Pašnekesys su aktoriumi, bardų ir dainuojamosios poezijos atgaivintoju, festivalio „Tai –aš“ meno vadovu Gediminu Storpirščiu.

Koks buvo Jūsų kelias dainuojamosios poezijos link arba to, kas dabar paprastai įvardijama kaip bardų kūryba, ir koks viso to santykis su aktoryste?

Visa tai buvo labai seniai, ir visų priežasčių dabar jau tikrai žmogus negali žinoti. Man didelę įtaką padarė tėvas: kai vaikystėje labai sirgau ir naktimis nemiegodavau, jis mane ant rankų nešiodavo ir dainuodavo – tik tada nurimdavau. Žinoma, įtakos tam turėjo ir tolesni įvykiai – mano brolis Arūnas buvo vienintelis kurse vilnietis, todėl visa jų dainuojanti draugija – Vidas Petkevičius, Kostas Smoriginas, Kristina Kazlauskaitė ir kiti – labai dažnai rinkdavosi mūsų namuose. Ir tas jų buvimas man buvo labai svarbus ir gražus.

Tais laikas gitara išties buvo stebuklas. Gitarų į Vilnių atveždavo po keturias-šešias du kartus per metus. Kad gautum normalią čekišką ar vokišką, turėjai stoti į eilę. Kai aš pats vėliau sumaniau įsigyti gitarą, turėjau laukti pusę metų. Todėl gitara buvo branginama ir saugoma. Aš, būdamas vaikas, net bijodavau prie jos prisiliesti – man užtekdavo sėdėti ir grožėtis.

Vėliau buvo ir Vytauto Kernagio dar iki „Kabareto“ laikas, kai jis grodavo vienas. Iš principo jis ir padėjo pagrindus tam, ką dabar vadiname dainuojamąja poezija. Taip pat tektų paminėti ir rusų dainių įtaką – Vladimiro Vysockio, Bulato Okudžavos, Boriso Grebenščikovo. Visa tai sugėriau, ir tai natūraliai tapo mano paties dalimi.

Dar mokydamasis mokykloje lankiau Profsąjungos rūmų dramos būrelį, kur susirinkdavo labai smagių žmonių – dabar poetai Aidas Marčėnas, R. Danys, rašytojas, teatro, kino režisierius Vytautas V. Lansbergis, kompozitorė Nomeda Valančiūtė, aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė, Saulius Balandis ir kt.– ir mes kiekvieną savaitgalį praleisdavome su gitaromis, vynu ir poezija. Todėl dabar išties labai sunku pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką. Matyt, viso to visuma, kiekvienas dalykas, veiksmas, žmogus savaip uždegė aistra muzikai ir poezijai.

Vėliau įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar „Muzikos akademija), ir tuometinė katedros vedėja prof. Irena Vaišytė ypač stipriai skatino muzikinį kūrybingumą. Neatsitiktinai juk kursai turėjo savo dainas. Studijų metais drauge su kitais kurso draugais sukūrėm per keturiasdešimt dainų etiudams, spektakliams, o kartais, kai nieko nepadarydavome iš specialybės užduočių, tuomet tiesiog išsisukdavome dainuodami naujas dainas. O ir prieš tai mokykloje, ypač paskutiniais metais, nė vienas renginys nepraeidavo be dainos, kad ir kokia būtų šventė ar minėjimas.

Kas Jums pačiam yra dainuojamoji poezija, ir kaip Jūs galėtumėte apibūdinti šį žanrą?

Kai paklausi žmogaus, kas yra dainuojamoji poezija, arba bardų kultūra, visi, rodos, supranta, apie ką kalbama, tačiau, kai mėgini įvardyti, tuomet atsiranda tam tikrų klausimų ir keblumų.

Visų pirma – kas yra poezija, ypač šiais laikais, kai kas tik netingi, tas rašo? Anksčiau, jei tekstus išspausdindavo knygoje ar žurnale, tai reiškė, kad jie perėjo tam tikrą atranką, vadinasi, kai ko, matyt, verti. O dabar knygą išsileisti – vieni juokai, tik pinigų ir noro turėk. Tad kur yra riba tarp spausdinto teksto ir poezijos, tarp dainos teksto ir dainuojamos poezijos? Ir galų gale - ar reikia taip knaisiotis ir aiškintis ieškant tariamų ribų?

Pasidavęs šiai diskusijai, pamėginau Lietuvoje įskiepyti naują „bardų“ terminą, kurio atsiradimas sietinas su keltų kultūra. Anuomet „bardais“ buvo vadinami žyniai, ilgai mokęsi muzikos, literatūros, bendrų žmogiškų vertybių tam, kad galėtų žmonėms perduoti žinias. Lietuviškame kontekste tiksliausiai bardus atitiktų vaidila. Kai bardas įžengdavo į miestą, kuriame vykdavo karas, karas sustodavo. Bardas – žynys buvo labai gerbiamas, mat jis savo žiniomis, dainomis nešdavo šviesą.

Man pačiam šis terminas labai priimtinas, nes jame slypi didžiulė atsakomybė – žmogus privalo suvokti teksto svarbą ir tai, ką jis savo dainavimu perteikia žmonėms.

Kita vertus, esmė – ne pavadinimas. Šiais laikais grynųjų žanrų apskritai nebeliko – viskas dabar susimaišę, todėl svarbiausia – žinoti tai, ką nori pasakyti.

Jūs sudarėte „Bardų knygą“, esate dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ meno vadovas, matyt, todėl neatsitiktinai esate tituluojamas dainuojamosios poezijos renesanso tėvu. Kaip Jums kilo mintis atgaivinti šį žanrą, suburti dainuojančius žmones į vieną krūvą?

Taip, dabar yra populiarūs visokie „princai“, „tėvai“, „karaliai“, „mamos“. Jei jums tik tinka, galite mane tituluoti kaip tik jums patogu. Aš tiesiog rūpinuosi, kad šis žanras būtų, kad jis turėtų savo vietą bei struktūrą – pradedant moksleivių dainuojamosios poezijos konkursais, toliau klubais ar svetainėmis, kur nuolatos galėtų vykti koncertai iki festivalių, kurių pamažu ima rastis, o baigiant šiam žanrui skirtomis knygomis, CD ir interneto svetainėmis.

O viskas prasidėjo nuo dainuojamosios poezijos svetainės Vilniaus mokytojų namuose prieš penkerius metus. Pernai surengėme trečiąjį tarptautini festivalį „Tai – aš“. Visko pradžia, žinoma, buvo V. Kernagis, kuris sukūrė ne tik patį terminą „dainuojamoji poezija“, bet „kovojo“ už tai, kad dainuojamojoje poezijoje būtų daugiau poezijos.

Tenka pripažinti, kad pilnos koncertų salės byloja apie tai, jog šis žanras reikalingas. Jei jos būtų tuščios, tektų gerai pagalvoti, ar verta tai daryti. O dabar, jei jau yra paklausa, kažkam tenka rūpintis tuo, kad tai vyktų. Aš irgi mielai tik gročiau, bet jei nėra kam tai daryti, galiu ir aš – man nesunku.

Kita vertus, netikiu, kad dainuojamosios poezijos žanras dabar yra pats gražiausias ir reikalingiausias. Ne, aš viską darau tik tam, kad žmonės turėtų iš ko rinktis. Juk pasaulyje labai daug kas darniai sugyvena, todėl, man rodos, taip ir turi būti.

Šiame žanre yra labai daug aktorių, kurie studijuodami perėjo scenos kalbos, teksto analizės, skaitymo, interpretacijos mokyklą. Dabar man tenka dažnai susidurti su moksleiviais, atliekančiais, mėginančiais kurti dainuojamą poeziją. Aš jų prašau, kad jie dalyvaudami konkurse bent vieną dainą rašytų pagal gerai žinomą tekstą, kad jie skaitytų gerą literatūrą, kad taip gebėtų pajausti teksto svarbą. Lietuvoje yra kuriama pasaulinio lygio poezija – vartykite, skaitykite, galite surasti tinkamą autorių, kalbantį apie tai, kas rūpi ir jums. Poezija yra suspausta, labai taikli, svarbi, o svarbiausia - vertikali informacija. Kai tave ji pasiekia, tuomet pažadina tam tikrų kūrybinių klodų, ir tada gimsta stebuklas. Paskui žmogus gali dėlioti žodžius, kurti savo poeziją, bet iki to reikia daug nueiti.

Šiuo atžvilgiu aktoriams gal net kiek lengviau – mūsų profesijoj reikia svetimą tekstą paversti savu ar atrasti, kas svarbu – tai gal ir paaiškina faktą, kodėl tiek daug aktorių pasuko šio žanro keliu. Man pačiam labai patinka šnekėtis su įvairių poetų tekstais, todėl man įdomu surasti savo Sigitą Gedą, nors jis buvo ir L. Vilkončiaus, ir V. Kernagio, ir O. Ditkovskio, ir K. Smorigino, tačiau ir man pačiam kartais norisi prakalbinti poetą, atrasti savo raktą į jo tekstus.

Dainuojamoji poezija yra sunkus žanras – juk vienas su instrumentu rankose dvi valandas veik nejudėdamas, tik dainuodamas, turi išlaikyti klausytojų dėmesį. Turi turėti savo požiūrį, savo tikėjimą – kad ir koks jis būtų, kuriantis ar griaunantis. Tačiau jei nenori dalytis, negali ir kurti.

Dabar poezijos knygos, matyt, nėra labai graibstomos, tačiau dainuojamosios poezijos – pats žydėjimas.

Jei poetai gebėtų ramiai pasižiūrėti į šią situaciją, dainuojamosios poezijos atlikėjams turėtų padėkoti už poezijos sklaidą. Asmeniškai aš visada mielai einu koncertuoti drauge su rašytojais, skaitančiais savo kūrybą, tokiu būdu lyg atsidėkodamas už jų tekstus bei impulsus, kurių gaunu skaitydamas. Mes turime bendradarbiauti ir tai geriausia, ką galime daryti...

O sakyti, kad poezija dabar neskaitoma, negalėčiau. Nuolatos leidžiama naujų knygų, atsiranda naujų autorių. Mes turime ne tik pasaulinio lygio, bet ir labai gyvos poezijos visais lygmenimis – klasikos, modernistų, vyresniosios, vidurinės, galų gale - jaunųjų kartos, kurių poezija savita, gili ir nepaprastai įdomi. O po jų ateis naujų žmonių, ir neabejoju – bus ką skaityti ir tada.

Jau penkti metai esu respublikinėje moksleivių skaitovų komisijoje, ir štai pastaruosius penkerius-septynerius metus praktiškai laimi vaikinai. Jie pradėjo skaityti poeziją. Net viešai... Skaitymo lygis Lietuvoje yra išties gan aukštas – yra stiprių, atkaklių mokytojų, kurie geba gerai parengti, o svarbiausia – rimtai pažvelgti į tekstą. Tai yra milžiniškos investicijos į žmogų. Interpretuoti gerus tekstus, paversti juos savais, operuoti tokiomis sąvokomis, vaizdiniais – tai mąstyti!

Žinoma, yra ir tradicijos įtaka – atsistoti vakarėlio metu ir pasakyti posmą ne taip įprasta, kaip išsitraukti gitarą ir pagroti kokią dainą. Tai vienija, kelia ir saugo žmones. Kas gali būti gražiau? Tai yra viena iš tų minčių, kurios mane skatina dirbti.

O Jūs pats ar kuriate tekstus?

