas ir garbingas žmogus, visuomeniškai ir politiškai aktyvus veikėjas. Jis nemano išpešti jokios naudos iš Grenujo, taigi jis pirmasis toks rupūžės kelyje. Be to, labiausiai nuo kitų jis skiriasi blaiviu protu ir sveika nuovoka. Rišisas savaip interpretuoja Grasą krečiančius baisius įvykius ir beveik perpranta Grenujo planą. Rišisas nevaizduojamas kaip lygiavertis Grenujo priešininkas, bet jo vaidmuo svarbus – jis yra sąmoningas žmogus. Vis dėlto ir jis pasmerktas pajuokai, tiksliau, likimo ironijai – jis prašo dukters žudiko tapti jo sūnumi. Išmintis kapituliuoja, nes kvepalai užvaldo viską...

Süskindo vaizduojami to meto žmonių tipai: konservatyvių pažiūrų šalininkas, Apšvietos idėjų skleidėjas, negailestingi išnaudotojai ir sąmoningas asmuo – skirtingais būdais yra pavaldūs "klaidingai sąmonei", saviapgaulei – kvepalams. Knygoje gausybė momentų, bylojančių apie manipuliavimo žmogaus intelektiniais gebėjimais subtilybes. Čia taip pat parodoma, kad tereikia pasirinkti priemones, atitinkančias žmogaus sąmoningumo lygį. Grenujis kaip Hitleris, Grenujis, tas rupūžė, kaip Gombrowicziaus Henrikas iš "Jungtuvių".

Knygoje alegoriškai parodomas valdžios siekimas, totalitarizmas ir beatodairiškas masių vergavimas iliuzijai. Tai paradoksų knyga: žmogus, kurio motinos "uoslė buvo visiškai nejautri", be to, gimęs "labiausiai dvokiančioje vietoje žemėje", turi gerai ištobulintą uoslę. Grenujis nekenčia meilumo, jis nekenčia žmonių ir siekia būti jų nekenčiamas, tačiau jo susikurtas kvapas priverčia žmones jį pamilti. Pamatę Grenujį, jie puola į erotinę ekstazę, o knygos pabaigoje iš susižavėjimo jį sudrasko Paryžiaus valkatos. Kai ekstazės apimti žmonės tiki kiekvienu Grenujo žodžiu, jis pasijunta vienišiausiu žmogumi pasaulyje. 25 merginų žudikas yra išteisinamas, o nekaltas žmogus paskelbiamas kaltu; Grenujo pasirodymas masėms baigiasi visuotine orgija. Kartuvių scena – gera dozė satyros. Süskindas hiperbolizuotai vaizduoja tai, ką Marxas vadina "klaidinga sąmone" – žmonės meluoja sau norėdami pateisinti savo vergavimą. Masėms nereikia idėjų, masėms reikia idėjos, – matuojant vienu matu pasaulis atrodo lengviau paaiškinamas.

Süskindas yra perpratęs istorijų pasakotojo, mokytojo ir mago paslaptis. Būtent apie tokią trejybę, būtiną kiekvienam geram rašytojui, kalbėjo Vladimiras Nabokovas. Kitados magija buvo suvokiama kaip primityvus praeities reiškinys. Atrodo, kad po Apšvietos ir XX a. sekuliarizacijos jai nebeliko vietos. Deja (ar ačiū Dievui), taip nėra. Literatūroje magija dar egzistuoja.