Knygos kalba. Tūkstantis ir vienas simbolis

Aš kartais tiesiog bijau atsisėsti prieš popieriaus lapą, nes nė neįsivaizduoju, ką jis gali man pasakyti. Iš pirmo žvilgsnio raidės atrodo tokios neįskaitomos. Nepažįstamos...

Ne, jūs nepagalvokit nieko bloga, prie knygos aš nedrįsčiau sėstis išgėręs, pavandenijusiomis akimis! Tiesiog man smagu užčiuopti tą akimirkos dalelytę, kai, atsivertęs naują knygos puslapį, bandai išsiaiškinti, kokia kalba ji parašyta. Tą laiko atplaišėlę, kai skaitai pirmąjį žodį ir galvoji, ar tai yra ta knyga, kurią tu nori skaityti. Tyli ir lauki, ar ši knyga prabils į tave, ar tau teks į ją prabilti.

Kartais baiminuosi atsisėsti prieš popieriaus lapą. Nes kiekvienas paskesnis puslapis yra užverstas, ir tu nežinai, kas iš už jo pasirodys. Galbūt iškils vaikystės demonai, galbūt plūstels Jungo neurozės, galbūt iššoks baronas Miunhauzenas ar tiesiog slibino galva lyžtels iš nerimo virpančią kaktą. Kraujo putai nuplaukus, brūkštelk Eglei nuo kaktos žilą sruogą ir paklausk, ko čia stovi tik uosis ir ąžuolas – beržas jau nukirstas.

Kas gali būti brangiau už pirmąjį garsą, motinos dainą ar tėvo atodūsį? Pirmąją raidę „a“, o vėliau – ir pirmą pasaką, davusią kelią į tiesą. Iš kur atkeliavo šviesa? Iš Aladino lempos brūžesio, Hanso Christiano Anderseno paveikslo „Mergaitė su degtukais svečiuose pas Sniego Karalienę“, trijų paršelių, septynių ožiukų, pasislėpusių nuo vilko įniršio, ir miške pasiklydusios nekaltos Raudonkepuraitės. Kur dingsta vaikystės pasakos? Išgaruoja sapnu, išskysta svajonių ūke, apibyra dienoraščio pelenais.

Tai, sakai, jau suaugai? Lioveisi daryti į lovą, lioveisi dainuoti „Du gaidelius“ darželinukų chore, pagaliau pats pradėjai skaityti. Perlipai į aukštesnį mokyklos suolą? Pelnei pirmąjį bučinį laiptinėje prie namų, susiraukei pirmą kartą gurkštelėjęs degtinės, tapai rašytoju, virpančiomis iš įtampos rankomis padirbinėdamas tėvo parašą pažymių knygelėje. Ančiukas virto gulbe, nubalnoti vienaragiai, troliai išsilakstė pakampėmis. Supuvo karalaitės žirnis, aklinus drabužius užsivilko karalius, kietu brandos kevalu paspringo Spragtukas. O juk taip linksma buvo būti Pinokiu, bėgti nuo tėtės Karlo, kyščioti savo medinę nosį visur – net į Karlsono kavos malūnėlį. Kartais rodos, jau kur kas smagiau būtų buvę likt Kūlverstuko ausim, medumi Mikės Pūkuotuko puodynėje, ką ten – raganos šluotos šapu ar net raudonodžių vado išpirka!

Tai kada pamatei, kad šviesa gerai? Kas atskyrė šviesą nuo tamsos, o tave nuo jos? Tau, tau sakau žmogau, tau! Tau, kuris įsiplieskei tarp Jupiterio ir Saturno, užsimezgei motinos pilve, prisirpai ant Pažinimo medžio. Tau, kuris kartu su Adomu šlavei lapus rudens Rojaus pievoje, kritai obuoliu į Ievos rankas, purptelėjai žmogumi iš dangaus. Tau, kuris pirmasis pajutai Kaino pyktį, girdėjai Abelio mykiančias avis, o iškart paskui – skardų priešmirtinį klyksmą... Klausyk, galbūt tu buvai jo aidas?

Kartu su pieno banga išsiveržęs iš žemės motinos įsčių. Kartu su gandrais pavasarį parskridęs iš Afrikos, išdygęs grybu per lietų, atrastas kopūstuose. Metus čiulpęs čiulptuką, trejus – valgęs pasaulį, paskui pramokęs skaityti. Vėliau plaukiojęs su Karibų piratais, mėtęs abordažo kablius, dūkęs Meksikos šamanų apsuptyje, gėręs iš šokoladinio Montesumos puodelio. Ką tu matei klajodamas tolimose planetose, ką gi supratai, klaidžiodamas su Mažuoju Princu, ką parsinešei toje uždarytoje avies dėžutėje?

Nesakai? Nesakyk – man ir nebūtina to žinoti. Kol dar nepavargęs, verčiau aplankysiu draugą Vinetu, jei jis nebus užsiėmęs skalpų medžiokle, pasikviesiu į Antarktidą pamedžioti pingvinų. Remontuosiu plaustą Heklberiui Finui, trauksiu vieną po kito iš vandens skęstančius kapitono Granto vaikus, narsiai kausiuosi su muškietininkais, greta D’Artanjano, galbūt jo dešinėje, gniaužiamas smiliaus, bevardžio, mažylio ir nykščio. Tyliai sau žvangėsiu kirsdamas kitą špagą, taškysiuos kraujo purslais, o paskui trumpam būsiu nesmagus – smigdamas į priešo širdį.

Iš istorijos pasiėmei dulkių debesį, iš geografijos – žemės rutulį. Pamilai filosofiją ir istoriją, vadovavai didžiojo Aleksandro kavalerijai mūšyje prie Gaugamelos, sužinojai paprastą receptą, kaip išaugt iki Napoleono ūgio, suskaičiavai trisdešimt tris būdus išdurti Kutuzovo akį. Stebėjai pro rakto skylutę, kaip transvestitas Vytautas persirenginėja Onos tarnaitės drabužiais, ir nesupratai, kam visa tai?

Ar tikrai reikėjo keturiasdešimties metų, kad nuropotum iš Egipto Jeruzalėn, jei dabar raketa lengviau per minutę apskrieti mėnulį? Per metus apvažiuoti pasaulį dviračiu ar invalido vežimėliu, nekalbant jau apie Senojo Testamento tvano pasiplaukiojimus, trunkančius dienų šimtą penkiasdešimt – kartu su balandžiais, varnom, karvėm, kiaulėm, chamais bei kitais gyvūnais. O ir Žiulio Verno – tik niekingos aštuoniasdešimt, tiksliau – septyniasdešimt devynios... Tai gal tegul tai ir būna startinis mokestis Nojaus arkų regatoje? Sudalyvautum?

Buvo laikas, kai tareisi įminęs senovės Egipto paslaptis, lošei kortomis su graikų dievais, kai pešei Mahometo barzdą, glostei Budos plikę, gludinai Saliamono šventyklos akmenis – buvo laikas statyti ir buvo griauti. Mojavai nosinaite imperatoriui, vardu Atėjau, Pamačiau, Nugalėjau* , o paskui it vaikas išsigandai daugiarankio Krišnos. Išminties sėmeisi iš didžiųjų išminčių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – keliavai nuo Šambalos iki mandalos, bendravai su gnostikų Sofija, sufijų imamais, alchemikų munija ir rusų – Šaltaj Baltaj.

Na, ir kas? Ką tu sužinojai? Kalba, kalaba, kabala, žabala, žalaba. Kas įpūtė kvapą? Plaučiai, dvasia ir oras. Iš kur gavai vandens? Iš jūros, lietaus ir ašarų. Kas atnešė šviesą? Mokslas, žvakė ir Biblija. Kas įbėrė žemės? Vėjas, mirtis ir duona.

Tik vėliau knygos atskleidė paslaptį, kad žodis atskleidžia simbolį, ir nuo to, kiek jų daug, ir kiek pasakai, ir priklauso kalbos grožis. Du gaideliai, dvi vištytės, maišanti ožka – paprasčiausias duonos kepimo ritualas, užkoduota prasmė. Protėvių ir promočių sugalvotas tam, kad vaikai nepamirštų, kaip duoną kepti. Atkeliavęs iš liaudies dainų, iš gimtosios kalbos, išminties jūroje užsiveisęs. Duonos receptas juk pirmiausia, ką žmogui išsaugoti reikia. Vieni paplotį laužo, kinai ryžius barsto, o eskimai ir čiukčiai, pavyzdžiui, kasdieniais ruonio lašiniais dalinasi. Tiktai kai kurie į šventą brolybės tešlą paukščio Fenikso snapą** , salamandros uodegos žvyną***ir basilisko plunksną**** nesibodėdami deda.

Sodomos ir Gomoros fejerverkai horizonte virto šiaurės pašvaiste, nuo kurios apako Homeras. Nepamatęs, kaip tu maudais vienoje vonioje su Archimedu, su Diogenu susikibęs kali statinėje, Herakleito perneštas per tą patį vandenį, nusišlapinai nuodu į Sokrato taurę. Niutono dėsnius krimtai it riešutus, įsiminei visas fizikos ir chemijos formules, praslinkai Mendelejevo lentelės užkulisiais, kol galop per ankštos pasidarė net Pitagoro kelnės.

Didysis geometrijos tėvas įrodė, kad visi fiziniai kūnai yra trimačiai: namas užstoja saulę; prieš jį saulėkaita, už jo – atokaita. Rytą žmogų akina didžiausios žvaigždės spinduliai, vakare – jos jau nesimato; naktis keičia dieną, belieka sužinot, kad tamsa tėra tik šviesos šešėlis. Nėr nei Gėrio, nei Blogio, vaikai apgavo pasakas, o suaugusieji atsikeršijo amžiams į Laplandiją ištremdami Kalėdų Senį.

Na, ir kaip? Tai ar įminei sfinkso mįslę? Ropinėjai keturiom, šiuo metu vaikštai dviem, bet netruksi susileist ir vėl ant trijų. Jahvė, Elohimas, Adonajus, Emanuelis – juk vis tiek lengviau tikėti kuo nors, nei niekuo apskritai netikėti. Knygos puslapiuose ant akių sužaliuoja Edeno sodai ir iškart juodomis raidžių eilutėmis tarsi hipodrome pralekia Apokalipsės raiteliai – už kurį pastatysi?

