Herojaus kodeksas, arba Būties įprasminimas herojiniame epe

Pirmykščiai žmonės žvelgia tomis pačiomis akimis kaip ir mes, bet suvokia jie ne ta pačia sąmone kaip ir mes.

L. Lévy-Bruhl, „Pirmykštis mąstymas“

Europos herojinių epų herojaus tikslas, suteikiantis prasmę visam jo gyvenimui ir veiklai, tiksliausiai yra apibrėžtas airių-uladų herojaus Ku Chulino (Cu Chulainn) svajonėse: „Su didžiausiu noru aš pasilikčiau žemėje tik dieną ir naktį, kad tik garsas apie mano žygius pergyventų mane“, o jo kaimynas anglosaksų didvyris Beovulfas nesąlygiškai pritaria: „Prieš mirtį mes privalome, jei galime, užsitarnauti truputį šlovės; narsa yra tas dalykas, dėl kurio karys bus prisimintas“. Beovulfas neapsakomai troško šlovės ir, kaip teigia senosios anglų literatūros tyrinėtojas M. Alexanderis, „šis vardo, „kuris niekada nebūtų užmirštas šiame pasaulyje, asmeninio nemirtingumo troškimas yra herojaus veiksmus sąlygojantis motyvas“.

Epo herojus neturi jokio individualumo, nes, kaip pripažįsta dauguma tyrinėtojų, jis yra tautos reprezentantas, dar daugiau – „tai ypatingas perkūrimas, kuris istorinį žmogų pakelia į herojaus rangą, o tai įvyksta, kai jame įsispaudžia dieviškasis archetipas“, todėl „tam tikra prasme herojaus gyvenimas yra taip pat dieviškas gyvenimas“, tvirtino garsus olandų etnologas Janas de Vriesas. Ir vis dėlto jis išlieka unikalus. Iš tikrųjų jis yra maksimaliai savavališka ir egocentriška būtybė, užpildyta išimtinai kolektyvinės būties vertybėmis. Todėl savo individualumą įtvirtinti ir atkreipti visų akis į save jis gali ne griaudamas nusistovėjusias kolektyvinės būties normas (kaip daro V. Krėvės Šarūnas), bet jas maksimaliai išreikšdamas. Retai kurio epo herojus Rolando pavyzdžiu galvoja apie savo tautą ar deklaruoja aukojimąsi dėl tėvynės, tautos ar jos valdovo. Jis opus tik savo paties asmeniui ir savo vardui, tačiau tam, kad visi kalbėtų apie jį, jis privalo padaryti būtent tai, kas naudinga visiems. Neįsisąmonintas jo elgsenos motto yra siekimas tapti bendruomenės harmoningą egzistenciją užtikrinančia jėga. Ir epo pasakotojas su didžiausiu akylumu stebi, ar herojus sugebės bendruomenę apsaugoti nuo nelaimių. Tai individas be jokio individualaus turinio, individuali forma, užpildyta išimtinai kolektyviniu turiniu. Visi jo žygdarbiai šalia kolektyvo arba prieš kolektyvą nustoja bet kokio egzistencinio, tuo labiau pozityvaus įprasminimo.

Herojų epochos pabaigoje (X–XII a.) susiklosčius riterystės institucijai, noras didvyriškais žygdarbiais įsikibti į žmonių atmintį ir išlikti laike neišnyksta, bet išryškėja kitas jo pavidalas – noras susitapatinti su praeities herojais, sekant jų pavyzdžiu. „Riterio gyvenimas, – sako J. Huizinga, – yra sekimas“. Riteriai tartum įgauna senųjų herojų pavidalą, tampa jais, nesigėdydami tokio kopijavimo, nelyginant viduramžių amatininkai savo netašytą materiją įlieja į tobulą senovės karžygio pavidalą, kurį šis ir nukalė garsingais žygdarbiais. Tarp netobulo individualaus turinio ir geidžiamos socialinės formos atsiradusi priešprieša tampa veiklos akstinu. Tuo tarpu senovės herojams tokia socializacija būtų didžiulis nusižeminimas, nes jų tikslas priešingas susitapatinimui – save patį palikti kitiems kaip pavyzdį.

Egzistencinių vertybių sistema herojaus žygius kreipia griežtai apibrėžta etninių žemių gynimo nuo priešų – jeigu nesugebėta apsiginti, tuomet priešų fizinio ar moralinio naikinimo – linkme. Kovai su priešais reikalinga milžiniška fizinė jėga, sugebanti atlaikyti priešo antpuolį, su žiaurumu besiribojantis negailestingumas priešams, turintis vienintelį moralinį imperatyvą: kuo daugiau priešų išnaikinta, tuo arčiau tikslo. Todėl priešo žudymas epinei sąmonei yra didžiausias skanėstas, kuris nevengiant natūralizmo (ypač „Rolando giesmėje“) vaizduojamas su tokiu pasimėgavimu, su kokiu stebimas ar juntamas realus vertybių įsikūnijimas bei užtikrintas tautinio savisaugos mechanizmo veikimas. Herojinis epas su pasimėgavimu vaizduoja, kaip herojus nukauna priešą: arba priešai naikinami dešimtimis ir šimtais, arba tarsi sulėtintame filme smulkiai fiksuojama, kaip herojaus kalavijas smogia į šalmą ir jį suskaldo, perrėžia pošalmį, plaukus, pakaušį, kaktą, šarvus, kūną, balną, galų gale net ir arklį padalija perpus – vienam kalavijo Diurandalio smūgiui aprašyti skiriamos net 8 „Rolando giesmės“ eilutės. Herojus nepažįsta skausmo ir neturi jokios „meilės priešui“, gėrį ir blogį jis skiria pagal tautinę priklausomybę: gera yra tik tai, kas padeda jo tautai (genčiai), bloga yra tai, kas padeda svetimiesiems – herojaus tautos priešams. Veiksmas, kuriuo herojus nusipelno amžinąją šlovę, remiasi pagrindiniu epiniu įstatymu – „žudyk priešus“, o mirtis mūšio lauke atveria vartus į pačias aukščiausias pomirtinio gyvenimo sferas ir tautos atmintį.

