Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Gundymas ir mirtis: Søreno Kierkegaard’o motyvai postmoderniajame diskurse

2004-01-02
Kur gali susitikti Suvedžiotojas-estetas, Kierkegaard’o veikalo "Arba–arba" pirmojo tomo herojus, ir Abraomas, Tikėjimo riteris, tylaus paradokso sargas, apie kurį kaip apie trečiąją, aukščiausią, individo sąmonės ir savimonės galimybę rašo filosofas "Baimėje ir drebėjime"? Kas tarp jų bendra? Juk neįmanoma įsivaizduoti Suvedžiotojo, kartu su Abraomu kylančio į kalną. Regis, tarp jų atsiveria praraja. Gal kaip tik ją ir norėjo atverti Kierkegaard’as, ieškodamas sprendimo, kaip nebūti tik poetu. "Aš nesu autoritetas, tik poetas", – rašo Kierkegaard’as. Dalelytė tik liudija nepakankamumą ir stoką. Kita vertus, ji skatina tobulėjimą, galimybę pranokti save, pereiti asmenybės tapsmo pakopiškumą nuo etinio iki galiausiai religinio gyvenimo. Suvedžiotojas irgi poetas: jis kuria ne tekstus, o meilės istoriją, iš anksto žinodamas, kad kūrinys yra pasmerktas būti labai trapus. Neturintis tęstinumo – ne ilgiau nei pusė metų. Suvedžiotojas-poetas vertina tik akimirkos nepakartojamumą. Tik vieną kartą galima suvedžioti merginą, sako jis. "Suvedžiotojo dienoraštis" baigiamas neatšaukiamu sprendimu. Suvedžiojęs Kordeliją, Johanesas konstatuoja: "Dabar viskas baigta, ir aš nebenoriu jos daugiau matyti. Jeigu mergaitė atsidavė – ji prarado visą savo galią, ji prarado viską".

Suvedžiotojas-estetas pats jaučiasi savo meilės kūrėjas – jis spontaniškas, išradingas daugiažodžiautojas. O Tikėjimo riterio didybę kaip tik atvirkščiai atveria jo gebėjimas be žodžių paklusti jį pranokstančiam Absoliutui. Poeto spontaniškumą pasiekus trečiąją stadiją pakeičia tyla.

Tačiau vienu aspektu Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris labiau panašūs nei skirtingi – jie abu išvengia moralės dėsnio, jie išvengia visuotinybės ir kartu – pasikartojimo nuobodumo. Jie abu – subjektyvybės genijai. Jų artumas labiau išryškėja juos abu palyginus su etiku. Etiko gyvenimas reikalauja įveikti subjektyvumą ir tikrinti savo elgesį visuotinumo požiūriu. Taip kaip mokė Kantas arba teisėjas Wiliamsas antrajame "Arba–arba" tome įspėdamas estetą: "Tu gyveni tiktai momentu ir tavo gyvenimas suyra". Tačiau estetas teisėjo gyvenimą laiko monotonišku ir nuobodžiu. Tikėjimo riteris, kitaip nei estetas, žino, kad didinga priklausyti visuotinybei. Jis taip pat žino, kad gražu gimti individu, turinčiu visuotinybėje namus, jaukią buveinę, kuri tave priglaudžia. Tačiau jis eina kitu keliu – siauru ir stačiu, visiškoje vienatvėje turėdamas tik save ir nesutikdamas nė vieno keliauninko. Jis yra beprotis, sako Kierkegaard’as, ir negali nieko padaryti, kad jį kas nors suprastų. Bet būtent žmonių supratimo jis ir neieško. Etikas formuluoja savo principų vidujybę aiškiai ir skaidriai – jis vertina žodį ir siekia įveikti paslaptį. Ir estetas, ir Tikėjimo riteris gyvena paslaptimi ir paslaptyje. Tai dar viena bendra jų nematoma jungtis. Knygos "Arba–arba" įžangoje Kierkegaard’as rašo: "Būtina išlikti paslaptimi ne tik kitiems, bet ir pačiam sau". Čia jis mąsto kaip estetas: "Aš tiriu save, kai pavargstu nuo to, prisidegu cigaretę ir galvoju: tik vienas Dievas žino, ką jis norėjo per mane išreikšti ir ką jis būtų padaręs iš manęs".

