Kultūros reiškinys ar turgus?...

Lietuvos instituto direktorę KARINĄ FIRKAVIČIŪTĘ šnekina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

Vilniaus knygų mugė metai po metų vis labiau plečiasi. Žmogui, net turinčiam daug laisvo laiko, nebeįmanoma visų renginių aprėpti. Ta mugės programa kai kuriais aspektais man priminė kultūrinius Gariūnus. Tačiau mūsų tradicija tarytum yra atskyrusi kultūrą nuo komercijos, o gyvenimas lyg ir provokuoja šių atskirtų šakų jei ne santuoką, tai bent jau santaiką.

Manyčiau, čia tiksliai pasakyta, kad gyvenimas tiesiog provokuoja, tačiau ši provokacija iškelia ir dar vieną papildomą motyvą: yra žmonių, kurie kuria ir stengiasi išsaugoti savo integralumą, nepasiduoti tam populiarinimui. Ir mugė visai "nesikėsina" į juos. Čia išskirčiau du dalykus: pirma – muge norima patraukti Lietuvos ir užsienio žmonių dėmesį, antra – kūrėjai, kurie kūrė, ir toliau kurs meną. Ir tai yra gerai. Jei kalbėsime apie Lietuvos pasirodymus už Lietuvos ribų, pamatysime, kad dažniausiai jie yra išreikšti būtent kultūriniais ženklais. Stengdamiesi sąmoningai atkreipti į Lietuvą dėmesį, ieškome tam populiaresnių būdų. Jei skirtume tokius renginius vien elitui, nesulauktume reikiamo atgarsio. Galima svarstyti, kenkia tai ar ne pačiam kultūros ar kūrybos procesui? Man regis, kad ne.

Tačiau mugės subjektas yra leidyklos, turinčios savų ekonominių interesų. Autorius leidyklai yra tik statistas, kuris gali duoti arba neduoti pelno. Jis išnaudojamas, ir visai nebūtinai leidykla renkasi tikrai rimtą autorių. Dažniau tą, kuris gali "padaryt" pinigėlio, kurio knygą pirks ar susidomės koks užsienio leidėjas. Ar nemanai, kad tai gali lemti ir literatūros seklėjimą, lengvesnių žanrų, kitaip tariant, "popso" adoravimą?

Nemanau, kad tai yra šimtu procentų blogai. Tokie procesai vyksta, ir viskas priklauso nuo paties autoriaus. Jei jis sugebėtų kurti ir vienu, ir kitu stiliumi, kodėl gi ne? Suprantama, kai autorius, norėdamas prisitaikyti prie konjunktūros, visiškai "nusipopuliarina", jis pakenkia pats sau. Tai talento ir savivokos dalykai. Idealus atvejis gal būtų, kad autorius sugebėtų parašyti ir populiarų ar vadinamą euroromaną, ir tą rimtąjį. Tai sudėtinga ir provokuojanti situacija, nes tai sunku, o gal ir neįmanoma. Reikia mokėti ir reikia norėti. Tačiau šiuo metu yra tokia situacija, ir mes nesam kokia nors išimtis pasaulyje. Ji visur tokia. Mes tik gal skaudžiau ją jaučiame, nes mūsų yra mažiau – ir kūrėjų mažiau, ir skaitytojų. Bet jeigu rašytojas, kurdamas populiaresnį kūrinį, sugebėtų savo knyga sudominti daugiau žmonių, jie žingsnis po žingsnio artėtų ir prie rimtesnės literatūros. Tačiau, abstrakčiai žiūrint, žanras ar stilius yra tik priemonė, o pamatiniai dalykai yra beveik visados tie patys. Taigi svarbu, moka ar nemoka autorius tai pateikti populiariai.

Ar mugė labiau sietina su kultūros raiška, ar tai reklaminis renginys, stengiantis patekti su savo leidiniais kitų šalių leidėjų akiratin?

Manyčiau, kad abu siekiai vienodai svarbūs ir tarp savęs susiję. Aišku, visų pirma yra tas propagandinis tikslas, tačiau čia siekiama ne tik naudos, bet ir kultūrinės sklaidos. Į Vilniaus knygų mugę atvažiuoja daugybė svečių iš užsienio šalių, tiek leidėjų, tiek kūrėjų, kurie galės sužinoti, kas įdomaus vyksta juos dominančioje srityje. Taigi abu motyvai gracingai sujungti. Taip buvo ir Frankfurto knygų mugėje.