Epinė vertybių sistema herojui nuožmiai negailestinga, nors čia galbūt vertėtų kalbėti tik apie maksimalų reiklumą. Herojus ne tik turi kautis žūtbūtiniame mūšyje, bet jis tiesiog stumte stumiamas į mūšio lauką ir verčiamas jame mirti už gentainius, tačiau šitai atlikti jam leidžiama tik po to, kai yra aiškiai nustatomos gėrio ir blogio jėgos, o herojus išlaiko išbandymą, ar atitinka aukščiausius herojaus kodekso reikalavimus.

Vakarų Europos herojinis epas ypač mėgsta vaizduoti nežmonišką herojų jėgą. Uladų galiūnas Ku Chulinas, piršdamasis Emerai, kalba anaiptol ne apie savo jausmus ar giria nuotakos grožį, o lyg mažas vaikas mėgaujasi savo jėga: „Kada aš labiausiai nusilpęs, tai susikaunu su dvidešimčia, trisdešimt sulaikysiu tik trečdaliu savo jėgos, keturiasdešimt priešų aš pasitiksiu akis į akį. [...] Sutrikę ir manęs pabūgę priešai palieka susidūrimų brastą arba kautynių lauką. Būriai ir kariaunos iš baimės bėga, vien pamačiusios mano veidą“. Kitoje sakmėje, pats vienas stodamas į mūšį su keturiomis airių karalystėmis, Ku Chulinas iš akies nustato, kad pirmajame mūšyje jis „nepersistengs“ ir nukaus tik... 500 priešų, ir tai nieko nuostabaus, nes baigdamas penktuosius savo gyvenimo metus jis susidorojo su penkiasdešimčia karžygių.

Galybe Ku Chulinui nenusileidžia ir kiti Europos didvyriai, tokie kaip Beovulfas, kuris kartą „trisdešimt raitelių įveikė viena ranka“, o paskui plikomis rankomis sudorojo pabaisą Grendelį. „Nibelungų giesmės“ herojus Zygfridas taip pat nebijo susigrumti su trisdešimt kartų gausesne kariauna, o sykį pats vienas nugali trisdešimt Liudegasto palydovų. „Rolando giesmėje“ Rolando bendražygis Olivjė „šimtus septynis nekrikštų pakloja“. Ištisais tuntais savo priešus guldo ir pats Rolandas: „Pagauna pyktis, neviltis Rolandą. / Tarp priešų įsisukęs švaistos kardu, / Nuverčia dvidešimt pagonių žemėn, / Gotjė – šešis, o penketą Turpenas“. Nežmoniška galybe apdovanotas ir britų-keltų didvyris karalius Artūras, kuris, nesulaukdamas, kada jo kariai palauš priešus, pats metasi į mūšį ir nukauna 470 priešų. Nenijaus (apie 832 m.) liudijimu, dvyliktajame mūšyje prie Badono kalvos „nuo Artūro rankos per vieną dieną krito devyni šimtai šešiasdešimt priešo karių ir nukovė juos ne kas kitas, o pats Artūras“. Taip karalių Artūrą charakterizuoja anaiptol ne meninės vaizduotės savivalei pasidavę dainiai, o metraštininkai, tarsi turintys neprarasti istorinės tiesos jausmo.

Homero „Iliadoje“ fizinė herojų jėga nėra hiperbolizuojama, ji nusakoma sustabarėjusiomis formulėmis, skirtomis ne tiek herojų jėgai apibūdinti, kiek dabarties vyrams sumenkinti: Diomedas vienas pakelia didžiulį akmenį, bet jo jėga tik dukart viršija šiandieninių vyrų jėgą (V, 303), Hektoras nešasi akmenį, kurio du šiandieniniai vyrai ant ratų neužkeltų (XII, 445–449), o paskui ir Enėjas sviedžia į priešą akmenį, kurio „du vyrai nebūtų pakėlę / Žemėj gyvenantys nūn“ (XX, 286–287). Šis pastebėjimas leistų spėti, kad herojiniam epui fizinės jėgos, kuri yra viena reikšmingiausių epinių žmogaus vertybių, vaizdavimas nėra svarbiausias tikslas, o tik priemonė herojinio epo „sielą“ sudarančiam epiniam skriaudos motyvui atskleisti. Skirtingai nei naujuosiuose Europos epuose, Homeras ne tiek empiriškai mėgaujasi fizine herojų galybe, kiek pabrėžia Achilo sugebėjimą būti pasaulio pusiausvyros, anot J. G. Frazerio, tašku.