Ir vis tiek suksies su Galilėjumi, vis dėlto sviesi žabų ryšulį į Džordano Bruno laužą! Užsidėjęs žaislinius ragus bandysi nusiderėti sielą iš daktaro Fausto, iš Petrarkos atimsi laurų vainiką, Dantės – rojų, skaistyklą ir paragarą, bet ne Beatričę. Matematikai išmokė skaičiuoti tikrus ir netikrus kintamuosius, bet nepamokė išvest bendro meilės ir mirties vardiklio.

Su Einšteinu atrasi reliatyvumo teoriją, su mūrininko prijuoste paklosi pirmąją plytą, kartu su princu ieškosi Pelenės kurpaitės. Jei neverksi pametęs, ten kažkur, už piramidės, aptiksi pasislėpusį Jėzų Kristų, ir su juo kartu galėsi draugiškai pakikenti. Prasieisim vandeniu pusbalsiu šnekučiuodami, galbūt – tiesiog patylėsime. Dievas duos – tapsim broliais. Na, o jeigu teks keistis sidabriniais, aš stovėsiu greta čigono, kai jis vogs vinį; tapsiu ketvirta vinimi.

Na, tai ar atskyrei Liuterio tezes nuo Mozės įstatymų? Kas buvai – niekingas popiergalis ant vienuolyno vartų ar meistro žymė akmens plokštėj visiems laikams? Čia tau ne tėvo raštą pamėgdžioti pažymių knygos puslapyje. Septynios didžiosios nuodėmės ir trys didžiausios dorybės – ne ožiukai, besislapstantys nuo vilko, ne trys paršeliai. Ne avinėliai Juozapo bandoje ir netgi ne Pano dūdelės.

O juk buvo laikas, kai dangsteisi Nyčės, taip Zaratustra kalbėjo, slėpeisi už Kamiu egzistencinio nerimo, dabar gi – už reklaminio plakato. Mano dantys balti – negaliu knygų graužti, o į laikraštį buką aštriausias dantis atbunka. Ir tikrai: kam gali būti neįdomi JAV užsienio politikos įtaka Šiaurės ir Vidurio Europos regiono ekonomikai? Ir tikrai: kam gali nerūpėti naftos kaina už barelį, dolerio kursas, parlamentas, mentas ir prezidentas, kas gali nesidomėti popžvaižgdžių triusikais, kriminalinėmis naujienomis, kaimyno skalbiniais ar astrologiniais horoskopais?

Iš tiesų – kam skęsti Kanto metafizinės moralės jūroje, jei moralės apskritai nebuvo, nėra ir nebus. Kita vertus, juk buvo laikas, kai apskritai niekada niekur nieko nebuvo. Žodis gali būt ir geras, ir blogas, kalba – laba, nelaba, tik knyga niekada nebus nebyli. Tu tik pabandyk prabilt į ją, ir būsi išgirstas.

Sustabdai laikrodį, įjungi tylą namie ir klausai, ką sako tau knygos ošimas. Jei pareit, tai pareit į savo namus, į savo sielą, – arba pamušta akim, arba laurų vainiku, arba su akacijos šakele, įsmeigta į sustingusias lūpas. Knyga priima bet kokį. Nesvarbu – grįši piktas ar susijaudinęs, suirzęs ar besišypsantis, pradvisęs kekšės glamonėmis ar kvepiantis motinos bučinias. Nepabuvęs beprotnamy, nežinai, kaip ten gyvena Meistras be margarino, kaip jaučias, kai Begemotas jo nebeaplanko. O neapsilankęs gimdymo namuose, negali žinoti, ar tai Tavo sūnus gimė.

Kur veda knygos? Nuo klaidžių pono Borcheso sąmonės vingių iki begalinių Babelio bibliotekos labirintų – to aš jums nepasakysiu. Tiktai pasidarysiu arbatos, saldžiai užsirūkysiu cigaretę, suzmegsiu minkštame savo fotelyje ir nebepasikelsiu. Iki pat didžiojo Penktadienio. Sėdėsiu... Kartu su Robinzonu Kruzu, taikiai papsinčiu pypkutę Negyvenamoje saloje. Kartu su Don Kichotu vaikysiuos Dulsinėjos bučinio, būsiu Sanču Pansa su asiliuku. Arba ne! Geriau būsiu tiesiog asiliukas...

Kartais aš bijau atsisėsti prieš popieriaus lapą. Nes nė neįsivaizduoju, kas bus, jei ant jo išsiliesiu aš. Nes tik Dievas-pribuvėja težino, kaip priimt šitą kūdikį.

______________

* Autoriaus, matyt, omenyje turėta Cezario žodžiai „Veni, Vidi, Vici“ (lot.), aliuzija VVV = WWW (redaktoriaus pastaba).

** Atgimstantį godumą (red. past.)

*** Nesudegantį ir neskęstantį pavydą (red. past.)

**** Tuštybę (red. past.)