Kodėl neišvengiama klaidų?

„Šiaurės Lietuvos“ leidykla praėjusių metų pabaigoje išleido monografiją „Šiaulių krašto literatūros panorama“. Jos autorius – Bronius Prėskienis, literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius emeritas. Anonse parašyta: „Monografijoje pateikiama trumpa Šiaulių regiono literatūrinio gyvenimo istorija, supažindinama su rašytojais, literatais, raštų mėgėjais, vertėjais, kurie vienaip ar kitaip susiję su dabartine Šiaulių apskritimi nuo pat mūsų literatūros pradžios iki dabartinių dienų“. Pratarmė ir asmenvardžių rodyklė atskleidžia nemažas mokslines knygos autoriaus potencijas. Platokas įvadas ir trumpa Šiaulių srities literatūrinio gyvenimo apžvalga – tai labiau literatūrologinė studija, metraštis, supažindinantis su Šiaurės ir Vidurio Lietuvos literatais. Šiuose monografijos straipsneliuose daug faktų. Daugiausia dėmesio yra skirta Šiaulių miestui, išauginusiam ar glaudusiam ne vieną Lietuvos rašytoją, vertėją, žurnalistą, literatūros tyrinėtoją.

Būtų buvę idealu, jeigu leidinys būtų buvęs pailiustruotas tokiai knygai tinkamomis įklijomis, portretais, miestovaizdžiais, rašytojų gimtinėmis, įvairiomis faksimilėmis ir taip toliau. Galbūt taupytas popierius, nors leidinys 558 puslapių. Dėl žinyno maketavimo pastabų galima būtų ir nepareikšti, dėl recenzentų – Šiaulių universiteto doc. dr. Džiuljetos Maskoliūnienės ir Klaipėdos universiteto doc. dr. Aleksandro Žalio darbo taip pat didelių pretenzijų galima būtų neturėti, jeigu… būtų atidžiau tekstas skaitytas, faktai patikslinti, duomenys patikrinti.

Autorius cituoja autentiškus tekstus, pasiremia kritine literatūra, autobiografijomis. Įvade teigiama: „Norima parodyti, kaip rašytojų kūriniuose atsispindi gimtojo krašto realijos, kokį poveikį jiems padarė gimtinė, gyvenamoji vieta, koks su ja yra ryšys dabar. Juolab kad patys rašytojai ne kartą pabrėžė tokį poveikį“. Rodos, vargu ar dar galima būtų surasti šio krašto literatą, kuris nebūtų patekęs į šios knygos puslapius. Gerai, kad knygos sudarytojas pažymėjo dar ne iki galo nustatytus dalykus, patikslino gyvenimo metus. Summa summarum knygoje aptariamos 623 personalijos; literatai – iš Šiaulių miesto, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Kelmės, Radviliškio ir Šiaulių rajonų.

Tačiau po šitų liaupsių tenka keletą žodžių tarti ir dėl leidinyje esančių klaidų ar kitų diskutuotinų dalykų. Apmaudu, kai viena ar kita klaida „keliauja“ lyg gripo virusas iš vieno leidinio į kitą. Ir kaltė tenka leidinio autoriui ar sudarytojui.

Kur buvo recenzentai ir redaktoriai (ir knygos autorius!), jeigu nepatikslinama, kad kelmietės literatės bibliotekininkės Reginos Biržinytės vardo inicialas yra R., o ne G. raidė (p. 40, 220, 314; toliau tekste nurodomi tik puslapių skaičiai). Spaudos darbuotojas Ignas Augustinavičius Šiauliuose mokėsi „švedu“, knygnešys Antanas Povylius mokė „švedus“. Kas tie kabutėse rašomi švedai, nepaaiškinama. Ir vėlei neaiškumas, kai teigiama, kad Jonas Avyžius mokėsi neakivaizdiniu būdu „Savišvietos Kalbaneum institute“.

Toliau – klaidų virtinėlė. Vietoj žodžio „Mozorijoje“ (112) turi būti „Mozūrijoje“. Meluojama, kai teigiama, kad J. Erlickas Viekšnių vidurinėje mokykloje mokėsi 1964-64 metais. Poetas radviliškėnas Balys Gaidžiūnas gimė 1911 m., o rašoma, kad jis Kėdainių gimnaziją baigė 1914 m., vadinasi, turėdamas vos trejetą metų (125). Jonas Pašakauskas gimė 1684 metais, o ne 1864 m. (338). Vietoj „jeseniški“ derėjo rašyti „jeseniniški“ (366), nes kalbama apie rusų poetą S. Jeseniną. Rusų poetas Merežkovskis pavirto poetu Meržekovskiu (348). Netikėtai B. Melngailis (latvių kilmės veikėjas) pasidarė B. Melngaliu (281). Pedagogas ir švietėjas M. Grigonis gimė ne Radviliškio, bet Rokiškio rajone. Bus suklaidinti prozininko Jurgio Jankaus kūrybos tyrinėtojai: vietoj kaimų pavadinimų „Digesiai“ ir „Kemierai“ (189) turi būti rašoma „Degėsiai“ ir "Kemėrai". Ir jotvingiškos kilmės vietovardis „Leipalingis“ tapo „Liepalingiu“ (316). Vardų inicialus prarado rašytojas Julijonas Lindė–Dobilas ir kalbininkas Jonas Jablonskis. Perdėm dažnai leidinyje švaistomasi žodžiu „poetas“. Ar kas girdėjo tokius poetus: Ada Karvelytė, Povilas Matulionis, Polina Sarapinienė. Tai literatai, sukūrę šį bei tą ar išleidę šiokį tokį eilėraščių rinkinėlį. Be to parenkamos ne pačios charakteringiausios eilėraščių ištraukėlės. Itin prastas Kosto Korsako eilėraštis pacituojamas. Nevykęs eiliuotojos V.Banilytės-Kvedarienės pateiktas posmas. Sutrumpinių nuorodose nėra tokių dviejų santrumų – KU ir LLD. Kai kuriems literatams, nepalikusiems ryškesnio pėdsako, skiriamas vos ne puslapis ir daugiau, o prof. J. Baldžiui, literatūrologams R. Dambrauskaitei-Brogienei, Albinui Jovaišai, kultūrologui Tomui Sakalauskui, rašytojui Juozui Erlickui – vienas kitas sakinys.

Reikia atkreipti dėmesį dar į vieną tekstų detalę. B. Prėskienis, proletarinės literatūros tyrinėtojas ir žinovas, ypač daug dėmesio skiria rašytojams, kurių indėlis į lietuvių literatūrą yra arba menkavertis, arba niekinis. Tai A. Gudaitis-Guzevičius, K. Jasiukaitis, E. Tautkaitė, J. Paleckis, V.Valsiūnienė. Netgi pabrėžiama šitokia A. Gudaičio-Guzevičiaus gyvenimo „detalė“: „Buvo Šiaulių miesto Pergalės paminklo priėmimo komisijos pirmininkas“. Tokių nevienodumų, neobjektyviai vertinamų autorių pasitaiko ir daugiau. Kūrėjų atrankos ir jų kūrybos vertinimo principai turi būti griežtesni, paremti estetine kūrinių verte, o ne jų gausa. Šios pastabos ir klaidos nėra didelis „deguto šaukštas medaus statinėje“; tuo norėta persergėti tuos autorius ir tuos redaktorius bei recenzentus, kurie ateityje imsis šitokių darbų. Daugiau rūpestingumo!