Išgyvenu laikotarpį, kai reikia mažiau miegoti, daugiau dirbti

Leonidą Donskį visi puikiai pažįsta iš jo televizijos laidos „Be pykčio“, poleminių straipsnių spaudoje, mokslinių knygų. Su L. Donskiu kalbėjomės apie jo šeimos istoriją, jo kelią į filosofiją, akademines piligrimystes Vakaruose ir „toynbee’išką“ sugrįžimą į Lietuvą.

Pradėti norėčiau nuo Jūsų šeimos istorijos. Aš žinau, kad Jūsų senelis pergyveno holokaustą...

Mano tėtis taip pat. Istorija yra tragiška – ją žino žmonės, kurie susiję su Butrimonimis. Tai mažas miestelis netoli Alytaus, kuriame iki karo gyveno du tūkstančiai žydų ir beveik visi buvo išžudyti. Tas žudynes aprašė gyva likusi Ryva Lazanskaja – ją labai gerai pažinojo mano tėvas. Tarp kelių žmonių, kurie liko gyvi, buvo tėtis, jo brolis ir seneliai. Jie liko gyvi, nepaisant to, kad buvo išžudyti visi kiti – giminės, tetos, dėdės, daugelis buvo sušaudyti Alytuje, kiti – išvežti ir nužudyti. Nuo manęs tėvas tuos dalykus slėpė – apie juos nežinojau iki dvidešimt septynerių metų.

O kodėl slėpė?

Tėvas turėjo sukūręs tokią teoriją, kad vaikai gali būti traumuoti, kad tokių dalykų geriau tegu nežino. Jis manė, kad aš, būdamas labai jautrus – jis nusprendė, kad aš labai jautrus vaikas, daug skaitantis, toks truputėlį keistokas – galiu labai skausmingai į visa tai sureaguoti.

Pirmą kartą šią istoriją tėvas papasakojo Amerikoje – tai buvo 1989 metų pradžia, kada aš su juo pirmą kartą atsidūriau užsienyje. Ten lankėme gimines, ir kadangi tuo metu mokėjau anglų kalbą, tai vertėjavau, padėjau tėčiui.

Floridoje vaikščiojome palikti dviese, giminės kažkur išvažiavo. Ir golfo lauke jis tiesiog visa tai papasakojo. Turiu prisipažinti, kad net sulaukęs suaugusio žmogaus amžiaus (tuo metu buvau Vilniaus universiteto aspirantas, bebaigiąs disertaciją) sureagavau stipriai: mane pradėjo krėsti nervinis drebulys. Tikrai tai buvo baisi istorija, ypač kai jis papasakojo detaliau.

Matyt, ne jis vienas – daugelis žmonių, patyrę tokių dalykų, susikurdavo panašių teorijų apsaugoti savo vaikus. Tėvas manė, kad jis matė tikrą pragarą ir pasaulio pabaigą, todėl, jeigu vaikai niekada neturės savyje nieko žydiška ir bus išauklėti kaip lietuviai – jie kada nors išvengs panašių dalykų. Dėl to tėvas su manim ir mano broliu niekada nekalbėjo jidiš, nors jidiš buvo jo gimtoji kalba. Jis net fiziškai keisdavosi – pradėdavo šypsotis, juoktis, o kai su savo pusseserėmis arba tetomis šnekėdavo – atsirasdavo ir teatrališkų gaidelių.

Tėvas manė, kad jeigu jis su manim ir broliu žydiškai nekalbės, mes paprasčiausiai laimingai asimiliuosimės, niekuo nesiskirsime nuo lietuvių vaikų. Manau, kad ta teorija buvo teisinga, nes iš tikrųjų man niekada neteko patirti jokių dramatiškų išgyvenimų. Bet būdamas suaugęs supratau, kad tai buvo viena iš tų žydiškų šeimų dramų, kurias tenka patirti ir vaikams.

O galiu paklaust – lietuvis ar žydas jūs jaučiatės?

Labai įdomus ir nelengvas klausimas. Jeigu reikėtų dabar sąžiningai sau atsakyti, kas aš esu (kai kalbu apie savo kultūrą, kultūrinę patirtį) – atsakymas labai aiškus – aš lietuvis, gimiau Lietuvoje, užaugau lietuviškoje aplinkoje, netgi būdamas apsuptas vaikų, mergaičių ir berniukų, kurie kalbėjo rusiškai (o Klaipėda mano vaikystėje buvo labai rusiška, ir aš tobulai rusiškai kalbu – mane kartais painiodavo su rusu).

