Kaip visuomenę sudominti lietuvių kalba

Daug kas apie mūsų kalbininkus pasako: jie be paliovos viską taiso, išsigalvoja visokių taisyklių, moka tik visus barti... Šitaip esą visuomenė įbauginama, praranda pasitikėjimą savo kalbinėmis galiomis, ir todėl ne vienas „kai kas“ verčiau linkęs rašyti ne lietuvių kalba. Žodžiu, kalbininkai esą kalti dėl visų kalbos negerovių, negalių ir bėdų. Jau ir tarp pačių kalbininkų randasi „globalizuotų ir europizuotų švyturių“, kurie piktinasi sẽnių kalbos taisytojų grynai gynybine kalbos taktika. Čia dažniausiai turimi galvoje bet kokie kalbos taisymai, kartais gal visas norminamasis kalbos darbas – visos pastangos ginti lietuvių kalbą, jos savitumą nuo visokiausių pavojų, į kuriuos ji patenka keičiantis tautos gyvenimo politinėms, socialinėms, kultūrinėms aplinkybėms, išjudinančioms ir moralines nuostatas.

Grįžtelėję į netolimą praeitį – į okupacijos metus, – matome, kokia tuomet lietuvių tautos savitumui buvo reikalinga nuolatinė jos kalbos gynimo taktika. Visaip laviruodami ir gudraudami dauguma lietuvių kalbininkų žadino domėjimąsi bandoma virtuvėje uždaryti gimtąja kalba. Tam buvo panaudojamas ir po mokslo leidiniu paslėptas kalbos praktikos žurnalas „Kalbos kultūra“, ir vėliau kukliai vadinami „Kalbos sekcijos sąsiuviniai“, ir šimtus klausytojų į Vilniaus universiteto didžiulę salę sutraukdavę atskirų kalbos aktualijų svarstymai, ir pagaliau dviejų leidimų sulaukusios „Kalbos praktikos patarimų“ knygos... Visur čia buvo daugiausia ginamasi nuo plačiai skleidžiamų rusicizmų, hibridų, vertalų, svetimų konstrukcijų... Ir anais laikais vis pasigirsdavę raginimų liautis užsispyrusiai gintis, nes kalba vis kintanti ir laikas įteisinti viską, kas yra dabartinėje vartosenoje. Tokias mintis palaikydavo ir „neklystančioji“ partija, gerai supratusi lietuvių kalbos „turtėjimo“ tarybiniais metais perspektyvas.

O dabar, globalizacijos ir integracijos į savitą Europos Sąjungą sąlygomis milžiniškai išaugus žiniasklaidos jėgai, vis plačiau įsitvirtinant kompiuterizacijai ir internetizacijai, ar gynybinė lietuvių kalbos taktika jau visai pasenusi ir nebereikalinga? Faktai rodo, kad jos visai atsisakyti būtų pragaištinga.

Dar neišrauta su šaknimis daugybė dėl rusų kalbos poveikio atsiradusių svetimų žodžių, atskirų jų reikšmių, rusiškos kilmės konstrukcijų, frazeologinių posakių. Štai prieš porą metų išleistoje verstinėje knygelėje apie anglų kalbos sąmojį (! ?) randame karlikus, garnizonus, jau nusibodusių taisyti prielinksnio pas konstrukcijų („Pas juos (=Jų) ilgos barzdos“). Kita vertus, užgriuvo su mielu noru pasisavinamos anglybės, anglišką žodžių tvarką kopijuojantys sakiniai. O ką jau bekalbėti apie kiekviename mieste lietuviui akis badančias svetimas iškabas, pavadinimus. Lietuvių kalba išstumiama iš daugelio mokslinių straipsnių puslapių. Net apie dabartinės lietuvių kalbos sakinio sandarą Lietuvoje lietuviai skaito pranešimus anglų kalba. Lietuviškai skaityti neprestižiška, nesolidu.