Gundo visada paslaptis, sako Baudrillard’as knygoje "Gundymas". Gundo tai, kas neišsakyta, kas neturi prasmės. Taip "Suvedžiotojo dienoraštyje" suvedžiojimas tampa mįslės įminimu. Jauna mergaitė – mįslė. Kad ją suvedžiotų, Suvedžiotojas pats turi tapti jai mįsle: "Viskas sprendžiasi mįslingoje dvikovoje, ir suvedžiojimas – toks sprendimas, kuris nenuplėš nuo to, kas vyksta, paslapties gaubtės". Suvedžiojimas pats savaime neturi prasmės. Ten, kur turėtų atsirasti prasmė, turėtų atsirasti ir seksas. Bet kaip tik to Baudrillard’as šioje istorijoje ir pasigenda: "Ten, kur turėtų užgriūti prasmė, kur turėtų užgriūti seksas, kaip yra nužymėta žodžiais ir kitų sugalvota, – ten tuštuma". Ši paslapties tuštuma cirkuliuoja po žodžiais ir prasmėmis. Ji cirkuliuoja greičiau nei prasmės ir todėl paliečia mus greičiau, nei pajėgiame tai išreikšti žodžiais. Ši slapta cirkuliacija vyksta jau tarp pačių ženklų. Gundymo paslaptį ir sukuria esamybės mirgėjimas. Gundymo paslaptis neaptinkama ten, kur jos trokštama ar tikimasi rasti. Ji veikiau, Baudrillard’as cituoja kitą autorių – Virilio, susijusi su "išnykimo estetika". Ir Kierkegaard’o Suvedžiotoją, Baudrillard’o akimis žiūrint, gundo spontaniška erotinė jaunos mergaitės galia būtent todėl, kad ji tėra mitas. Ji neturi jokios kitos realybės, ji užsiplieskia tik tam, kad būtų sunaikinta. Gundymas visada sunertas iš regimybių. Gundytojai vadovaujasi tik viena nuolatine taisykle – žaidimas niekada nesibaigia. Kas labiau gundo – ar pačiam gundyti, ar būti sugundytam? Baudrillard’as atsako: tapti sugundytam yra geriausias gundymo būdas. Gundytojas taip pat dalyvauja šiame žaidime regimybe. Tik nuo gundomosios skiriasi tuo, kad iš anksto žino šio žaidimo taisykles, ji – nežino. Gundytojas kuria scenarijų. Kas jame numatoma ir režisuojama? Mirtis kaip aukojimas, sako Baudrillard’as. Suvedžiojimas lygiavertis žudymui. "Suvedžiotojo dienoraštis", jo manymu, – tai nepriekaištingo nusikaltimo dienoraštis. Suvedžiotojas, kaip pasakytų Derrida, "dovanoja mirtį".

Vėl sugrįžta pradžioje kilęs klausimas: kur gali susitikti Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris, jei jie nesusitinka ant kalno? Panašiai klausė Foucault, sekdamas Borgeso paradoksaliąja klasifikacija iš kiniškos enciklopedijos ir ieškodamas atsakymo: kur gali susitikti katė, ką tik išliejusi pieną, ir katė, plonu teptuku nutapyta ant kupranugario vilnos? Foucault atsako: tiktai diskurse. Mes atsakome: Suvedžiotojas ir Tikėjimo riteris susitinka būtent postmoderniajame diskurse. Baudrillard’o ir Derrida tekstuose jie juda tarp dviejų – gundymo ir mirties – perspektyvų. Jie abu atnašauja auką.