Kitas būtinas herojaus bruožas – ištvermė. Kai Rolandas pamato ant žemės be gyvybės ženklų gulintį arkivyskupą Turpeną, šaunaus herojaus kūne stirkso keturios įbestos ietys, tačiau atrodo, kad Turpenas tik trumpam prigulė pailsėti, nes tuoj pat jis vikriai pašoka ant kojų, ir apie jį netrunka susidaryti 400 nukautų bei sužeistų pagonių kalnas. Palyginti su epo herojais, riterinio romano karžygys jau tenkinasi kuklesniais laimėjimais. Anoniminio romano herojus Okasenas „nukovė dešimt riterių, o septynis sužeidė“, bet tuoj pat spruko iš mūšio lauko.

Epo herojui niekada nerūpi įveikti tam tikrą blogio apraišką dėl paties įveikimo, kaip savo herojų Lačplėsį priverčia daryti vadinamojo latvių herojinio epo „Lačplėsis“ (1888) autorius A. Pumpuras ar avantiūrinių romanų autoriai, savo herojus pamokantys klastos ir apgaulės. Beovulfui Lačplėsio pergalė prieš devyngalvį slibiną, pirma, būtų beprasmė, nes blogis epe visuomet yra pažymėtas svetimo ir priešiško tautiškumo ženklu; antra, tai būtų ne pergalė, o gėda, nes epo herojus niekada nesinaudoja nei apgaule, nei klasta, ir, trečia, tai būtų pats tikriausias moralinis pralaimėjimas, nes svarbiausia epo herojaus užduotis, dėl kurios jis ir nusipelno tikro herojaus vardą, yra įrodyti, kad būtent jis yra ta jėga, kuri lygiomis, tai yra bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, nepasikliaudama stebukliniais pagalbininkais ar priemonėms, yra stipresnė už blogį ir gali nuo jo apsaugoti savo tautą. Todėl su priešu jis kaunasi tik akis į akį ir vienodomis sąlygomis.

Pagal tokias epo herojaus kodekso taisykles su pabaisa Grendeliu kaunasi Beovulfas: prieš pirmąją kovą jis apsiginkluoja iki ausų, bet, kaip netrukus paaiškėja, vien tik tam, kad susitikęs akis į akį su priešininku demonstratyviai nusiplėštų šarvus, mestų šalin kalaviją ir priešą įveiktų plikomis rankomis. Taip Beovulfas elgiasi nepaisydamas to, ką skaitytojas jau žino iš ankstesnio pasakojimo: per pirmąjį žvalgybinį savo antpuolį iš danų karaliaus rūmų Heoroto Grendelis pagrobia trisdešimt karių ir nusitempia juos į savo irštvą. Kitaip elgtis Beovulfui neleidžia herojaus kodeksas, ir epo kūrėjas neužmiršta pabrėžti, kad tik šitaip ir turi kautis tikrasis herojus: „Įniršęs kovotojas sviedžia žemėn / tvirtai sukabintų grandinių šarvus / standžius ir plienu apkraštuotus, jo paties jėgõs jam bus gana / jo rankų tvirtybės. Vyras privalo veikti šitaip, / kai jis ketina kautynėse pelnyti sau / ilgaamžę šlovę; ne gyvenimas yra tai, apie ką jis galvoja“.

Skirtingai nei klasikinių Europos herojinių epų, slavų herojinių padavimų herojai taip pat yra apdovanoti milžiniška fizine jėga, tačiau, kaip teigia B. Putilovas, „iš esmės karžygišką jėgą sudaro trijų dydžių vienovė: paties karžygio galimybės, ypatingos jo žirgo galios ir stebuklingos jo ginklų savybės“. Laikantis V. Propo koncepcijos, šie ypatumai rodytų herojų esant arba mito, arba stebuklinės pasakos herojumi, nes tikro epo herojus „neturi jokių talismanų ir stebuklingų priemonių“. Daugelio Europos epų herojų arkliai ir kalavijai irgi turi savo vardus, tačiau jokiomis stebuklingomis galiomis nepasižymi, nes tokiu atveju herojinės, tautos būties harmoniją užtikrinančios galios jau būtų nebe herojaus, tautos reprezentanto, ypatybės, o atsitiktinės, priklausančios nuo laimingai susiklostančių išorinių aplinkybių. Egzotiškoje užkeiktoje saloje Lačplėsis vos nežūva, kaudamasis su devyngalviu slibinu, bet paskutinę akimirką bendražygiai spėja jam į rankas įduoti stebuklingąjį veidrodėlį. Toks herojus jau nebegali su priešu kautis vienodomis sąlygomis – nusiginklavęs ir pasikliaudamas vien savo rankų tvirtumu. Todėl ir autentiška herojinė epinė sąmonė nerizikuotų jo pasirinkti tautos reprezentantu.

Vis dėlto gali kilti įtarimas, kad kai kurie įžymieji herojai mėgsta pasinaudoti negarbingais kovos būdais. Plačiai žinoma garsioji achajų klasta prie Trojos sienų: kai achajai nebeteko vilties savo jėgomis pralaužti trojėnų pasipriešinimą, jie sugalvojo medinį Trojos arklį (šią idėją Atėnė įkvėpusi Prilui, Hermio sūnui, o arklį iš eglinių lentų sukalęs Epėjas). Į arklį, vadovaujami Odisėjo, sulipo achajų kariai, o trojėnai, nusprendę, kad tai dievų palankumo ženklas (užrašas bylojo: „Atsidėkodami už būsimą sėkmingą sugrįžimą namo graikai skiria šią dovaną deivei“), savo pražūčiai įstūmė arklį į tvirtovę.

Panašu, kad herojaus kodekso reikalavimų nenori paisyti ir Achilas, kuris į kautynių lauką eina aiškiai žinodamas, kad nei strėlės, nei ietys jo negali sužeisti, ir niekas jo nenukaus, jeigu neatskleis jo nepažeidžiamumo paslapties – motina jūrų deivė Tetidė kadaise jį išmaudė per Hadą tekančio Stikso vandenyje, ir Achilas tapo nepažeidžiamas, išskyrus tą kulno vietą, už kurios panardindama į vandenį jį laikė motina. Dėl panašaus nerūpestingumo lemtingai nukenčia ir „Nibelungų giesmės“ herojus Zygfridas, kuris maudėsi nukauto drakono kraujyje, nepastebėjęs prie nugaros prilipusio lapo.

Jeigu, prieš apkaltindami Achilą ir achajus nesąžiningumu, pasidomėtume, kaip achajų klastą ir neherojinę Achilo ypatybę „Iliadoje“ teisina Homeras, nieko doro nepeštume, nes „Iliadoje“ niekur nekalbama nei apie Achilo kulną, nei apie Trojos arklį. Tad, prisiminę „Beovulfo“ pamokymus, skirtus herojui, trokštančiam amžinos šlovės, turėtume suabejoti, ar Achilo kulnas, taip pat Trojos arklys, apie kurį trijose vietose „Odisėjoje“ nesileisdami į detalizaciją pasakoja Menelajas, Demodokas ir pats Odisėjas, yra autentiškas epinės sąmonės darinys. Tokius kovos būdus daugelis epų jau sąmoningai reflektuoja kaip negarbingus, nes tai yra ne pergalė, pasiekta plikomis rankomis, o klasta, kuri sukomplikuoja tautos herojinio pajėgumo pojūtį. Jo visiškai nebelieka „Odisėjoje“. Šie avantiūriniai elementai bus atsiradę jau tuo metu, kai epinės vertybės nustojo savo galios. Tada gimė ir deheroizuoto avantiūrinio mentaliteto „Odisėja“, kurioje išreiškiamos etinės vertybės sulaukė griežtos kritikos jau senovės Graikijoje, pvz., už tai, kad Odisėjas klastingai naudoja užnuodytas strėles, draudžiamas nerašytų herojaus kodekso taisyklių (I, 259–265). Herojinę idėją „Odisėjoje“ jau yra pakeitusi nuotykinė-avantiūrinė ir egzotinė stebinimo idėja.

Į abiejų Homero poemų estetinės savimonės heterogeniškumą dėmesį atkreipė dar antikos laikų poemų tyrinėtojai, ypač Platonas. Jau III a. pr. m. e. Aleksandrijos mokyklos atstovai, vadinamieji horizontai („atskyrėjai“) Ksenonas ir Helanikas tekstologiškai išanalizavę poemose aptiko daugybę neatitikimų. Dėl to abi poemas jie paskelbė skirtingų poetų rapsodų kūriniais. Tačiau antikos žmonėms priimtinesnis pasirodė kito šios mokyklos atstovo Aristarcho paaiškinimas, kad „Iliadą“ Homeras sukūrė jaunystėje, o „Odisėją“ – kai ką pamiršdamas ar supainiodamas – senatvėje. Nuo to laiko „Iliadai“ atitenka vyresniosios, o „Odisėjai“ – jaunesniosios poemos vaidmuo. Seną ir užmirštą tiesą naujųjų laikų Europa atrado tik XVII a. pabaigoje, kai spėjusio įsismarkauti „ginčo dėl senųjų ir naujųjų“ metu Charles’is Perrault 1692 m. perteikė ir išplėtojo abato D’Aubignaco mintis (išsp. 1715) apie Homero poemų autorystę. Šie samprotavimai padėjo pamatus vėlesniajai „giesmių teorijai“, teigiančiai, kad herojinis epas yra „skirtingų autorių kelių nedidelių poemų rinkinys, sujungtas į visumą“. Naujoji koncepcija Švietimo epochai leido geriau paaiškinti „Iliados“ kompozicinį padrikumą. Kiek vėliau žymus Švietimo epochos filosofas G. Vico horizontų nustatytus du skirtingus mentalitetus atitolino vieną nuo kito keletu amžių: „Homeras, „Iliados“ autorius, gyveno daugeliu amžių anksčiau už Homerą, „Odisėjos“ autorių, tad, kalbėdami apie Homero jaunystę, kada jis sukūrė „Iliadą“, ar senatvę, kurios vaisius yra „Odisėja“, iš tikrųjų kalbame ne apie Homerą, bet apie graikų tautos jaunystę ir senatvę, graikų tautos kūrybinį genijų. Vėliau šią pažiūrą europietiškoje kultūrinėje sąmonėje, metodologiškai remdamasis J. G. Herderio „tautos dvasios“ idėja, įtvirtino F. A. Wolfas, parašęs Homero poemų įžangą „Prolegomena ad Homerum“ (1795).

Analogiškai etinė vertybių sistema kinta ir riteriniame romane, kuriame šlovę dažnai galima pelnyti net ir klasta, o šelmiški, bet epiškai negarbingi gebėjimai įgyja taktinės gudrybės statusą ir tampa ypatingo herojaus šaunumo įrodymu bei savaimine vertybe.