Sako, kad lenkai iš gamintojų išsireikalavę, kad kompiuteriai turėtų visus specifinius lenkų kalbos rašmenis. Mums tinka „švepluojančios“, nosinių raidžių nepripažįstančios programos. Mūsų nešiurpina, kai aukštojoje mokykloje filologai iš dekanato gauna tokius kompiuteriu spausdintus pranešimus: „Tai ka parasiau apie liet.fil. ir uzs.k. busimu antrakursiu [...] kurs.d. galioja visoms misrioms programoms: kurs. ir baig. darbu temas jiems turi siulyti lituanistai ir uzsienio kalba kuruojancios katedros...“ Ar čia vien kompiuteris kaltas? Juk jo programoje skyrybos ženklų esama, o šalutinis sakinys neišskirtas. Taigi, matyt, čia kažkieno raštingumas šlubuoja abiem kojomis.

Priekaištuose kalbininkams dėl pernelyg didelio užsidarymo atskirų kalbos taisymų ir akademinių darbų kiaute esama ir tiesos. Pirmiausia reikėtų daugiau kalbėti, kaip per kalbą klibinami savito pasaulio suvokimo pamatai ir kaip tai glaudžiai susiję su pavojais griūti tautinei savimonei ir tautos tapatumui. Mus visus – nuo politikų, žurnalistų iki kalbininkų – turėtų jaudinti tai, kad per pastaruosius 15 metų Lietuvą paliko daugiau kaip trečdalis milijono gyventojų. Daugelio iš jų gimtoji kalba po kelių dešimčių metų jau merdės, o kitiems bus visai nereikalinga. Ar kas iš jų skaitys mūsų akademinius lietuvių kalbos darbus ir klausysis mūsų patarimų? Ne vienam ir savo šalyje visą tautinę savimonę, patriotizmą, kartu ir prisirišimą prie gimtosios kalbos atstoja pinigai, automobiliai ir kiti turtai.

Pažadinti visuomenę daugiau domėtis savo gimtąja kalba gali padėti įvairūs konkursai, kalbos viktorinos, olimpiados, kalbos dienos, kalbai skirtos televizijos laidos ir daug kitų išradingų renginių.

Štai žurnalistų pasiūlyta idėja visuomenei rašyti dviejų pakopų diktantą, laimei, buvo paremta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto ir Savivaldybių asociacijos. Idėją pavyko sėkmingai įgyvendinti. Savo noru raštingumą panūdo pasitikrinti 59 savivaldybėse 2500 įvairaus išsilavinimo asmenų. Ir tai svarbiausias šio konkurso rezultatas. Gal nevertėjo duris į tą konkursą uždaryti ir moksleiviams – jiems gal teks lemti mūsų kalbos ateitį. Kažin ar visi diktantų taisytojai pakankamai buvo informuoti apie tekstuose (ypač pirmojo diktanto) mirgėte mirgančius galimus skyrybos variantus? Jie mąslesnį diktanto rašytoją galėję gerokai trikdyti. Nepaskelbus visos statistikos, kiek ir kaip parašė pirmąjį, maždaug ketvirtos klasės lygio, diktantą, kiek ir kaip antrąjį, daug sunkesnį, labai girtis mūsų raštingumu nėra pagrindo. Pakankamai mažaraštingumo atvejų galima aptikti ne viename leidinyje. Knygelėje „Šių dienų raštingumas“ (Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 49) mokytojas ekspertas V. Stundys pateikia retai skelbiamų neigiamų duomenų iš brandos egzaminų statistikos: 2004 m. atlikdami rašybos ir skyrybos užduotis 36 proc. abiturientų gavo 0 taškų iš skyrybos, 22 proc. – 0 taškų iš rašybos, tik 0,7 proc. darbų be stiliaus priekaištų. Rezultatai nedžiuginantys.

Diktantų konkursus verta rengti dar bent porą metų. Tai be entuziastų triūso neatliksi. Vis dėlto diktantų konkursą organizuoti paprasčiau negu kitus sudėtingesnius renginius. O dažniau kartojamas tas pat renginys nustoja patrauklumo, tampa monotoniškas.

Verta pamąstyti apie kūrybingiausios įstaigos, organizacijos, tam tikros specialybės darbuotojo, vėliau – miesto, rajono, gal visos šalies asmens konkurso galimybę.

Kalbų pramokusiems labai praverstų organizuoti geriausio vertimo konkursą, tik tekstas turėtų būti parinktas nesunkus ir ne meninės kūrybos. Profesionalių vertėjų kalbos išmanymą tiktų nustatinėti „kito svorio“ varžybose.

Esama entuziastų mokytojų lituanistų, kurie sugeba organizuoti įvairiausių viktorinų, olimpiadų, kalbos dienų ne vien moksleiviams, bet ir kitiems savo aplinkos žmonėms. Jų renginiai taip pat labai padeda ką nors sudominti kalbos dalykais.

Kas visų tokių renginių organizatoriams galėtų gerokai patalkinti, padėti tikrinti tekstus, pabūti ekspertais?

Organizacinio darbo naštos neturėtų kratytis švietimo ir kultūros centrų darbuotojai, patriotinių organizacijų nariai ir, žinoma, visi, kas save sieja su Lietuvių kalbos draugija. Materialiai remti gimtosios kalbos renginius galėtų laikyti savo prestižo reikalu daugelio įstaigų vadovai, lietuviais save laikantys verslininkai. Valstybė čia taip pat negali likti nuošalyje – juk visa tai siejasi su suaugusiųjų švietimo tikslais.

Gražiausią sumanymą galima sužlugdyti nesugebant surasti ir į darbą įtraukti profesionalių, sąžiningų, jaučiančių atsakomybę vykdytojų. O jų verta ieškoti ne tik tarp darbais apsikrovusių mokytojų lituanistų bei miestų kalbos tvarkytojų, bet ir tarp dešimčių, gal ir šimtų į pensiją išėjusių gerų šios srities specialistų. Keista, kad niekam nereikalinga net daugelio į pensiją išėjusių aukštųjų mokyklų profesorių ar docentų profesinė ir gyvenimiška patirtis. Tiesa, ne vienas iš jų dar ne per seni eiti į prezidentūrą ar mygtukų spaudyti į Seimą. Greičiausiai už savo širdžiai mielą specialybės eksperto ar konsultanto darbą jie netrokštų nė tūkstantinių atlyginimų.

Visuomenę kalba sudominti įvairių būdų ir formų gali rasti žiniasklaida, ypač televizija. Deja, seniai nunyko gera televizijos viktorina „Moki žodį – žinai kelią“. Gana greitai išsikvėpė etnografijos, tautosakos ir kalbos elementus bandžiusios derinti varžybos „Krašto garbė“. Gal persivalgė dešrų, skilandžių ir riestainių. Liūdniausia, kai visuomeninis radijas ir televizija iš viso nesuranda, kaip remti ir propaguoti kalbos savitumą vis atnaujintomis laidų formomis. Juk jau seniai bematėme ir rimčiausiose diskusijose dalyvaujančių kalbos specialistų veidus (gal išskyrus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės).

Kalbininkų veiklą ir konkrečius darbus retokai pamini ir mūsų dienraščiai, net ir kultūrai skirti savaitraščiai. O viešos diskusijos aktualiais kalbos klausimais kai kieno laikomos net žalingomis. Belieka tik nevaldomas internetas, kur viskas galima: rimtai apie kalbos bėdas pasamprotauti, pačiam pasigirti, anonimiškai bet ką purvais apdrabstyti... Puikia proga savo leidinius visuomenei pristatyti Parodų rūmuose prieš porą mėnesių vykusioje knygų mugėje pasinaudojo tik Lietuvių kalbos instituto leidykla. O aukštųjų mokyklų leidyklų stendai atrodė nykiai, apie čia dirbančių lituanistų nuveiktus darbus kaip ir nebuvo kam pakalbėti. Taigi ir tiesioginė kalbos darbų ir reikalų propagavimo svarba dažnai dar mažai suvokiama.

Visuomenės domėjimąsi gimtąja kalba vis dėlto daugiausia lemia mokyklos –– visų pakopų vidurinės, taip pat ir aukštosios mokyklos. Kam jose visose teikiami prioritetai, kokie čia keliami uždaviniai, kokios programos, vadovėliai, kaip nuteikiami mokytojai, dėstytojai ir mokyklų vadovybė, tokia linkme ir krypsta lietuvių kalbos prestižas bei lygis. Jeigu visur mokyklose svarbiau anglų kalba, tai ko čia norėti, kad visuomenei pirmiausia rūpėtų lietuvių kalba. Visa tai turėtų lemti ne vienos ministerijos, ne saujelės biurokratų sprendimai, o į plačias diskusijas dėl gimtosios kalbos reikalų turėtų būti įtraukiama kuo daugiau šios kalbos specialistų, mokytojų ir visa šviesuomenė, kuriai dar rūpi išlikti lietuviais Lietuvoje.