Derrida knygoje "Mirties dovana", o gal tiksliau – "Dovanoti mirtį" ("Donner la mort"), kartu su Kierkegaard’o Abraomu pereina visą jo sūnaus aukojimo ritualą. Pereina tarsi ieškodamas tarpinio kelio – jungties tarp Levino ir Kierkegaard’o. Levinas nebuvo Kierkegaard’o sprendimui labai atlaidus. Jo manymu, Kierkegaard’as klydo sutapatindamas etiką su visuotinumu. Etika kaip sąžinės atsakomybė kitam, anot Levino, neištirpsta visuotinume. Kaip tik atvirkščiai – ji konstituoja individą kaip nepakartojamą ir unikalų, kaip asmenybę, kaip Aš. Levinas, kitaip nei Kierkegaard’as, nemano, kad Abraomas, paklusdamas Dievo balsui, pakyla virš etikos – į tikėjimo lygmenį. Levinas akcentuoja kitą momentą: Abraomas vis dėlto lieka dėmesingas Dievo balsui, sulaikiusiam jo ranką žudymo momentu. Paklusimas draudimui aukoti, Levino manymu, ir yra sugrįžimas prie etikos. "Būtent čia, etiškume, apeliuojama į subjekto unikalumą ir suteikiama gyvenimui prasmė nugalint mirtį", – sako Levinas. Derrida čia seka Levino pėdomis ir išskiria ne etikos ir ją pranokstančio tikėjimo stadiją, o du etikos lygmenis. Jis rašo apie atsakomybę apskritai, kuri reiškiama žodžiais, ir absoliučią atsakomybę, kuri galima tik tyloje. Kodėl Abraomas, dovanodamas sūnaus mirtį Dievui, susisieja su juo absoliučios atsakomybės jungtimi?

Įprasta manyti, sako Derrida, kad atsakomybė susijusi su tuo, kas vieša ir kas nėra paslaptis, su būtinybe atsiskaityti už savo žodžius ir veiksmus kitų akivaizdoje, pasiteisinimu kitų akivaizdoje. Tačiau atsakomybė, paskatinusi mane kalbėti ir atsiskaityti, išviešinti savo paslaptį, išskaido mano vienkartinumą į visuotinumą. Jau nebesu vienišas ir todėl – absoliučiai atsakingas. Kalba leidžia man pasidalyti savo nepateisinamumo našta su kitu. Tai ir yra gundymas, sako Derrida, sekdamas Kierkegaard’u. Etika gundo tuo, kad leidžia pasislėpti už sąvokos, leidžia būti suprastam ir pakeistam. Juk prabilęs Abraomas, galime pastebėti sekdami Derrida, galėtų paklausti: "Gal kas nors už mane galėtų paaukoti šią auką?" Etika leidžia išsipasakoti, būti apraudotam, gedinčiam, būti apsuptam moterų. Atsispirti šiam gundymui galima tik tyla. Tikėjimo riteris tyli, kad nepasiduotų gundymui. Todėl lieka unikalus ir nepakeičiamas, apsigaubęs absoliučia drebėjimą keliančia paslapties tyla. Drebėjimas, kurį kelia mums Abraomas, sako Derrida, yra pati aukos patirtis. Aukojama tai, kas absoliučiai unikalu, kas nepakeičiama, kas vertingiausia. Dovanodamas Dievui Izaoko mirtį, Abraomas aukoja Dievui save. Dievas niekada nebūtų paprašęs Izaoko mirties kaip aukos, jei Abraomas nebūtų mylėjęs jo absoliučia, unikalia ir su niekuo nelyginama meile. Jeigu suteikiu mirtį tam, kurio nekenčiu, tai nėra auka, sako Derrida. Turiu aukoti tai, ką myliu. Bet pačiu mirties dovanojimo momentu turiu imti nekęsti to, ką myliu. Turiu imti nekęsti savęs paties, išsižadėti savęs. Todėl auka tampa savosios mirties dovana. Ji neredukuojama į esatį ar prezentaciją. Ji reikalauja akimirkos laikiškumo, bet niekada netampa dabartimi. Ji priklauso antlaikiškam laikiškumui. Jos negalima nei suvokti, nei pradėti gedėti. Ji ištinka kiekvieną akimirką, kai absoliučiai atsakau kažkam unikaliam savo taip pat unikalia ir vienkartine atsakymo pareiga. Atsakydamas vieną kartą kažkam unikaliam ir vienam, paaukoju jam kaip "mirties dovaną" kitą unikalų ir mylimą. Čia Derrida jau pasuka nuo Kierkegaard’o savo paties naujojo dekonstrukcijos moralizmo link. Vienu metu absoliučiai atsakingas galiu būti tiktai vienam. Tačiau niekada negalėsiu pateisinti šios aukos, todėl turiu išlaikyti ją paslaptyje. Derrida, kaip ir Kierkegaard’ą, stulbino paslapties esamybė. Kitame savo tekste "Aistros" Derrida kuria diskursą, bandantį apčiuopti paslapties neapčiuopiamumą. Todėl jis rašo ne apie tai, kas yra paslaptis, o veikiau apie tai, kas ji nėra. Ji nesanti nei techninė, nei meninė žinija, priklausanti vienam ar keliems žmonėms, ji nesanti nekomunikabilus, neperduodamas, neišdėstomas meistriškumas. Taip pat ji nesanti pasąmoningas vaizdinys, kurį galėtų iššifruoti moralistas ar psichoanalitikas. Jos negalima išpažinti, apie ją negalima atvirai pareikšti, tematizuoti jos visų akivaizdoje. Ji nei fenomeniška, nei noumeniška. Ji nesanti mistinė ir jos santūrumas – ne iš intymumo srities. Ji nepriklausanti tiesos režimui. Ji tiesiog peržengia žaidimo "paslėptis / atvertis", "naktis / diena", "užmiršimas / prisiminimas", "žemė / dangus" ir t. t. ribas.

