Knyga apie A. Vaičiulaičio archyvą

Birželio 23 d. minime rašytojo, vertėjo, literatūros kritiko, diplomato Antano Vaičiulaičio 100 metų jubiliejų. Ta proga birželio 17 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje prasidėję, visą savaitę įvairiose Lietuvos vietose vyksta šiam kultūros veikėjui skirti renginiai. Jubiliejų palydi ir Virginijos Paplauskienės parengta knyga „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“. Leidinyje pirmą kartą pristatomas A. Vaičiulaičio rinkinys, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.

Rinkinį sudaro įvairūs dokumentai, nuotraukos, rankraščiai, epistolika, memorialinė biblioteka, asmeniniai daiktai, meno kūriniai.

Svarbų faktologinį pagrindą rašytojo gyvenimui tyrinėti sudaro dokumentai, atskleidžiantys nežinomus ar mažai žinomus biografijos faktus. Įvairūs pasai, pažymėjimai, leidimai, studijų kortelės, diplomai bei kita byloja apie įdomų šio žmogaus gyvenimą.

Rankraštiniame palikime rasime išleistų kūrinių ir vertimų juodraštinius variantus, prisiminimus apie jo sutiktus žymius žmones: Joną Jablonskį, Maironį, Juozą Eretą, Juozą Keliuotį, Antaną Kniūkštą ir kt.; reportažus, dienoraščius, kitų autorių jam siųstus rankraščius.

Ypač gausus A. Vaičiulaičio epistolinis palikimas. Jis susirašinėjo su kultūros ir visuomenės veikėjais, politikais, filosofais, rašytojais, režisieriais, vertėjais, dailininkais. Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Vydūnas, Faustas Kirša, Zenonas Ivinskis, J. Eretas, Henrikas Nagys, Sigrid Undset – tai tik nedidelė dalis pavardžių žmonių, su kuriais bendravo rašytojas.

Memorialinės bibliotekos rinkinį sudaro daugiau nei 3000 spaudinių, iš jų apie 300 – užsienio kalbomis; apie 500 knygų su įvairiomis dedikacijomis ir įrašais. A. Vaičiulaičio akiratyje buvo prancūzų, italų, anglų, amerikiečių, vokiečių, lotynų, lenkų, rusų klasikai, didžiųjų pasaulio filosofų traktatai, istorijos leidiniai, meno albumai. Didžiulis dėmesys skirtas lietuvių literatūrai.

Tarp memorialinių rašytojo daiktų yra jo stalas, kėdė, rašomoji mašinėlė, rašikliai, akiniai, lazda, portfelis, suvenyrai (rinko kriaukles ir akmenėlius). Įdomūs ir A. Vaičiulaičio piešiniai, atlikti įvairia technika – guašu, akvarele, pastele, pieštuku, tušu.

Iš A. Vaičiulaičio rinkinyje esamų meno kūrinių galima paminėti dailininkų Pauliaus Augiaus, Viktoro Petravičiaus grafikos darbus.

Visa tai kruopščiai aprašyta keturiuose knygos „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“ skyriuose. Pirmajame minimas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1906-1940). Publikuojama medžiaga, susijusi su rašytojo gimtine – Didžiaisiais Šelviais, studijomis Lietuvos, Sorbonos, Grenoblio universitetuose, darbu Vytauto Didžiojo universitete, Eltoje, „Dienovidyje“, „Židinyje“. Daug dėmesio skirta tuo laiku sukurtiems kūriniams.

Leidinio rengėja V. Paplauskienė iš atskirų archyvo detalių kuria vientisą vaizdą. Pavyzdžiui, šalia mamos nuotraukos spausdinamas A. Vaičiulaičio eilėraščio „Motinos veidas“ rankraštis, šalia pas tėvus dirbusios tarnaitės Onos Tumpaitės – ištrauka iš laiško Albertui Zalatoriui, kuriame apie ją pasakojama. Nuotraukos Prancūzijoje derinamos su čia rašytais laiškais bei atsiminimais iš susitikimų su Oskaru Milašiumi. Ir taip po truputį skaitant laiškų, prisiminimų ištraukas galima stebėti, kaip A. Vaičiulaitis „augo“, kaip skleidėsi jo patirtis. Matyti ir tarsi dvigubas paties rašytojo požiūris. To meto laiškuose išryškėja jo mintys, jaunatviška pasaulėžiūra. Atsiminimuose ir vėliau rašytuose laiškuose į viską jau žvelgiama iš laiko perspektyvos. Apie to laikotarpio grožinę kūrybą kalba A. Vaičiulaičio knygoms rašytos recenzijos, viršelių reprodukcijos.

Antrasis skyrius skirtas A. Vaičiulaičio diplomatinei tarnybai Italijoje. Publikuojamos rašytojo nuotraukos, diplomatinio paso, Stasio Lozoraičio išduoto užsienio paso reprodukcijos, galima sekti susirašinėjimą su J. Aisčiu, B. Brazdžioniu, Petru Cvirka, A. Kniūkšta. Jo paties būseną ir savo paskirties suvokimą geriausiai atskleidžia patarimai, duoti J. Aisčiui: „Rašyk, rašyk, Jonai, krauju ir kerštu, žinodamas, kad jei ne Tu pirmas smogsi, tai Tave smogs – pagal šių dienų moralę. Rašyk, jei niekas dabar neregėtų Tavo šauksmo: prieš istoriją, prieš ateitį, prieš Dievą Tu turi šaukti, kad jų akivaizdoj bent būtum teisus ir pristatytum amžinybės tribunole teisaus, paniekinto krašto ir nekaltų žmonių bylą“ (iš laiško J. Aisčiui, Roma, 1940 11 14).

Pats didžiausias – trečiasis skyrius, jame pasakojama apie A. Vaičiulaičio gyvenimą Amerikoje 1940-1992 m., jo patirtis Thompsone. Niujorke, Scrantone, Vašingtone. Daug dėmesio skiriama grožinei kūrybai – skelbiamos A. Vaičiulaičio knygų recenzijų ištraukos, viršelių, vertimų reprodukcijos. Šis laikotarpis daugiausiai iliustruojamas gausia epistoliarine medžiaga – susirašinėjimu su S. Lozoraičiu, Stasiu Girdvainiu, Juozu Ambrazevičiumi, J. Eretu, J. Aisčiu, B. Brazdžioniu, Stasiu Santvaru, F. Kirša, Antanu Maceina ir daugeliu kitų. Žinoma, netrūksta ir nuotraukų, straipsnių ištraukų, dokumentų kopijų, asmeninių daiktų fotografijų. Skyrių „šildo“ nuoširdūs rašytojo ir jo žmonos Joanos meilės laiškai: „Dabar tu atėjai ir atnešei, ko man trūko – savą ir brangų žmogų. Panemunės pušynų kvapą ir tą šventą lietuviško grumsto trupinėlį. Tu dabar sykiu su manim žiūrėsi, ar tolybėj nepasiilgės Nemuno vilnys, Vilniaus bokštai – ir tėvų namas. Sykiu žiūrėsim, gyvensim, būsim viena viltis ir vienas grįžimas. Kaip man gera, kad tu atvykai į mano nykumą. Nūn žinau, kad mano dienos yra patvarios ir pilnos, ir kad tu esi mano brangus rūpestėlis“ (iš laiško Joanai, Scranton, 1948 12 14).

Paskutinis knygos skyrius skirtas A. Vaičiulaičio viešnagėms Lietuvoje 1979, 1986 ir 1988 m. Užfiksuotos susitikimų su giminėmis, Lietuvoje kūrusiais rašytojais akimirkos, susirašinėjimas su Juozu Apučiu, Vytautu Kubiliumi, Nijole Miliauskaite ir kt. „Atvykau dar kartą pamatyti Lietuvos, pačios tėvynės – mano motinos, jos istorijos, kalbos, savo genties ir šeimos. Jūs esate sargai ir saugotojai bei gynėjai savo tautos, jos istorijos, kalbos ir jos ateities teisių. Atvykau ir atsisveikinti – su savo žeme ir visais tauriausiais jos žmonėmis, o taip pat su sostine Vilniumi, baltais pakelės beržais ir tėviškės ąžuolu. Jie man švies ir guos per visas dienas. Ir lankysiuos čia svajonėj ir brangiuos atsiminimuos, ir mano šešėlis kada nors vaikščios ir šio universiteto kiemais“ (iš A. Vaičiulaičio „Užrašų“, 1988 06 21).

Skaitant knygą juntama rengėjos meilė ir atida. Prieš kiekvieną skyrių V. Paplauskienė pateikia glaustą, bet informatyvų straipsnį apie nagrinėjamo laikotarpio A. Vaičiulaičio gyvenimo ir kūrybos pokyčius. Iš maždaug 15 tūkst. rinkinio vienetų išrinkti tie, kurie geriausiai atskleidžia kūrėjo asmenybę. Leidinys – puiki galimybė pažvelgti į šį iškilų Lietuvos kultūros žmogų tarsi iš vidaus, pažinti jo patirtis, džiaugsmus, baimes, kūrybinius impulsus, pamatyti jį jam artimų amžininkų akimis.