Lankiau lietuvių mokyklą, šeimoje kalbėjau lietuviškai, mano pirmosios knygos buvo lietuviškos. Lietuvių kalba yra šimtaprocentinė mano gimtoji kalba, lygiai taip pat, kaip ir mano patirtys, draugai, lietuviška aplinka. Su kai kuriais giminėmis rusiškai kalbėjau tiktai dėl to, kad buvo mišrių santuokų, rusiškai kalbančių žydų ir panašiai.

Tai žydiškumas Jums nesvarbus?

Man – svarbus, bet visai kita plotme – juk pagal Izraelio įstatymus aš nesu žydas. Kadangi mano mama yra pusiau lenkė, pusiau žydė, ten man tektų labai atkakliai įrodinėti savo žydiškumą, ir ko gera – gilintis į dokumentus ir geneologinį medį. To aš nenoriu daryti.

Arba mano tapatybė. Ji kitiems savaime aiški, ir aš tikrai neužsiimsiu akademinėmis studijomis, kad ją įrodinėčiau.

Moraline plotme žydas esu tada, kai mano akyse apie juos nepagarbiai kalbama – tada aš tampu žydu. Visada ginsiu bet kokį žmogų, kurį užgauna tautybės pagrindu. Tai gali būti nebūtinai žydas.

Rusą, anglą, prancūzą?

Lygiai taip pat. Bet kalbame apie tai, kad mano tėvas per holokaustą stebuklingai išliko gyvas, aš žinau, kas tai buvo – man holokaustas, kaip ir žydų likimai, yra moralinė problema. Jeigu norite, laikykite tai mano moralinės savasties, moralinės tapatybės dalimi. Bet jeigu mes kalbėsime apie mano politinę tapatybę, tai aš esu lietuvis, Lietuvos pilietis ir Lietuvos patriotas, lygiai taip pat, kaip esu šimtaprocentinis lietuvis savo kultūrine patirtimi.

Mokykloje jūs mėgote rusų literatūrą, apskritai literatūrą, bet nepasirinkote šitų studijų. Kodėl?

Mano tėtis dar turėjo vilčių, kad aš tapsiu mediku. Pats būdamas gydytojas jis labai norėjo, kad ir sūnus taptų mediku. Tačiau pradėjau tėvui vis atviriau kalbėti apie tai, kad mane labiau traukia humanistika, filologija, kol galų gale suvokiau esąs įsimylėjęs filosofiją. Kitaip tariant, mane pradėjo traukti abstraktūs ir gana sintetiški dalykai, kurie niekaip neišsiteko vien filologijoje arba vien tiktai tiksliuosiuose moksluose. Supratau, kad filosofija akumuliuoja milžinišką informacijos ir inteligencijos srautą

Bet iš pradžių nepasirinkote filosofijos studijų. Kodėl?

Supratau – nenoriu niekur išvažiuoti, nes turėjau mažytį rojų namuose: gerą biblioteką, puikią fonoteką. Rinkdavosi klausytis muzikos mano bendraklasiai, paskui kurso draugai. Gyvenau tokiame mažyčiame savo rojuje su muzika, dideliu gražiu šunimi, knygomis ir apskritai buvau sibaritiškas vaikas – mėgau gerą gyvenimą. Gyventi bendrabutyje, kur rūkoma „Prima“, daug geriama ir nėra komforto, man atrodė baisi mintis, kuri gali galų gale niekais galėtų paversti ir studijas.

Pasilikau Klaipėdoje ir įstojau į instrumentinę specialybę – lietuvių kalbą, literatūrą ir teatro režisūrą. Trečiame kurse mane ištiko didelė krizė – pradėjo kamuoti nemylimas objektas. Supratau, kad mėgstu filosofiją ir vos nemečiau studijų. Tada kai kurie dėstytojai įkalbėjo, kad aš esąs gabus, liksiąs katedroje, galėsiąs stoti į aspirantūrą – studijuoti ir nerizikuoti savo gyvenimu.

Žodžiu, man buvo nesunku pasilikti, bet šiandien galvodamas apie praeitį aš, ko gera, esu dėkingas likimui, kad lietuvių kalbos ir literatūros studijos mane pavertė raštingu žmogumi, gavau filologo išsilavinimą, o režisūros studijos pravertė ne tiktai mano laidai, bet ir man kaip paskaitininkui, lektoriui.

Ir vis dėlto – kaip patekote į filosofiją?

Tuo metu filosofijos studijų nebuvo, vėliau sužinojau, kad yra psichologijos studijos su filosofijos specializacija, bet likimas apsaugojo nuo nusivylimo – po studijų Klaipėdoje pasilikau katedroje. Labai ačiū tuomečiam prorektoriui profesoriui Vytautui Jekelaičiui, kuris man buvo maloningas, palankus ir ne tiktai paliko dėstytoju, bet ir parūpino privalomąją stažuotę Vilniaus universitete, o stipendiją gavau iš Klaipėdos. Mane universitetas mielai priėmė. Tapau stažuotoju tyrėju filosofijos katedroje. Tai buvo lūžis mano gyvenime.

Pamačiau kitokią aplinką – patekau į katedrą, kurioje buvo tokie profesoriai kaip Arvydas Šliogeris, pamačiau senąjį vedėją profesorių Eugenijų Meškauską, ir nors niekada nebuvau marksistas, bet šio žmogaus inteligencija ir tolerancija man įstrigo.

O kelinti buvo metai?

1985-ieji. Stažuotė Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje truko dvejus metus. Patikėkite, tai labai laimingi mano gyvenimo metai.

Sovietmetis, ir filosofija buvo labai ideologizuota...

Štai čia ir buvo tos katedros stebuklas. Tai buvo vienintelė laisvesnės minties oazė: tos katedros metodologiniame seminare buvo galima išgirsti pranešimų apie vadinamąją buržuazinę Vakarų filosofiją. Juos nuolat skaitė katedros profesoriai ir net aspirantai, visiškai atvirai kalbėdami apie moderniąsias egzistencializmo, fenomenologijos teorijas. Katedra tikrai buvo išimtis, joje buvo labai daug laisvės atmosferos ir, be abejo, buvau labai laimingas dvejus metus, galėdamas lankyti tų profesorių kursus, tobulinti savo filosofijos istorijos žinias, anglų kalbą, laikyti egzaminus (visus išsilaikiau aukščiausiais įvertinimais). Įstojau į vadinamąją aspirantūrą arba doktorantūrą, dabartiniais terminais kalbant, ir pasilikau dar trejiems metams iki 1990-ųjų. O tai sutapo su Sąjūdžio pradžia. Ištuštėjo bibliotekos – gyvenimas pasidarė daug įdomesnis už akademines diskusijas, be to, vyko daugybė renginių. Kadangi nebuvau politikas ir tuo metu – tiesiog rašantis disertaciją žmogus, mėginau tuos dalykus derinti. Bet sutikite, atmosfera buvo stebuklinga, jeigu tu gali rengti disertaciją lietuvių kalba, kurioje jau nėra nė vieno žodžio apie marksizmą...

Parašiau disertaciją ir buvau vienas pirmųjų, ją apgynusių be Maskvos, Vilniuje 1990-ųjų gruodžio 11-ąją. Su manimi gynėsi ir, kiek aš žinau, dabar verslininkė, politikė Rūta Rutkelytė. Tuo metu ji domėjosi filosofija, parašė doktoratą iš Lietuvos filosofijos istorijos. Pamenu, ką apie mano disertaciją per svarstymą katedroje pasakė Arvydas Šliogeris – buvo labai gera tai išgirsti: „Įspūdis toks, tarsi šis žmogus disertaciją parašė kažkur Paryžiuje. Laisvo žmogaus darbas, ačiū Dievui“.

Apsigynėte disertaciją, po to buvo kelionės į Jungtines Valstijas. Pažintis su Vytautu Kavoliu. Kokią Ameriką atradote?

Taip, tai buvo labai laimingi metai. Su Vytautu Kavoliu susipažinau 1992 metais, jis viešėjo Vilniuje po 47 metų nebuvimo Lietuvoje. Be abejo, žinojau Kavolį kaip didelę figūrą – sociologą, kultūros tyrinėtoją ir teoretiką, ir mano laimė, kad jis buvo šį bei tą iš mano darbų skaitęs. Ir jam patiko mano darbai. Pradėjome bendrauti, pakviečiau į Klaipėdą, jis universitete skaitė paskaitą, kuri tapo tikra intelektualine sensacija, puikiai pamenu. Taip susiklostė, kad gavęs Airekso stipendiją galėjau rinktis instituciją – pasirinkau Dickensono koledžą. Nuvykusio į Vašingtoną klausė, kodėl nepasirinkau kokio nors garsaus didelio universiteto. Aš, sakau, pas žmogų važiuoju, – pas mokytoją, profesorių, iš kurio noriu mokytis. Ir tikrai – mano metai, praleisti Dickensone, buvo nuostabūs, po to gavau dar vieną stipendiją, pasilikau dar semestrui ir iš viso su Vytautu Dickensono koledže praleidau pusantrų metų.