Ji tyli ne tam, kad išsaugotų tam tikrus žodžius. Ji svetima žodžiams. Galima, Derrida manymu, netgi pasakyti: paslaptis – tai, kas kalboje šalinasi žodžių. Paslaptis – tai, kas neatsako. Tačiau žmogus nuolatos atsiduria situacijose, kai jam reikia ką nors atsakyti. Atsakyti ir prisiimti atsakomybę.

Čia jau tarpusavyje kalbasi du Derrida tekstai: "Aistros" ir "Dovanoti mirtį". Prisiimti atsakomybę taip Derrida išskleistos paslapties esaties akivaizdoje galima tik absoliučiai. Jos neaiškinant ir neredukuojant. Kaip paaiškinti tai, kas negali būti paaiškinta? Juk tai, kas pririša mane prie kito unikalumo, sako Derrida tekste "Dovanoti mirtį", niekada negali būti pateisinta. Kaip nepateisinamas ir tas begalinis aukojimas, kurį atlieku kiekvienu momentu. Iki šios vietos Derrida, mano galva, seka Levino pėdomis. Bet staiga tampa dekonstrukcijos autoriumi – vėl pačiu savimi ir absoliučią, beveik levinišką atsakomybę išskaido. Kaip galima būtų pateisinti, klausia jis, tai, kad maitinu namuose vieną katę, būtent šią išskirtinę katę, ramiai palikdamas visas pasaulio kates mirti iš bado. Tas pats klausimas kyla ir kalbant apie žmones. Kodėl gelbstime vieną, o kitus paliekame mirti badu? Derrida šio, antrojo, klausimo neužduoda – čia jau aš pati tarsi iš nepatogumo, kad katė užstoja žmogų, jį keliu ir lipdau prie Derrida mintijimo ritmikos. Gyvūnų mylėtojai turėtų triumfuoti – Derrida klausimą apie santykį su kate ir kitomis katėmis uždavė anksčiau nei apie santykį su žmogumi ir kitais žmonėmis. Be to – daug plačiau ir išsamiau. Bet vis dėlto uždavė. Tačiau toliau jis žengia dar vieną žingsnį nuo Levino paties savęs link klausdamas: kaip galiu pateisinti, kad kalbu būtent šia (Derrida sakytų – prancūzų, mes – lietuvių ar kuria kita) kalba, kai pasaulyje egzistuoja daugybė kitų kalbų. Galima svarstyti, kiek šioje vietoje Derrida nutolo, kiek priartėjo prie Levino, tačiau aišku viena – Kierkegaard’o horizonte jau nesimato. Abraomo nebėra, likę tik jo aukos metaforiniai pėdsakai.