Epinis herojus per daug rimtas ir jaučia per daug didelę atsakomybę, kad „išdykautų“ mūšio lauke. Pagaliau to jam neleidžia ir griežtai jį varžantis herojaus elgesio kodeksas, kuris atims iš herojaus teisę pretenduoti į pomirtinę šlovę, jeigu šis nepasirūpins mirti kaip pridera: mirti reikia mokėti, o mirštant reikia pasirinkti tinkamą herojišką pozą. Ietis herojų turi perverti griežtai nustatytoje vietoje: jeigu herojui ietis pataikys į nugarą, visi turės teisę sakyti, kad atsukęs priešui nugarą jis bėgo iš mūšio lauko, bet pats herojus net ir bėgančiam priešui negali smogti į nugarą, nes taip elgiasi bailieji ir silpnieji. Todėl mūšio lauke herojus labiausiai bijo atsukti priešui nugarą, o kaudamasis jis niekada nesidairo atgalios, kad kas nepagalvotų, jog pabūgęs priešo jis jau ieško kelių atsitraukti. Prieš išleisdamas dvasią mūšio lauke herojus visų pirma stengiasi tinkamai atsigulti – veidu į priešus. Mirtinai į širdį sužeistas Lohas dar prašo Ku Chulino atsitraukti per žingsnį, kad galėtų parvirsti galva į rytus, o ne į vakarus, kur stovi jo gentainių airių kariuomenė, kad „niekas nepasakytų, jog aš gelbėjausi pabėgdamas“; Ku Chulinas su priešininko pageidavimu kilniadvasiškai sutinka, „nes tai iš tikrųjų karžygio troškimas“. Taip pat ir Fergusas, kai palieka dvikovoje susikovusius Ku Chuliną ir savo globotinį Eratkumulą, net ir girdėdamas grėsmingą dvikovos baigtį pranašaujančius garsus, nujoja tolyn, nedrįsdamas atsigręžti net iš smalsumo, nes niekada mūšyje ar kautynėse jis „nesigręžiojo atgal, idant niekas nepasakytų, kad taip jis padarė iš baimės“.

Grafas Rolandas, nors ir tikras krikščionis, mirdamas pirmiausia pasirūpina epinėmis vertybėmis: kad jo mirtis atrodytų herojiška, jis rituališkai atsisuka veidu į pagonių maurų žemę, „idant pamatęs Karolis Didysis / Ir jo vasalai šitaip pasakytų: / Nenugalėtas mūsų grafas mirė!“ Ir tik tada, kai tautos atmintyje Rolandas įrėžia herojišką savo atvaizdą, jis gali pasirūpinti ir sielos reikalais bei krikščioniškomis vertybėmis. Nors tai savaime susitvarko, įvykdžius herojinę pareigą. Tokio neapsižiūrėjimo sau nebegali leisti riterinio romano herojus krikščionis. Įdomu, kad šios akivaizdžios detalės nepastebi garsus „mirties sampratos“ tyrinėtojas Phillipe’as Ariesas, kuriam atrodo, kad „senoviniai papročiai, tam tikras ritualas reikalauja elgtis taip, kaip elgiasi riterinių romanų personažas Lanselotas, kuris atlieka įprastą veiksmą: „išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę“. Iš tikrųjų epinio herojaus pasaulio vertybinė ašis atsukta anaiptol ne į Jeruzalę, o į jo tautos žemę, todėl jis ir elgiasi kaip Rolandas. Į Jeruzalę ar į dangų akis suka naujųjų vertybių išpažinėjas, tas, kurio mentalitetas, rutuliodamasis individuacijos linkme, apie XII–XIII a. kardinaliai pakeitė pasaulio ir žmogaus sampratą.

Evangelinių įsakymų fone herojus yra nusikaltėlis, ir priešų kraujo klanuose braidžiojantis Rolandas ar karalius Artūras, tūkstantį kartų pažeidę įsakymą „Nežudyk!“, nusideda Dievui, todėl turėtų nusipelnyti pasmerkimo ir pirmieji keliauti į pragarą, o žudymas turėtų kelti pasibjaurėjimą kaip pati didžiausia blogybė. Bet herojiniame epe taip nėra, nes epinei sąmonei, atvirkščiai, herojus tuo labiau nusipelno krikščioniškąją dangaus karalystę, kuo daugiau priešų nukauna. Herojinių giesmių autoriai evangelinę krikščionybę paprasčiausiai pritaiko prie epinės sąmonės, pajungia epinių vertybių sistemai ir taip įgyja teisę evangeliniams įsakymams nusidėjusius herojus skelbti Dievo valios vykdytojais. Vietoj evangelinių vertybių jie iškelia herojines ir nepastebėdami, tiesiog negalėdami ir nenorėdami pastebėti sukeitimo joms meldžiasi kaip evangelinėms. Todėl ir kraujais apsitaškęs Rolandas kviečiasi į pagalbą Švč. Mergelę, o paskui miršta, galvą padėjęs ant arkangelo Gabrieliaus peties: „Rolandas meldžias, pirštinę iškėlęs. / Ją paima arkangelas Gabrielius. / Galva nusvyra ant peties iš lėto, / Numiršta riteris, rankas sudėjęs. / Atsklendžia cherubinas, siųstas Dievo, / Ir šventas Mykolas, karių globėjas. / Drauge su jais – arkangelas Gabrielius, / Trise į rojų neša grafo vėlę“. „Rolando giesmės“ ar „Beovulfo“ pavyzdys aiškiai parodo, kaip epinė sąmonė sugebėjo puikiai suderinti binarinę krikščioniškąją vertybių opoziciją Dievas–Šėtonas su epine vertybių opozicija tautietis – svetimtautis, artimas–priešas: iš mūšio lauko Rolando vėlė keliauja tiesiai į rojų, nors Evangelija reikalautų nešti ją jeigu ir ne tiesiai į pragarą, tai bent į skaistyklą, o į pragarą keliauja ne tas, kuris nusižengė etiniam kodeksui, bet tautos priešas: „Susmunka vietoj nekrikštas nukautas, / Nusineša bemat jo sielą velnias“.

Galfridas Monmutietis „Britų karalių istorijoje“ (1136) aprašydamas karaliaus Artūro žygius dažnai pabrėžia, kad Artūras priešus nukaudavo „kviesdamas į pagalbą Dievą“ ar Švč. Mergelę Mariją, o metraštininkas Nenijus įrodinėja, kad šeštajame mūšyje „pagonys buvo priversti bėgti ir Viešpaties mūsų Jėzaus ir Švenčiausios Mergelės Marijos valia didžiulė jų daugybė čia buvo sunaikinta“. Šitaip Jėzus Kristus, paskelbęs naująjį evangelinį įsakymą „Nežudyk!“, Nenijaus valia ima laiminti masines anglosaksų žudynes!

Visi Europos herojiniai epai buvo sukurti tais laikais, kai joje jau viešpatavo krikščioniškoji religija, galbūt juos kūrė vienuoliai, o dauguma jų buvo perrašinėjami ir iki Naujųjų laikų saugomi vienuolynuose. Tačiau krikščionybė viduramžių Europoje, net ir praslinkus 300–400 m. nuo jos įvedimo, tebebuvo raidės lygio, neįstengdama užvaldyti europiečio dvasios: Dievas buvo garbinamas krikščioniškai, o jaučiama, mąstoma ir elgiamasi pagoniškai. Kad epo logika yra priešinga evangelijų logikai, nors ir tapati Senojo Testamento logikai, epinių laikų europietis nesupranta ir dėl to (iki XII–XIII a.) dar nesuka sau galvos, pačius nekrikščioniškiausius poelgius ir žodžius priskirdamas net krikščionių šventiesiems (Dubricijui, Egidijui ir kt.). Kai „Britų karalių istorijoje“ šv. Dubricijus prieš mūšį drąsindamas kreipiasi į britų karius, krikščioniška sąmonė nebeįstengia nė trupučio pasipriešinti ir bejėgiškai pasiduoda pagoniškai pasąmonei, kuri be jokių ceremonijų išardo evangelinį pasaulio modelį ir egzistencinių vertybių sistemą, jas pakeičia epiniais atitikmenimis ir priverčia krikščioniškąją evangelinę sąmonę skelbti pagonišką požiūrį į pasaulį: „Šlovingieji krikščioniškojo tikėjimo vyrai, tebūna gyvas jūsų nenumaldomas skausmas dėl jūsų tėvynės ir jūsų bendrapiliečių, kuriuos pagonys išdavikiškai naikina, ir tebūna jie amžinas priekaištas jums, jeigu jūs nepasiskubinsite jų apginti. Kaukitės už savo tėvynę ir iškęskite už ją netgi mirtį, jeigu ji jus ištiks. Juk ji – sielos pergalė ir jos pasveikimas. Kas priima mirtį už savo brolius, tas atiduoda save Dievui gyva auka ir negaišuoja pasekti Kristumi, kuris laikė verta paaukoti savo sielą už savo brolius. Tad jeigu šiame mūšyje mirtis pasigrobs kurį iš jūsų, tebūna ji jam, jeigu jis nepabijos jos sutikti kaip pridera, visų jo nuodėmingų poelgių išpirkimas ir atleidimas!“

Tokį atpildą Dievas, žinoma, galėtų pažadėti, tačiau jokiu būdu tai nebūtų evangelinis Jėzus Kristus. Greičiau koks Odinas, Perkūnas ar bent jau kareivijų Viešpats. Evangelinis Kristus pabrėžtinai skelbė priešingas tiesas: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus...“ (Mt 5,43–44). Bet Galfridas net nesuabejoja, kad iš esmės priešingas Kristaus mokymui šv. Dubricijaus elgesys yra aukščiausia krikščionybės apraiška. Taip yra visų pirma dėl to, kad epinė sąmonė savo tikslams siekti pasitelkia evangelines vertybes, kurios iš prigimties buvo aukštesnio sąmonės individuacijos laipsnio išraiška, nelabai dar įkandama viduramžių žmogui. Krikščionybės idėjos negalėjo sąlygoti britų elgesio, nes jos nebuvo įtvirtintos jų asmenybės struktūroje, jie mylėjo savo artimą – tautietį ir nekentė priešo anglo, užgrobusio jų šalį ir pavergusio jų tautą. Britui-keltui gentiškai svetimas anglas-germanas dar negalėjo būti artimas, kuriam būtų pripažįstamas aukščiausių etinių reikalavimų atitikimas.

Prieštara tarp epinių herojinių ir naujųjų evangelinių vertybių, arba tarp epinės (Senojo Testamento) ir evangelinės (Naujojo Testamento) sąmonės, buvo labai aštri ir riteriniais laikais. Riterinis romanas jau leistų spėti, kad europietis pradeda įsisąmoninti evangelines vertybes ir sugeba apie jas mąstyti ar joms atstovauti, nors jos ir išlieka žodinės manifestacijos ir moralinio imperatyvo lygmens, netapdamos viduramžių žmogaus moraline kompetencija. Net ir vienuoliai, vietoj pernelyg greitai žmogiškosioms silpnybėms pradėjusių vergauti senųjų bendruomenių pabandę sukurti naujas bendruomenes grynai pagal evangelinį pavyzdį, turėdavo pripažinti lemiamą žmogiškųjų silpnybių galią, todėl jau antroji bendruomenės karta grįždavo prie senųjų gyvenimo normų. Amerikiečių filosofas B. Russellas, lygindamas Rytų ir Vakarų laimės sampratą, panašų krikščioniškųjų vertybių bejėgiškumą aiškino tuo, kad rytietiškos (Konfucijaus) „etinės normos, skirtingai nuo krikščioniškųjų, nėra tiek pakylėtos, kad paprastas žmogus negalėtų jų praktikuoti“. Epo laikų žmogui reikėjo kitokios vertybių sistemos.

Epinė sąmonė teigia būtent tai, ką Evangelija paneigia: artimo (tautiečio) meilę ir neapykantą priešui, kitataučiui ir kitatikiui, kadangi būtent toks santykis užtikrina harmoningą tautos įsitvirtinimą, funkcionavimą ir išlikimą. Žmonės jungiasi etniniu-gentiniu, o ne etiniu-doroviniu pagrindu, todėl atsidavimas savo etninei bendruomenei ir šis socialinis meilės tėvynei jausmas užslopina kitokias meiles, Tėvynė yra vienintelis aukščiausiųjų gyvybinių poreikių projekcijos objektas, eliminuojantis visus kitus galimus tokios projekcijos objektus. Epiškai suvoktas dieviškumas labai skiriasi nuo evangelinio dieviškumo. Jokia, net pati tobuliausia, individuali etika negalėjo patenkinti egzistencinių epinio žmogaus poreikių. Kad evangelinės vertybės taptų suprantamos ir aktualios, pats individualus žmogus turėjo tapti savaimine vertybe, tačiau tam, kad išsikristalizuotų individualybės sąmonė, žmogus neišvengiamai turėjo pereiti epinę savo raidos pakopą ir išaugti iš epinių herojų amžiaus.

Prieštaravimas tarp pagoniškosios sąmonės ir krikščionybės postulatų, kurių nebrandi europietiškųjų tautų dvasia nesugebėdavo iššifruoti, ne tik būdavo šalinamas pasitelkiant įvairias racionalizacijas, bet, matyt, ir sukeldavo atvirą pasipriešinimą. Epinius karo žygius XI–XIII a. europietis sugebėjo priderinti prie krikščionybės ir iš tos dermės išaugo šventieji kryžiaus žygiai už krikščioniškąsias vertybes ir prieš kitatikius, o kai kurios biblinės tiesos, tarp jų ir įsakymai nežudyti ar mylėti savo priešą, jam kėlė nuostabą ir vertė sarkastiškai iš jų tyčiotis, nes akivaizdžiai trukdė siekti švento tikslo. Labai įdomus ir tipiškas tokio baisėjimosi pavyzdys yra viena iš daugelio žestų apie Gijomą Oranžietį (Guillaume d’Orange), pavadinta „Gijomo vienuolystė“ (XIII a.), sukurta epinės-herojinės sąmonės pagrindu, t. y. joje epinis subjektyvumas kritiškai negatyviai žvelgia į evangelines vertybes. Epinis žmogus bando priimti evangelines tiesas kaip tikrąsias vertybes, tačiau netrukus praktiškai įrodo jų neveiksmingumą. Žestą galima suprasti kaip polemiką tarp epinės sąmonės ir Bažnyčios skelbiamų evangelinių tiesų.

Šioje žestoje pasakojama, kaip Karolio Didžiojo bendražygis grafas Gijomas, kovose praliejęs daug priešų kraujo, po žmonos Giboros mirties atsisako pasaulietinio gyvenimo ir atgailaudamas už padarytas nuodėmes (nužudytus priešus, t. y. už pažeistą principą „Nežudyk!“) stoja į Anianos vienuolyną, pasišovęs tarnauti Dievui. Gijomas tampa vienuoliu, tačiau, kaip pasirodo, jo atgaila už pralietas priešų kraujo upes yra savotiška diversija, autoriui reikalinga tik tam, kad būtų išaukštinta ir gyvenimo logika akivaizdžiai pagrįsta senoji epinė vertybė ir visa burna išsityčiota iš Dievo įsakymo „Nežudyk!“, kuris tinka evangeliniam mentalitetui, bet epinei sąmonei atrodo toks baisus absurdas, kad Gijomas nesiliauja stebėjęsis „kvaila“ benediktinų vienuolyno abato logika: kam reikia užpuolikui atsukti dešinį skruostą, kai jis užploja per kairį, kada gali išsitraukti kalaviją ir nukirsti skriaudikui galvą?

Anianoje vienuoliai valgo ir geria ir mažiausiai rūpinasi sielos reikalais, o pamatę Gijomą ir pabūgę jo galybės, išsigandę neregėto jo ėdrumo ir kitų nežmoniškų savybių, nutaria Gijomą pražudyti ir pasiunčia jį, pasinaudoję epitimija, prie jūros pargabenti žuvų. Kelias eina per Sigrė slėnį, kuriame siautėja penkiolika baisių plėšikų. Šiems plėšikams į rankas vienuoliai ir tikisi nusiųsti Gijomą. Gijomas sutinka keliauti, bet čia pat sužino apie plėšikus, ir štai čia prasideda per 300 eilučių (5% teksto) einantis stebėjimasis vienuolyno ordino nuostatų kvailumu. Gijomas nori apsišarvuoti ir apsiginkluoti, tačiau abatas tai draudžia. Nejaugi Gijomas turi nuolankiai sutikti mirtį? Ne, bet reikią ne priešintis, o melsti gailestingumo. O jeigu plėšikai nepasigailės? Tada reikią mirti kankinio mirtimi, bet žmogaus kraujo lieti nevalia, tai draudžią įstatai. Gijomas vos iš proto neišsikrausto išgirdęs tokią „nesąmonę“ ir nesusivaldo – Gijomo žodžius autorius perteikia su tokiu pasimėgavimu, kad skaitytojui nebelieka jokių abejonių, kieno pusę jis pats palaiko: „Tegul pragare pas velnius dega tokie griežti įstatai kartu su tuo, kurio plunksnos dėka jie išvydo dienos šviesą“. Taikoma šv. Benediktui, kurio reguloje po meilės Dievui ir artimui įsakymas nežudyti yra trečioji „gerų darbų priemonė“. Tačiau kažin ar žestos autorius nesuprato, kad šie reikalavimai yra etinis krikščionybės pamatas, suformuluotas paties Kristaus ir užfiksuotas evangelistų plunksnų.

Išliejęs apmaudą Gijomas staiga vėl atslūgsta ir pažada plėšikams atiduoti viską, bet jeigu jie pasikėsinsią į jo garbę, tuomet jokie įstatai Gijomo nesulaikysią. Ir derybos vėl prasideda iš naujo: Gijomas smulkiai ir įkyriai klausinėja, ką jam reikėsią daryti, jeigu plėšikai pasikėsinsią į jo laimikį, į jo gyvybę, jo abitą, o abatas kantriai kartoja tą patį – įstatų pažeisti negalima. Siųsdamas vienuolius velniop (nors pats kažkodėl stojo į vienuolius), kartu kaip pavyzdį iškelia riterių ordinus, „kuriuose netrukdo nekrikštus naikinti / Stoti į kovą už tikėjimą Dievu / Ir krauju išpirkti savo nuodėmes, / Kad siela būtų išganyta“. Krauju nuplauti kraują?! Taip kalba epinis herojus, tikras šv. Dubricijaus sekėjas, bet ne evangelines tiesas išpažįstantis benediktinų ordino vienuolis.

Gijomas vis kamantinėja abatą, kol galų gale išsidera, kad bus galima gintis tuo atveju, jeigu plėšikai pasikėsinsią į Gijomo kelnes, to esą nepakęstų net pats abatas: „Taip tyčiotis iš vienuolio šlykštu“. Šitą išlygą Gijomas tik tam ir išsidera, kad ja pasinaudojęs išprovokuotų plėšikus. Jis užsisako neapsakomos vertės diržo sagtį, ją vėliau, jau išrengtas, pats plėšikams ir parodo, ir, aišku, su plėšikais atsiskaito pagal jų nuopelnus. Nelabai panašu ir tai, kad pats abatas laikytųsi evangelinių įsakymų, kuriais prisidengęs klastingai siunčia Gijomą į mirtį.

Gijomą, priaugusį tik iki Senojo Testamento sąmonės lygio, pagal jo santykį su Naujojo Testamento mentalitetu galima būtų pavadinti savotišku epiniu Kristumi (mesiju), kuris vienuolyne tarsi pareiškia: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nežudyk!“ O aš jums sakau: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo!“, ir grąžina senąjį epinį (ir Senojo Testamento) moralinį kodeksą. Epinio lygio sąmonei tai yra tikroji vertybė, nes tik šitaip galima apsisaugoti nuo priešų, apginti Tėvynę ir tautą – du pamatinius epinius egzistencinius organizmus.

Žesta apie Gijomą Oranžietį vis dėlto jau rodo, kad prieštaravimas tarp senųjų ir naujųjų etinių vertybių tapo įsisąmonintas ir virtęs rimtu egzistenciniu prieštaravimu, kurio taip lengvai, kaip tą darė Nenijus ar Galfridas Monmutietis, jau nebebuvo galima išspręsti. Beveik tuo pačiu metu kaip ir „Gijomo vienuolystė“ pasirodęs vienas gražiausių viduramžiškų romanų „Parcifalis“ (1210) taip pat yra paremtas polemika tarp senųjų ir naujųjų vertybių, tačiau čia jau nugali evangelinės vertybės, akivaizdžiai parodant, kad senosios herojinės vertybės užkerta kelią į aukščiausiąjį riterių tikslą – šv. Gralį. Individualių etinių vertybių, kuriomis grindžiamas romanas, atskaitos tašku tampa gailestingumas ir užuojauta kenčiančiam. Epinis herojus virsta žmogumi, kuris išmoksta jausti savo ir kito žmogaus skausmą ir todėl įstengia jį pamilti.