Grafomanija – Tai rašymo manija

Jakubas Winiarskis (gimęs 1974 m. Varšuvoje) – lenkų poetas, prozininkas, literatūros kritikas, literatūros leidinių apžvalgininkas, vienas įdomiausių 10-ojo dešimtmečio kūrėjų. Debiutavo 1995 m. rinkiniu „Į dovanų gelmes“. Studijavo lenkų filologiją Varšuvos universitete, kūryba buvo spausdinama leidiniuose „Nowy Nurt“, „Magazyn Literacki“, „Czas Kultury“, „Studium“, „Kartki“. 1996-aisiais buvo apdovanotas diplomu Rafało Wojaczko vardu pavadintame poezijos konkurse. 2004 metais pasirodė dvi jo prozos knygos: „Loquela“ ir „Kronika widzeń złudnych“ („Apgaulingų regėjimų kronika“). „Loquelą“ jos leidėjas taip lakoniškai anotavo: „Dvasios srityje kur kas pavojingiau nei vadinamojoje tikrovėje: čia gali rastis nušvitusių ir meistrų, bet galima patirti ir pamišimą“. Antroji knyga apibūdinama šitaip: „Įmantrus, bravūriškas, stilistiškai vos neperžengiantis kalbos įkyrumo ribos, ciniškai juokingas romanas apie šiuolaikinius keistuolius, jų kaukes ir pralaimėjimus, apie seksą ir religiją, kaip kelius, vedančius į beprotybę, ir apie literatūrą, kaip būdą išlaikyti distanciją“.

Su lenkų poetu Jakubu Winiarskiu kalbasi Gabriela Andrychowicz.


Ar gyvuoja „naujosios kartos“ poetų sąvoka? Ką ji išreiškia? Su kokia poezija susijusi?

Profesorius Błonskis yra pasakęs, kad karta atsiranda tada, kai įvyksta koks nors įvykis, kuris supriešina tikrovę su maždaug tuo pačiu metu gimusių žmonių grupe. 1989 metai buvo lūžio metai. Taigi kalbame apie Bruliono kartą, kuri pasireiškė po 1989-ųjų. Tačiau apie kartos kategoriją reikia kalbėti labai atsargiai. Šis terminas apibrėžia tam tikrus rėmus, jis liudija tam tikrą užbaigtumą. Taigi kartos kategorija yra įtartina…

Kuo įtartina?

Netikslumu, slypinčiu šiame termine.

Tai kaip tada pavadinti jaunus rašan¬čius žmones?

Naujos, jaunos poezijos formacija.

Ar tai jaunai poezijai būdinga tik tam tikra kalba ir forma?

Jos forma yra tarpinė, egzistuojanti tarp dviejų polių. Pirmasis – aukštoji kalba, kitaip tariant, polinkis į klasicizmą. Čia ir avangardinis Eliotas, ir Białoszewskis, kuris jau pasidarė klasikinis. Antrasis – žemoji kalba, linkstanti į tikrovę ir popkultūrą. Poetai pilnomis rieškutėmis semia iš reklamų kalbos, iš masinių informacijos šaltinių ir mėgina tą kalbą sužmoginti, pritaikyti poezijos reikmėms.

Susidaro įspūdis, kad jauna poezija yra liūdna, dažnai – brutali ir pilna bjaurių žodžių.

Poezija nėra liūdna, tai gyvenimas liūdnas. Čia ne mano nuomonė, o arabų poeto, kurio pavardė tokia, kad nesugebu jos pakartoti. O dėl bjaurių žodžių, tai galiu tik papasakoti Bohdano Zaduros anekdotą. Viename susitikime pagyvenusi ponia jo paklausė, kaip jis traktuoja bjaurius žodžius poezijoje. Jis atsakė anekdotu, kuriame buvo žodis „kurva“. Esmė ta, kad be šito žodžio anekdotas būtų nei šioks, nei toks.