Tokiais pačiais pėdsakais atsekame ir Baudrillard’o aptartą Suvedžiotoją. Suvedžiotojas aukoja kiek kitus dalykus. Tačiau Suvedžiotojas, kaip ir Tikėjimo riteris, yra tik aukotojas. Jis laiko save padėties šeimininku, tampa pirmąja, sako Baudrillard’as, savo tragiško mito strategijos auka. Mergina dar žavi ir miela, todėl būtina ieškoti jos palankumo, kartu su Dievu ji turi nelygstamą privilegiją – todėl ją reikia suvilioti, ją reikia pražudyti. Pražudyti būtent todėl, kad ji pati iš prigimties ir yra pagunda. Suvedžiotojas tik atlieka tai, kam yra pašauktas – šiame žaidime jis negali palikti paskutinio žodžio gamtai. Būtina paaukoti šį išskirtinį, įgimtą, amoralų žavesį, privesti prie erotinio atsidavimo ir taip panaikinti jo pavojingąją galią. Aukojimas visada yra galios aukojimas. Nes gundymo galia, kaip ir grožio ar kuri kita galia, yra šventvagystė. Pats Suvedžiotojas šios galios neturi. Visą galią turi mergina. Jo išskaičiuotas gundymas tik kaip veidrodis atspindi tą prigimtinę pagundą, kuri jau slypi merginos prigimtyje. Ir merginai, sako Baudrillard’as, šiame žaidime nėra jokio išsigelbėjimo: jos vaidmuo suvaidintas iš anksto. Viskas, kas galėjo nutikti, jau yra nutikę, todėl ir suvedžiojimas tampa mitiniu ritualiniu elgesiu – aukojimu. Todėl taip lengva išgauti merginos kaip aukos sutikimą, ji savo atsidavimu paklūsta dievybės norui, kad kiekviena jėga būtų paneigta ir paaukota. Todėl Suvedžiotojas netampa erotinių strategijų žinovu ar jų herojumi – tik aukojimo proceso vykdytoju. Ir auka nėra visai nekalta, nes būdama skaisti, puiki ir patraukli ji jau pati savaime yra iššūkis, kuriam prilygti gali tik jos mirtis. Suvedžiojimas, sako Baudrillard’as, ir yra tai, kas prilygsta mirčiai. Kiekviename suvedžiojimo procese, kaip ir kiekviename nusikaltime, yra kažkas, kas jį nuasmenina – kažkas rituališka, kažkas, kas peržengia subjektyvumą, ir reali tiek suvedžiotojo, tiek aukos patirtis – tik pasąmoningas šio kažko atspindys. Tai dramaturgija be subjekto.

Kaip nutiko, kad abu postmoderniuosius mąstytojus sudominę Kierkegaard’o subjektyvybės herojai – ir Suvedžiotojas, ir Tikėjimo riteris – čia tapo tik beasmenės aukojimo dramos veikėjais? Negalintys net rinktis, aukoti ar neaukoti. Gal neišvengiamai taip turėjo nutikti? Gal atsitraukęs į savo paslaptį visada įsitraukiu į aukojimo ritualą? Ir neišgelbėtų net etinis pasirinkimas – posūkis kitų pėdomis? Juk pasirinkęs visuotinybę ir aprašęs savo auką visų atpažįstamais žodžiais taip pat aukoju – šiuo atveju savo paskutinį prieglobstį, skiriantį mane nuo kitų – savo paslaptį. Gal Kierkegaard’o žmogaus antropologinė formulė ir galėtų būti būtent tokia: žmogus – tai aukojantis gyvūnas.


Jūratė Baranova
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-05 12:00
lioo
nes kažkam taip patogiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-02 22:12
usūrinis šuo
m. kodėl moteris - auka? čia tokios feministiškos mintys man kyla. che ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą