Lietuvos rašytojų sąjunga su didžiu liūdesiu praneša, kad eidamas 56-uosius metus 2002 m. gruodžio 13 d. Vilniuje staiga mirė žymus prozininkas, poetas, vertėjas, eseistas, publicistas Jurgis Kunčinas.
Jurgis Kunčinas gimė 1947.I.13 Alytuje. 1964-1968 m. studijavo VU germanistiką, dirbo įvairių leidinių redakcijose. Nepriklausomybės metais - "Lietuvos aido", "Valstiečių laikraščio", "Šiaurės Atėnų" eseistas ir daugelio leidinių bendradarbis.
Rašytojas Jurgis Kunčinas kūrybinį kelią pradėjo 1968 metais. Išleido eilėraščių rinkinius - "Takas per girią" (1977), "Atidėtas rugsėjis" (1984), "Liepų ratas" (1988), "Atgimimo kryžius" (1990), "Namai be žiburių" (1991), "Labas, sraige, kur eini?" (1989; vaikams), apsakymų rinkinius - "Vaizdas į mėnulį" (1989), "Baltųjų sūrių naktis" (1995), "Didžiosios žiurkės šešėlis" (1996), "Menestreliai maksi paltais" (1996), "Laba diena, pone Enrike!" (1996); romanus - "Glisono kilpa" (1991), "Tūla" (1993), "Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis" (1997), "Kilnojamosios Röntgeno stotys" (1998), "Kasdien į karą" (2000), "Bilė ir kiti" (2002); publicistikos ir satyros knygas - "Vainikas "Soscinei" (1989), "Ašutai iš gyvenimo švarko" (1998), "Laisvė yra brangi" (2001), "Grožio niekada negana" (2001). Už romaną "Tūla" Jurgiui Kunčinui paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos 1994 m. premija. 1996-aisiais už novelių knygą "Laba diena, pone Enrike!" - Vilniaus miesto literatūrinė premija. Jurgio Kunčino kūryba versta į anglų, vokiečių, rusų, estų, baltarusių, švedų, lenkų kalbas. W.Borcherto, H.Böllio, G.Grasso, R.Musilio, H.Fallados, H.Brocho, E.Canetti, I.Bachmann ir daugelio kitų vokiškai rašančių autorių kūrinius Jurgio Kunčino dėka skaitėme lietuviškai, - išėjo daugiau kaip 20 jo verstų knygų. Lietuvos rašytojų sąjungos narys Jurgis Kunčinas jau beveik dešimt metų dirbo vien kūrybinį darbą. Lietuvių literatūra neteko puikios prozos meistro, vokiečių literatūra neteko vieno iš savo ambasadorių.
LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGA
Mylėjau Jurgį. Daug kas Jį mylėjo, nors Jis ir nebuvo žmogus, labai parankus mylėti.
Jurgis buvo rašytojas, rašytojas tikriausia žodžio prasme, romantikas maksimalistas, modernizmo reliktas postmodernėjančioje vertybių nuvertinimo erdvėje, savo herojų gyvenimus ir likimus grindęs ir tikrinęs savo paties gyvenimu ir likimu. Buvo pilietis, beviltiškoje situacijoje pasiduodantis bejėgiškam bohemos įniršiui, o laisvės ir demokratijos vilčių įkvėpusioje Lietuvoje tapęs įžvalgiu, ironišku analitiku, neteisybės ar kvailybės triumfo akimirką neprarandančiu blaivaus optimizmo ir tikėjimo.
Nebuvo Jurgis nei bebaimis herojus, nei krištolinių dorybių žmogus. Pernelyg žmogiškas, kad nebūtų palydimas fariziejiškos pavydžių teisuolių piktdžiugos.
Buvo geras draugas, patikimas kolega, neprilygstamas pašnekovas. Ne vieną valandą esame praleidę kartu - ir prie vyno taurės, ir prie kavos puodelio. Per tris pažinties ir, drįstu sakyti, draugystės dešimtmečius nemaža drauge patirta, vienas kitam išsipasakota ir ištylėta. Ir dabar negaliu patikėti, kad važiuodamas į Miestą iš savo Justiniškių niekados nebegalėsiu užsukti į Žvėryną pas Jurgį persimesti vienu kitu žodžiu apie kokią nugirstą naujieną, perskaitytą straipsnį ar knygą, paprašyti smulkios, bet neįkainojamos įgudusio vertėjo konsultacijos. Jurgis žinojo kone viską, fenomenalios jo atminties fonduose buvo saugomos begalės įvykių ir istorijų, neįtikėtina gausybė faktų ir smulkiausių detalių, netyčia ištartų šmaikščių frazių ir pokalbių nuotrupų. Nežinau kito žmogaus, sugebėjusio taip savyje išsaugoti dvi nuostabias vaikiškas savybes - smalsumą ir pastabumą. Didelis malonumas būdavo su juo kur nors keliauti, nesvarbu, ar po Vokietiją, ar po Vilniaus senamiestį, ar po jo gimtojo Alytaus pakraščius. Kiekviename kelio vingyje ar kryžkelėje, apgriuvusiame kieme ar neišvaizdžioje laukymėje slypėjo savos istorijos, kurias Jurgis žinojo. Dalis jų išliks, jos užrašytos Jurgio knygose, kitų, deja, užrašyti nebespėta.
Nors spėta tikrai daug. Net sunku įsivaizduoti, kokiam alinančiam triūsui, ypač pastaruoju dešimtmečiu, nepriklausomoje Lietuvoje, buvo save pavergęs Jurgis.
Kasmet išversdamas bent po porą svarių romanų (o pastaruoju metu ir sudėtingą E.Canetti, F.Dürrenmatto, M.Reicho-Ranickio dokumentinę prozą), Jurgis vieną po kito rašė ir leido savo romanus - nuo skausmingos meilės poemos "Tūla" iki graudokai pašaipių amžininko atsiminimų "Bilė ir kiti", apsakymų rinkinius, eseistiką, satyras, "šortais" pravardžiuojamas trumputes noveles ir retsykiais, tarsi prisimindamas savo pradžių pradžią, netgi eilėraščius, linksmus ir nelabai.
Linksmus ir nelabai. Tokius, koks buvo ir pats Jurgis. Ir šiandien, paskutinį kartą žvelgiant į jo veidą, šmėstelėjo man jo lūpų kamputyje tokia iki skausmo pažįstama liūdnai ironiška šypsena - be jokio pykčio, tik su trupučiu apmaudo.
Prieš gerus dvidešimt metų graudžiai lengvabūdiškame eilėraštyje "Mylimai ir draugams" Jurgis rašė:
Kuo tau būsiu ties piliakalniu,
ties rožėm?
Ties anuo senu viaduku?
Ties rūkuotu gelsvo kranto ruožu?
Kuo buvau, tuo ir pasilieku.
Kam gini, jei nieko neapgynei?
Virš kiekvieno plasta nemirtis!
O ant karsto vien alyvų pynės.
O prie karsto - gražūs ir girti.
Plaukia plaukia, kol veidų nelieka.
Kol ruduo įmirksta degtine.
Atsipjauk negyvą duonos riekę
Ir užgerk nemirusį mane.
Teisybė, Jurgi. Kuo buvai, tuo ir pasilieki. Tik sunku ir dar neįprasta kalbėti apie Tave būtuoju laiku. Šiam pasaulyje Tavo siela nei labai troško, nei ieškojo ramybės, greičiau jau atvirkščiai. Bent dabar ilsėkis ramybėje.
Dar kada pasimatysime.
ANTANAS A.JONYNAS
Jis nepriklausė nei aukštajai lituanistų kastai, nei kokiai nors literatūrinei kuopelei, užtat turėjo tokius mokytojus kaip W.Borchertas, H.Böllis, S.Lenzas, E.Canetti, H.Brochas, E.Vengrienė, kurie jam padėjo išeiti į labai platų pasaulį. Ir skaitytojai tai jautė. Knyga debiutavo kaip W.Borcherto vertėjas. Poezija jam buvo priemonė būti prie meno Ezopo metais, pats jos, savos, nelabai vertino, sakė esąs prozininkas. Nors, manding, rašė ne prasčiau už ne vieną "pateptąjį" poetą. Buvo vienas Frankfurto herojų, Lietuvoje pirštais (vienos rankos) suskaičiuojamų žmonių, įvaldžiusių "lezungo", autorinio skaitymo, žanrą. Jų, "lezungų", prieš ir po mugės surengė kelias dešimtis. Paskutinį - lapkričio 8 dieną Marburge, istorinėje miesto merijos salėje, per Herderio instituto renginį. Vokietijos skaitytojams romanu "Kilnojamosios Röntgeno stotys" prisistatė, galima sakyti, savo jėgomis, suvesdamas Oberhauzeno leidyklą "Athena" su "Seimo žiniomis", kurios bendrai tą knygą išleido. Buvo visur dėmesingai priimamas ir tuo džiaugėsi. "Žiūrėk, kiek žmonių", - sakė Heseno Dornbušo radijo studijoje. "Mes prasimušėme", - konstatavo pirmą Frankfurto mugės dieną davęs interviu keliolikai radijo ir televizijos stočių. Namie, surinkęs medžiagą, ruošėsi papasakoti apie Frankfurto patirtį, kad kitiems būtų lengviau... Nusipirkti kompiuterį ir dirbti šiuolaikiškai, nelakstant į redakcijas su mašinėle spausdintais lapais. Ir pasakyti pirmą kalbą Rašytojų sąjungos suvažiavime. Apie kryptis. Nepasakė. Paliko mus kaip tik tada, kai jau būtų galėjęs pasidžiaugti tuo, kas nuveikta.
Sudie, mielas Bičiuli, sunku rasti žodžių, kaip skaudu, kad Tu taip staiga išėjai.
TEODORAS ČETRAUSKAS