Lietuva, ruošdamasi Frankfurto knygų mugei, įdėjo labai daug ir pastangų, ir lėšų. Buvo ir gražus rezultatas, panegiriški atsiliepimai užsienio spaudoje, tačiau, pasibaigus mugei, dėmesys tarytum atslūgo, o mūsų viltys, kad lietuviška knyga įsiverš į Europos knygų rinką, dabar vis labiau panėšėja į mūsų pačių susikurtą iliuziją savo savimeilei guosti.

Nemanyčiau, kad procesas sustojo. Frankfurtui išties buvo labai intensyviai ruošiamasi, ir tai buvo galingas užtaisas, kuris dabar jau sprogsta. Yra ir naujų romanų, kurie dabar verčiami, tik gal jų ne tiek daug, kiek tikėjomės. Svarbu ir tai, kad mugei buvo labai gerai paruošta informacinė medžiaga, kuri niekur nedingo, kuria ir mes, Lietuvos institutas, nuolatos naudojamės, verčiame į užsienio kalbas ir paskleidžiame. Tai ir bukletai, ir visa kita. Šie dalykai sulaukia didelio dėmesio. Kai kuriuos informacinius dalykus mes naudojame, leisdami kitus leidinius. Galiu pasakyti, kad visa ta medžiaga buvo tikrai neblogai surinkta į vieną krūvą.

Gerai. Tačiau kitąmet mes važiuojame į Geteborgo knygų mugę. Ir vėl karuselė pradeda suktis iš naujo. Vertėme knygas į vokiečių kalbą, dabar pulsime versti į švedų, nes ten bus Švedijos ir Šiaurės šalių leidėjai.

Taip, tačiau Frankfurto knygų mugės įdirbis dabar mums labai praverčia. Mes jau žinome, kas yra labiau reikalinga, kas geriau, kas labiau galėtų patraukti dėmesį ir ko reikėtų nedaryti, nes yra per silpna. Ir tą informacinę medžiagą, kuri buvo išleista Frankfurtui, dabar išleisime švedų kalba. Kita vertus, įgavome patirties, kaip ir kokius kontaktus reikia užmegzti. Į Vilniaus knygų mugę atvažiuoja grupė švedų leidėjų, ir tai jau yra lyg paruošiamasis etapas Geteborgo knygų mugei. Vyks ir lietuviškas seminaras Švedijoje. Žodžiu, patirtis niekur nedingo. Dviratis iš naujo neišradinėjamas. Nors yra ir skirtumų. Tarkim, Lietuvoje yra daugiau vertėjų, kurie galėtų versti į vokiečių kalbą, o į švedų – mažiau. Kita vertus, ne viskas, kas įdomu vokiečių skaitytojui turėtų būti įdomu ir švedui. Tačiau tai tik niuansai.

O ar galima būtų lyginti Vilniaus knygų mugę su analogiškais renginiais Europoje?

Sunku lyginti. Visų pirma yra visiškai skirtingi mastai. Lyginti galima būtų tik pagal renginių intensyvumą. Mugė nesibaigia vien leidėjų kontaktais ir knygų prekyba. Vyksta gausybė kultūrinių renginių, knygų pristatymų, diskusijų, susitikimų su autoriais, koncertinių programų ir taip toliau. Aišku, Frankfurto knygų mugė yra žymiausia, į ją mes turime orientuotis, tad ir mūsų knygų mugė neapsiriboja vien lietuviška knyga bei mūsų rinka.

Yra kartais pasakoma ir tokia mintis, kad popierinė knyga artėja prie savo saulėlydžio, kad internetas ją išstums ir liks ji tik antikvarų lentynose kaip graži seniena. Gal tos knygų mugės ir yra pasipriešinimas tai slinkčiai?

Yra žmonių, kurie taip samprotauja, tačiau statistika rodo visai ką kita. Tarkim, prekyba knygynuose vis labiau plečiasi, žmonės vėl grįžta prie knygų. Ir ne tik Lietuvoj, bet ir kitose valstybėse. Aš esu šventai įsitikinusi, kad internetas tikrai nepanaikins spausdintinės popierinės knygos. Knyga išlaikys savo specifinį pavidalą ir savo aurą.