Ten studijavote, dėstėte?

Pirmaisiais metais buvau tyrinėtojas ir tiesiog galėjau atsidėti kūrybiniam darbui – rašyti, skaityti, Vytauto dėka išmokau angliškai rašyti teorinį akademinį tekstą Vakarų akademinaim žurnalui. Mano pirmuosius angliškus darbus jis koregavo, tvarkė jų struktūrą – mokė rašyti. Kita vertus, padėjau jam redaguoti „Metmenis“. Mes tiesiog bendradarbiavome.

Vytautas Kavolis – mano mokytojas, jis davė pirmąsias akademinės meistrystės pamokas. Lankiau jo seminarą, paskaitas Dickensone, jis skaitė ir kritikavo mano darbus – turėjau tikrą, tiesiog turbūt paties Dievo man atsiųstą mokytoją. Ši pažintis buvo viena iš pačių svarbiausių mano gyvenime, kaip ir pažintis bei draugystė su Aleksandru Štromu, kitu iškiliu išeivijos mokslininku. Man šiuo požiūriu sekėsi – turėjau žmonių, kurių dėka labai daug ką supratau ir intelektualiai augau.

Jūs kažkurį laiką dėstėte Lietuvoje, bet po to keletą metų buvote išvykęs. Kodėl?

Grįžau iš Amerikos ir buvau kupinas pasiryžimo Lietuvoje kalnus nuversti. Jau buvau autorius, parašęs lietuviškų knygų, turėjau darbų Vakaruose, tikrų akademinių straipsnių garsiuose žurnaluose: ir aš užsinorėjau savo mokinių. O norint jų turėti reikia magistrantūros – pradėjau svajoti apie tai, kaip Klaipėdoje galėčiau ją įkurti, o ilgainiui ir doktorantūrą. Man reikėjo įgyti habilituoto daktaro laipsnį, todėl susidūriau su labai rimtomis kliūtimis. Jos buvo gana nemalonios –nekomentuosiu, bet supratau, kad man teliktų arba kažkoks užkulisinis ir kabinetinis darbas mėginant patikti sistemai, vyresniems kolegoms, arba tiesiog – viską mesti ir išvažiuoti.

Tai akademinė sistema irgi yra gana žiauri?

Be abejo, aš jau netiesą sakyčiau teigdamas, kad ji man visą laiką buvo kaip mama. Man ji buvo pamotė. Taigi teko apsispręsti ir, mano laimei, žmona ir mano didžiausia gyvenimo draugė Jolanta iš karto pasakė: „Tu tik nesižemink, nesižemink! Jeigu reikia, – sako – duona ir vandeniu galime misti, bet važiuojam kur nors į užsienį“.

Gavau tuo metu labai kuklią Švedijos instituto stipendiją, kuri buvo skirta doktorantui, bet aš ja pasitenkinau. Gyvenom su Jolanta Geteborge gana įtemptai, įstojau į Helsinkio universiteto doktorantūrą. O vakarietiško doktorato norėjau kaip kompensacijos: jeigu man neleido tapti profesoriumi Lietuvoje – tapsiu juo kitur. Tai man truko dvejus metus. Teko sumokėti ir tam tikrą kainą – skolinausi pinigų iš Geteborgo universiteto skraidyti į Helsinkį. Laimei, po to tapau vizituojančiu profesoriumi Amerikoje ir galėjau šią skolą atiduoti iš pirmųjų atlyginimų.

Ar buvo sunku pasiekti, kad pakviestų dėstyti Amerikos universitetai?

Visada sunku. Aštuonerius metus esu pragyvenęs ne Lietuvoje ir buvau, kaip sako amerikiečiai –
a gipsy scholar – akademinis čigonas. Tai nėra lengva, nes kasmet tenka siuntinėti daugybę paraiškų, aplikacijų, ir tu puikiai supranti, kad pačiu geriausiu atveju, jeigu laimė nusišypsos, gausi kokį vieną atsakymą. Dėl to, kad mano situacija darėsi labai keista, aš buvau pernelyg daug pasiekęs, kad gaučiau junijorinę poziciją, ir kita vertus, buvau per daug nežinomas ir užsienietis, tad buvo sunku tikėtis gauti senjorinę poziciją, aukštą akademinį postą.

Taigi tapau beveik tobulu vizituojančiu profesoriumi. Dickensono kolegijoje. Vėliau buvau vardinės prestižinės stipendijos kavalierius Britanijoje Betfordo universitete, kuriame metams buvau gavęs Leverhulmo tresto stipendiją, po to sulaukiau vardinės – Paskalio Vakos, buvusio Alabamos gubernatoriaus, stipendijos į kviestinio profesoriaus vietą Montevalo universitete Alabamoje.

Tad akademinis gyvenimas žiaurus visur, ne tik Lietuvoje?

Visur, be abejo.

Ar nebuvo pagundos dar pabandyti iki galo įsitvirtinti Vakaruose, nes vis dėlto, sutikime, kad pozicija Vakaruose ir pozicija Lietuvoje yra du skirtingi dalykai?

Du skirtingi pasauliai – nes tau nereikia galvoti apie jokius materialinius dalykus, gauni puikų, labai stabilų gyvenimą – ypač Amerikoje. Sistema tave išsunkia kaip profesionalą. Jeigu tai geras, brangus koledžas, kuriame daug dėstoma – tave išsunks kaip pedagogą, kadangi tavo prekė yra dėstymas. Jeigu tyrimų universitetas – tave išsunks kaip tyrinėtoją, bet gausi puikias sąlygas. Lietuvos problema yra ta, kad jeigu tavo kūrybinis gyvenimas įdomus ir prasmingas – reikia eikvoti nemažai jėgų įsitvirtinti arba, deja, žemiškiems dalykams.

Tai kodėl sugrįžote į Lietuvą?

Buvau pasirengęs, kad dar gali tekti kažkiek metų pabūti vizituojančiu profesoriumi, po to ruošiau atsarginius variantus. Tapau docentu Helsinkio universitete, rengiausi ten apsistoti, tačiau iki galo padėjo apsispręsti Egidijus Aleksandravičius. Jis ir anksčiau mane kalbindavo sugrįžti į Lietuvą. Aš jam sakydavau: „Egidijau, tu gi žinai, kad sistema mane suės, aš gi esu, pats supranti – ne sistemos žmogus“. Jis sako: „Lietuva keičiasi, tu irgi praleisi momentą – dabar mes keičiam sistemą, ir tu taip pat turi mums padėti“.

Mes su Jolanta pasitarėm ir nusprendėm, kad pamėginsim. Jeigu išės mane, tai išės. Juk kiek mane toleruos – metus–dvejus...

Tačiau esate jau penkerius metus.

Aš suklydau – vis dar toleruoja, nežinau, kada baigsis šitas rojus, bet kol kas mane toleruoja.

Gal jau keičiasi sistema?

Nežinau – noriu tikėti, kad taip. Aš pagaliau dabar pakeičiau ir daugelį savo nuostatų, nes esu atsakingas už daug ką – turiu savo doktorantų, studentų. Buvom dviese su Jolanta – galėjom bet kada pakilti ir išvažiuoti, bet dabar turiu doktorantus – koks likimas ištiks juos, jeigu manęs neliks? Negaliu elgtis, kaip elgiausi anksčiau – dabar privalau atiduoti savo energijos ir jėgų duoklę Lietuvos akademinei sferai.

Tai dėl to gal Lietuva įdomesnė?

Ji tikrai įdomesnė, nepaisant to, kad kartais už tą nestabilumą moki kainą – tai ir anksti žilstantys plaukai, ir įtampos, ir stresai, ir kartais iš proto varantys dalykai universitetuose, ypač susiję su kitos generacijos krečiamais triukais, bet vis dėlto Lietuva yra pašėlusiai įdomi. Tai šalis, kuri tikrai uždega, kurioje įdomu gyventi.

Ir jau baigiantis mūsų pokalbiui norėčiau paklausti apie artimiausius savo akademinius planus. Prie ko šiuo metu dirbate?

Garsioje Olandijos akademinėje leidykloje „Rodopi“ redaguoju pačią didžiausią knygų seriją iš Baltijos studijų. Netrukus išeis Vosyliaus Sezemano „Estetika“ anglų kalba, jau išleista puiki Alfredo Senno knyga apie Lietuvos okupaciją 1940 metais. Mano knyga apie galią ir vaizduotę turi išeiti Peterio Lango leidykloje Niujorke. Yra ir Lietuvoje leidybinių planų, susijusių su lietuviškomis knygomis. Turiu prisipažinti, kad tai – geri kūrybiniai metai, man – 45-eri ir aš suvokiu, kad tai yra turbūt geriausi kūrybos metai: man rašosi, man dabar norisi kurti. Išgyvenu laikotarpį, kai reikia mažiau miegoti, daugiau dirbti.

To ir palinkėsime – kūrybos. Dėkui už pokalbį.