Žinoma, šiems žodžiams tam tikrą „reklamą“ padarė Marcinas Świetlickis. Jo gausiai vartojami „dėjau skersą“, „šiandien esu neprisėdamos nuotaikos“, „atsikrušk“…

„šūdžiau“…

Taip. Jis savo padarė. Bet nesureikšminkime. Tai, ką daro Świetlickis, yra tik jam būdinga. Tačiau, be jo, yra visa grupė poetų, kurie nevartoja bjaurių žodžių. Nes taip yra išauklėti. Tai gerų manierų įtaka. Beje, vyko diskusija tarp Krzysztofo Koehlero ir Marcino Świetlickio bjaurių žodžių tema. Koehleris jam prikaišiojo, kad vartoja bjaurius žodžius, o Świetlickis į tai atsakė eilėraščiu, kuriame kritikavo per dažną žodžio SACRUM vartojimą. Klasikai pritariantys poetai priekaištauja kitoje barikados pusėje stovintiems dėl jų baisios kalbos, o anie atsako: „Na taip, mes vartojame bjaurius žodžius, bet jūs daugelį žodžių vartojate beprasmiškai“.

O dėl liūdesio, tai jo nėra daug. Yra nemaža šmaikščių eilėraščių. Jeigu kam nors atrodo, kad jauna poezija yra liūdna, tai gal tik paprasčiausiai jam tokia pateko į rankas.

Kalbu apie tai, kad ji yra žemiška, purvinoka, lyg iš kanalizacijos vamzdžių. Jau nėra meilės eilėraščių, himnų, odžių.

Neseniai varčiau Wojciecho Wencelio poezijos rinkinėlį „Odė šv.Cecilijos dienai“. Jame nėra nė vieno liūdno eilėraščio. Wencelis, rašydamas requiem, kur pasakoja apie savo tėvo mirtį, prieina optimistišką išvadą, kad „gyvenimas – tai amžinos rekolekcijos“.

Kam rašo poetai? Sau, kitiems poetams ar ateinančioms kartoms?

Yra tokių, kurie, kaip kad sakė Josifas Brodskis, rašo norėdami suteikti malonumo kieno nors šešėliui. Brodskis tą malonumą teikė Audeno šešėliui. Wencelis rašo, norėdamas suteikti malonumo Trembeckiui ir Krasickiui. Kai kas rašo savo pažįstamiems. Tai tokia savaeigė poezija. Tas parašys eilėraštuką, anas parašys, apsikeis jais tarpusavyje, viens kitą pagirs. Rašoma potencialiam skaitytojui. O jis atsiranda skaitydamas eilėraštį. Rašymas nėra toks procesas, kad žmogus sėdasi prieš popieriaus lapą ir planuoja: “Dabar rašysiu laivų statytojams”. Juk Norwidas rašydamas savo eilėraščius negalvojo, jog rašo XX amžiaus skaitytojui. Neįsivaizdavo, kad jo eilėraščius gliaudys lenkų kalbos profesorius.

Tai kam TAI daroma? Ar tik ne tam, kad pats save pagydytum? Juk turbūt poetas patiria didelę satisfakciją, kai iš jo minčių maišalynės išsirutulioja eilėraštis. Gal tai jam suteikia palengvėjimą?

Czesławas Miłoszas (pasitelkiu autoritetą) sako, kad iš viso poetu negalima tikėti. Nes kaip gali tikėti žmogum, kuris lekia su perrėžtu pilvu, laikydamas karštas žarnas, ir garsiai apie tai visiems rėkia.

Poezija – ne lazaretas, bet kartais tampa lazaretu. Iš tikrųjų poezija nėra nei ligoninė, nei namai psichiškai neįgaliems žmonėms, nei savitarnos parduotuvė. Poezija yra tobuliausias kalbos vartojimo būdas. Poetas yra tas žmogus, kuris sąmoningai vartoja kalbą. O ar jis toje poezijoje išreikš savo skausmą, netekęs mylimo šunelio, ar džiaugsmą, susitikęs mylimą moterį, tai jau pareina nuo kūrėjo temperamento. Yra poetų, kurie, apimti ekstazės, rašo tik džiaugsmingus eilėraščius. Tarkim, Tomaszas Salamunas ir Miłoszas Biedrzyckis – jie džiaugiasi gyvenimu ir tą džiaugsmą sugeba išreikšti kalba. O tai gana sunku. Skausmą išreikšti lengviau.

Ar kad visa tai išreikštum eilėraščiu, reikia išmokti šio amato? Ar kas nors turi teisę vertinti eilėraščių formą?

Eilėraščius galima vertinti tik formos atžvilgiu. Manęs nedomina eilėraščio turinys, jeigu mano dėmesio neprikausto jo forma. Eilėraštis privalo įkristi į atmintį. Kai ką nors parašau, svarstau, ką TAI pasakys skaitytojui apie jį patį. Tik kai poezija iš žmogaus – žmogui, ji įgauna bendražmogišką vertę.

Rašymas „sau“ yra, ko gero, grafomanija, kitaip tariant, rašymo manija. Man atrodo, kad neturiu šios bėdos. O jeigu turiu, tai bent jau su ja kovoju.

Ką reikia daryti norint įgyti meistriškumo?

Reikia žiūrėti į kitus poetus. Sėdi ir pradedi rašyti neturėdamas žalio supratimo apie literatūros tradicijas. Paskui ateina noras palyginti savo rašymus su tuo, kas buvo anksčiau parašyta. Ir pasirodo, kad anksčiau buvo geriau. Tada pradedi skaityti, mokytis iš tų meistrų ir tobulinti formą.

Jeigu kas nors, parašęs kūrinį, kuris atrodys jam esąs eilėraštis, skaitys sau naktį po antklode ir bus jam malonu, tai aš linkiu jam tokio malonumo. Tačiau jeigu apsisprendžia savo proto vaisius parodyti platesnei auditorijai, tai bus pasmerktas kitų vertinimams.

Kas turi teisę vertinti poeziją?

Kas skaito, tas vertina. Juk kiekvienas turi tam tikrą estetinį skonį, kurio dėka gali atskirti aiškią grafomaniją nuo užslėptos ir nuo meistriškos kūrybos. Žinoma, yra ir literatūros kritikų, kurie „pasiryžę poetą nušluoti nuo žemės paviršiaus“, bet yra ir tokių, kaip Jarosławas Klejnockis arba Karolis Maliszewskis, kurie linkę GILINTIS į poetą ir jo tekstus.

Barańczakas yra pasakęs, kad gera poezija, paskaičius ją pirmą kartą, atstumia. Jeigu ne, tai reiškia, kad nieko nauja joje nėra, kad tai tik štampai, kuriuos mažiau ar daugiau meistriškai vartoja poetas. O jeigu atstumia, tai verta prie jos grįžti.

Ar yra koks nors dabartinių poetų GURU?

Kiekvienas turi savo.

O, Tavo nuomone, kas tobuliausiai yra įvaldęs formą?

Buvo keletas tokių. Visi žino. Kochanovskis buvo beveik tobulai įvaldęs, Sępas-Sarzyńskis. Kai kurie baroko poetų eilėraščiai yra beveik tobuli. Kai kuriais atvejais man Norwidas yra nepralenkiamas. Bet poetai paprastai savo meistrų neįvardija. Nes kai poetas pasakys, kad jam tobulas yra Sępas–Sarzyńskis, tai kritikai tuoj paims nelaimėlio rinkinį ir pradės ieškoti Sępo-Sarzyńskio įtakos. Todėl daugelis poetų apie tai nekalba.

Ar jauna poezija yra politiškai angažuota?

Deja, taip. Angažuota poezija Lenkijoje turi labai senas tradicijas. Netgi Kochanowskis parašė vieną „Giesmę apie Podolės nusiaubimą“. Ir Mickevičius buvo politiškai angažuotas. Tipiška kvailystė – socrealizmo poetai. Naujos bangos poetai – taip pat angažuoti, tik jau kitoje barikadų pusėje. Paskui ateina Świetlickis ir rašo, kad „reikia šviežio oro. Užuot sakius Norwidas, Wasilewska, reikia sakyti MUDU ABUDU, MES KETURIESE“. Tai irgi paradoksalus užsiangažavimas – nesiangažuoti. 1996 metais Wojciechas Wencelis paskelbia du eilėraščius abortų ir Lenkijos įstojimo į ES klausimu. Man atrodo, kad tai pavojinga. Politika yra slidus reikalas, ji greitai kinta, ir, anot Orwello, niekad nežinia, ar mes esame Euroafrikoje, ar Euroazijoje. O gal tai yra Atlantoamerika. Poetas turėtų išlaikyti tokią distanciją, kad suvoktų visų politinių ir istorinių santykių atsitiktinumą.

Bet juk egzistuoja tokia formuluotė „poezijos uždaviniai“.