Kuriu. Tik nerašau jiems muzikos... Paradoksalu. Nežinau, kodėl taip. Man pačiam nuoširdžiai keista. Aš laukiu to laiko, kai norėsis dainuoti pagal savo eiles. Galbūt aš nerimtai žiūriu į savo tekstus. Nežinau. Nors esame su viena bičiule, buvusia mano mokine kino režisiere G. Beinoriūte išleidę eilių knygelę „Laiškai Karaliui“. Man išties didžiulis džiaugsmas kurti tekstus, gal kada jais ir uždainuosiu...

Geroje poezijoje gali rasti labai svarbių atsakymų į rūpimus klausimus. To niekada nerasi jokiame laikraštyje. Poezija padeda lyg malda, meditacija įsiklausyti į save. Poezijoje slypi milžiniškas potencialas, galingas, labai subtilia kalba perteikiamos informacijos užtaisas, kurį reikia mokėti perskaityti. Bardai, mano supratimu, kaip tik ir mėgina perduoti šią žinią, perskaityto, išgyvento eilėraščio prasmę.

Jūsų kūrybos svarbią dalį sudaro dainos vaikams. Ar vaikus daina sudominti lengviau ar, priešingai, tam reikia kur kas didesnės žaismės ir supratimo?

Vaikiškos dainos mano gyvenime atsirado lygiai taip pat natūraliai, kaip ir gitara – studijų laikais kūriau šias dainas etiudams, spektakliams ir panašiai. Kai baigėsi mokslai, ir mus visus išskirstė, baisiai nuliūdau, kad štai buvo apie keturiasdešimt visai smagių dainų, o dabar jos miršta, nes niekas jų nedainuoja. Tai aš vietoj pasakų ėmiau dainuoti tas dainas savo vaikams. Ir, dievaži, padėdavo... Tokiu būdu mano jaunėlis pradėjo vaikščioti ir dainuoti vienu metu.

Vėliau S. Jačėnas paprašė dainelių savo laidoms, taip jas išgirdo daugiau žmonių. Paskui A. Giniotis rengė dainuojančių aktorių koncertą – ir aš ten patekau, nors, tiesą sakant, labai vengiau dainuoti viešai. Jis pasiūlė įrašyti savo dainas. Kadangi nieko neišmaniau nei apie leidybą, nei apie įrašus, pasakiau: „Jei tu būsi aranžuotojas, tuomet sutinku“. Taip jis mane ir prikalbino. Kai kurias tas dainas „Keistuoliai“ naudojo savo spektakliams. Taip atsirado ir pirmas albumas. Pamažu, pamažu ir nepastebi, kai jau esi tame kelyje...

Taip netrukus mes ėmėme dainuoti drauge su sūnumi – vaikams smagu matyti bendraamžį, kuris dainuoja vaikiškas dainas. Ir man su juo smagu dainuoti. Paskui jis užaugo, prasidėjo balso mutacija. Labai džiaugiuosi, kad spėjome įrašyti keturis projektus iki to laiko. Tačiau dabar mes vėl kartu dainuojame – pagal V. V. Landsbergio knygą „Angelų pasakos“ įrašėme kompaktinę plokštelę. Sūnus yra angelas Gabrielius, o aš – arkangelas Mykolas. Mes pasakojame tas pasakas, o pačios pasakos atskiriamos dainomis. Tad po aštuonerių metų pertraukos mes vėl dainuojame kartu. Ir mums tai patinka.

Kita vertus, kai prasideda skirstymai – čia vaikiška muzika ar literatūra, o čia jau ne – tik juokas ima. Visa tai be galo sąlygiška, ir tokiais skirstymais mes išties nieko doro nepasakome. Aš labai džiaugiuosi, kai bare koks įkaušęs žmogelis prašo padainuoti dainą apie raganą ar kurią kitą, nes tokio žmogaus širdy dar gyvas vaikas, ir jis dar geba stebėtis, juoktis ir džiaugtis gyvenimu. Todėl, tiesą sakant, visas dainas rašau vaikams, arba tiesiog gyviems žmonėms.

Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt