Kai susiburia ne akmeninės širdys

Po renginio žvilgtelėjęs pro poeto P. Palilionio petį perskaičiau, kaip jis pradedamoje atsiliepimų knygoje rašo: „Prie Adomo akmens vėl susibūrė ne akmeninės širdys“.

Spalio pirmoji, šeštadienis, keturiolikta valanda. Ant specialiai pastatytos pakylos groja Sauliaus Bartulio vadovaujamas Kauno styginių kvartetas, suoliukus užsėda nebūtinai tik Gričiupio seniūnijos žmonės.

Padangė apniukusi, retsykiais negarsiai bumpteli nukritęs kaštonas. Suskamba Irmos Dūkštaitės palytėtos kanklių stygos, ir visų žvilgsniai nukrypsta į šalia vietą ženklinančio akmens susibūrusius aktorius. Taip prasidėjo „Rudeninė poezijos valanda Adomo Mickevičiaus slėnyje“, skirta poeto mirties 150-osioms metinėms. Režisieriaus, aktoriaus, VšĮ „Teatro projektai“ vadovo Petro Venslovo gražiai sustyguota kompozicija iš P. Palilionio draminės poemos „Vėjuota saulė“ fragmentų, A. Mickevičiaus sonetų ir poemų posmų, taupiai pateiktų biografijos faktų ir Kauno styginių kvarteto griežiamos muzikos verta gero žodžio. Pagyrimo nusipelnė ir aktyvi renginio organizatorė, Kauno bendruomenės centro „Girsta“ pirmininkė Zinaida Streikienė, susirinkusiuosius kvietusi išsaugoti kūrybingą gyvastį. Išsaugoti išliekant savimi, kuriant ar skaitant poeziją, gyvenant.

Nenustebčiau, jeigu aktoriai Jūratė Onaitytė, Ramūnas Abukevičius, Henrikas Savickis ir kompozicijos režisierius P. Venslovas paskatino namo parėjusius klausytojus susirasti A. Mickevičiaus kūrybos tomelį ir su juo praleisti savaitgalį. Juk pabuvojome prie „prancūzkelio“, kuriuo į Kauną mokytojauti atvažiavo poetas, čia, šitame nuostabiai gražiame slėnyje, neramiai, karštai plakė jo ir Karolinos Kovalskos širdys... Ir gerokai vėliau priešmirtiniai A. Mickevičiaus žodžiai vaikams buvo: „Tegul mylisi. Vi-sa-da...“

Norėtųsi, kad Mickevičiaus slėnis įgytų didesnę trauką ne tik pavasarį, kai šlaitai mėlynuoja nuo žibučių, ar rudenį, kai po kojomis nostalgiškai čeža auksiniai lapai. Organizatoriai viešai pasižadėjo pakviesti į skaitymus ir kitąmet, tam pritarė knygomis aktorius ir muzikantus apdovanojęs Kauno kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šležas. P. Palilionis buvo, kaip jam įprasta, dalykiškai pastabus ir kibus: reikėtų atnaujinti aptrupėjusį įrašą ant akmens. Poetas pajuokavo, kad nugriuvęs malūnas prie upelio ir Šančiuose buvusios karčemos „Pekla“ ir „Rojus“ tikriausiai greitai nebus atstatyti, o restauruoti įrašą brangiai nekainuotų.