Aš nežinau, kokius poezija turi uždavinius. Nebent galiu įžvelgti du principus, žinomus dar nuo Horacijaus laikų: poezija privalo patikti ir įkūnyti decorum. Decorum – tai derėjimo kategorija, kitaip tariant, kas dera tam tikrai formai. Juk nerašome, tarkim, linksmo treno (na, nebent esi postmodernistas – „kai apie nieką, tai viskas tinka“).

Ar galima gyventi be poezijos?

Poezija nėra kekšė, o poetas – ne alfonsas. Alfonsas gali gyventi iš savo kekšės, bet poetas negyvens iš poezijos. Jeigu rimtai žiūri į poeziją, tai elgiesi su ja kaip su žmona. Atsiprašau, bet žmonos nieks nepardavinėja. Tokie Rafalo Wojaczeko žaidimai buvo gana tiesmukiški. Kai pritrūkdavo jam pinigų, rašydavo eilėraščius, kad trūksta šlamančių ir kad „Twórczość“ jam vis tiek užmokės. Eilėraštis buvo gražiai surimuotas, padoriai sukaltas, nors turinys jo visai banalus. Ačiū Dievui, kad ne vien tokius eilėraščius jis rašė.

Kita vertus, pinigai už poeziją yra tokie maži, kad kalbėti apie pragyvenimą iš poezijos yra visiška nesąmonė. Kas galų gale gyvena iš poezijos? Gal gyveno Miłoszas, bet kiek jis išspausdino! Gal Barańczakas, bet jis gyvena visų pirma iš vertimų. Be šitų dviejų, nežinau kitų, kurie galėtų gyventi iš poezijos. Świetlickis irgi ne iš poezijos gyvena, jis gyvena iš muzikos – taip man atrodo, nes juk jo kišenių netikrinau.

Kai parašai eilėraštį ir po kelių dienų vėl prie jo sugrįžti, ar nori jį taisyti, keisti?

Taip. Todėl manau, kad reikia kuo mažiau spausdinti. Šiandien parašytas eilėraštis rytoj gali man visai nepatikti. Poryt jis gali man naujai suskambėti, o dar po dienos pasirodys, kad tą pačią situaciją galima aprašyti visiškai kitaip. Geriausias pavyzdys yra Konstandinas Kavafis. Jis, parašęs eilėraštį, siųsdavo jį pažįstamam, o po kelerių metų paprašydavo, kad šis grąžintų. Paklaustas „kodėl?“, atsakydavo, kad jau neaktualus. Taip visą gyvenimą jis komponavo savo knygą, į kurią galų gale pateko 153 eilėraščiai. Tai buvo 153 temos, 153 situacijos. Jis visų pirma jas sučiupo, o paskui visą gyvenimą „apdirbinėjo“. Panašios taktikos laikosi ir Szymborska, todėl ji rašo nedaug: 3,4 eilėraščius per metus. Jeigu parašo 5, tai mano, kad labai geri metai.

Kaip manai, ar trečiame tūkstantmetyje dar liks vietos poezijai?

Futurologijos specialistas yra Lemas. Vienas iš šios civilizacijos vystymosi variantų – virtuali tikrovė. Tada viską galima bus papasakoti vaizdais. Bet kol kas gyvename Guttenbergo galaktikoje. Dabar ji išgyvena krizę, bet nemanau, kad neįstengs išeiti iš šios krizės su pakelta galva.

Žmonės turi tam tikrus mechanizmus, kurie, kaip lig šiol, taip ir ateityje pratęs poezijos egzistavimą ir jos vystymąsi. Žodžio ekspresija vis tiek kam nors bus reikalinga.

Ar turi eilėraštį, kuris privertė tave kitaip pažvelgti į pasaulį? Svarbiausią?

Kiekvienas geras eilėraštis pakeičia požiūrį į pasaulį. Kai paima žmogus poezijos rinkinį į rankas ir skaito gerą eilėraštį, tai šis smelkiasi į jo vidų. Tas eilėraštis keičia skaitytoją. Taip veikia ne tik poezija, bet ir kiekvienas kitas meno kūrinys. Reikia įsisąmoninti, kad, suvokęs kūrinį, jau nežiūrėsi į pasaulį taip, kaip žiūrėjai. Kiekvienas kūrinys keičia žmogų. Taip jau yra.


Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė.