„Esu nuo meilės likusių šiukšlių kuopėja“

Interviu su Elfriede Jelinek – tai kartu ir ligonės lankymas. Su nuostabą keliančiu atkaklumu literatūros įžymybė tvirtina esanti psichiškai sužalota moteris ir, kaip pati pabrėžia, jos visiškai nesunkiai gimstanti kūryba yra jos daugybės neurozių, kurias ji gali tiksliai apibūdinti, rezultatas. Jos problemų šaknys gana aiškios: išsilavinęs, tačiau silpnas tėvas (chemikas, gyvenimą baigęs beprotnamyje), valdinga ir bejausmė motina, sėkminga finansininkė, savo vaiką norėjusi paversti muzikos genijumi, ir auklėjimas katalikiškoje vienuolyno mokykloje, kurioje buvo siekiama vieno tikslo – paklusnumo. Elfriede Jelinek, gimusi 1946-aisiais Austrijoje, visa tai patyrė. 1990 metais viename pokalbyje su Andre Mülleriu, ji kategoriškai tvirtino: „Aš esu zombis. Aš negyvenu“. Dabar, po keturiolikos metų, ji nė kiek nepakeitė tokio pesimistinio požiūrio į save. Nobelio premija jai sukėlė daugiau abejonių nei džiaugsmo. Į gruodžio dešimtą dieną vykusį Nobelio premijos teikimą ji nevažiavo – premijos laureatės kalba buvo įrašyta į videokasetę. Premijos pinigus – daugiau nei vieną milijoną eurų – ji nori išleisti, įsigydama didesnį butą Miunchene – antrojoje gyvenamojoje vietoje. „Pinigai, savaime suprantama, yra nuostabu“, – sakė ji viename savo interviu. Didžiąją dalį ji padėsianti „ant aukštos lentynos“, kadangi gali būti, kad tokia kaip ji, „turinti pamišėlišką tėvų paveldą“, senatvėje gali netekti proto ir jai gali prireikti priežiūros. Tačiau negalima to imti už gryną pinigą – interviu metu buvo daug juokiamasi.

Elfriede Jelinek savo abejonėmis ir nepasitikėjimu kelia juoką. Ir tik tas, kuris suvokia šio žaidimo potekstę, gali suprasti jos dažnai ties pakantos riba balansuojančią prozą. Kitiems ji yra neapykantos objektas. Šalyje labiausiai skaitomas leidinys „Kronenzeitung“ ją piktdžiugiškai išjuokė, sumurkdė jos vardą į purvą ir pavaizdavo ją kaip pornografinę savo lizdo teršėją. Jos sėkmei tai nepakenkė. Romanai „Malonumas“ („Lust“), „Geismas“ („Gier“) tapo bestseleriais. Romano „Pianistė“ („Die Klavierspielerin“) ekranizacija su Izabelle Huppert laimėjo „Auskinę palmę“. Pjesės „Sporto pjesė“ („Ein Sportstück“), „Kūrinys“ („Das Werk“), „Bambilandas“ („Bambiland“) buvo pastatytos visose didžiausiose vokiškai kalbančių šalių scenose. Naujausios jos pjesės „Babelio bokštas“ („Babel“), kurioje apie religijos, sekso ir prievartos susimaišymą pasakojama, remiantis karo Irake pavyzdžiais, premjera įvyks kovo mėnesį Vienoje, „Burgtheater“.

Dar prieš gaudama Nobelį Elfriede Jelinek buvo įvertinta daugeliu premijų. Dabar ji pasiekė viršūnę, tačiau įžeidinėjimai nesiliovė. „Zeit“ ir „Spiegel“ leidiniuose pasirodė jos Nobelį niekinančių komentarų. Elfriede Jelinek sako: „Aš jų neskaičiau. Esu jau užtektinai nusibaigusi. Turiu saugotis“.

Elfriede Jelinek kenčia nuo gyvenimo ir šaiposi iš savo nesugebėjimo padaryti tam galą. Ji rašo įniršio pagauta ir tuo pat metu geria valiumą. Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė rimta ir kartu komiška.

Su Elfriede Jelinek kalbasi Andre Mulleris.

Ponia Jelinek, vos tik sužinojusi, kad gavote Nobelio premiją, pasakėte, esą Jūs jos nenusipelnėte. Tačiau kai tą patį Jums sako kiti, Jūs įsižeidžiate.

Iš tiesų aš buvau visiškai tikra, kad premiją gaus Peteris Handke, gyvasis klasikas.

Taip, bet kiti neturėtų nieko bloga sakyti ir apie Jus?

Žinoma. Tai tokia pati situacija, lyg būtum sužalotas ir sėdėtum vežimėlyje. Tuomet niekas tavęs negalėtų vadinti luošiu, išskyrus tave patį. Aš galiu taip sakyti. O kiti ne.

Vatikanas į tai, kad Jūs gavote Nobelio premiją, reagavo nepalankiai. Pasak jo, „nihilistiška neurotikė gauna Nobelio premiją“.

Labai negražu – Vatikanas turėtų palaikyti silpnuosius ir ligonius. Jis greičiau turėjo paraginti palikti vargšę moterį ramybėje, nes ji negali kitaip savęs išreikšti. Be to, puiku, kad ji buvo apdovanota, netgi būdama nihilistiška. Juk Vatikanas privalėtų ginti kenčiančias sielas!

Iš gailestingumo...

Būtent, o tokį Vatikano pasisakymą aš laikau mažų mažiausiai nekrikščionišku.

Marcelis Reichas–Ranicki’s rašė, kad Jūs esanti gan šauni moteris, bet geros knygos Jums nepavykę parašyti.

Didžiausias pažeminimas yra sakyti, kad ji yra įspūdinga moteris, tačiau rašyti ji nesugeba. Tai paniekinimas. Su tuo man sunku susitaikyti, nes aš pati save užtektinai niekinu.

Teisę Jus menkinti pasiliekate tik sau pačiai?

Taip, aš nenoriu, kad tai darytų kas nors kitas. Kreminių tortų, kuriais aš pati save nuolat apmėtau, nenoriu gauti iš kitų, nors, aišku, aš žinau, kad tai tėra pasipūtimas. Kiekvienas gali sakyti ir rašyti apie mane ką tik nori.

Rašytojas Martinas Mosebachas pavadino Jus „vienu kvailiausių žmonių Vakarų hemisferoje“.

Tai mane džiugina, nes jis pasakė labai teisingus žodžius. Aš išties esu kvaila. Tik vargu ar jis gali tai žinoti, nes mes nesame pažįstami. Vaiko burna byloja tiesą.

Jei Jus kas nors pavadina protinga...

...aš tuo netikiu. Aš žinau, kad tokia nesu. Pavyzdžiui, Jūs negalite su manimi diskutuoti, nes aš nesu pakankamai intelektuali, kad užbaigčiau mintį. Prieš kurį laiką viena TV laida pakvietė mane į filosofinę diskusiją. Aš jiems atsakiau: apgailestauju, tačiau esu kvaila kaip duona ir nesugebėsiu tinkamai dalyvauti Jūsų laidoje.

Jūs tai sakote juokdamasi.

Taip, bet mano juokas iš tiesų yra maldavimas. Žvėrys iššiepia dantis prašydami malonės.

Kuri Jums yra atsakyta. Kuo daugiau Jūs pati save kritikuojate, tuo dažniau Jus puola.

Taip, ar Jūs galite man tai paaiškinti?

Galbūt daugeliui yra nepakenčiama, kad Jums pavyko pasiekti viską, ko tik galima pasiekti literatūroje, ir Jūs vis vien tuo nesidžiaugiate.

Tai man ir kiti yra sakę.

Franzas Josefas Wagneris rašė „Bild Zeitung“: „Pasiimkite savo premijos pinigus, atiduokite juos savo terapeutui ir būsite laiminga!“

Na, milijono eurų, savaime suprantama, aš negaliu atiduoti terapeutui. Jau geriau nusipirksiu japonišką suknelę.

Spaudoje buvo išvardinti kiti kandidatai, kurie buvo vertesni Nobelio premijos – Doris Lessing, Joyce Carol Oates, Philipas Roth’as...

Taip, bet aš nekalta, kad ją gavau būtent aš. Aš pati sau premijos nepasiskyriau.

Poetė Friederike Mayröcker į klausimą, ar norėtų Jus pasveikinti, atsakė: „Aš nesu tokia altruistė.

Tai mane stebina. Aš iš visos širdies būčiau džiaugusis, jei premiją būtų gavusi ji, manyčiau, ačiū Dievui, kad ne man teko tas vargas... Aš jau prieš keletą metų žinojau, kad esu kandidatų į premiją sąraše, ir kasdien meldžiausi už Handke’s sveikatą. Meldžiausi, kad tik jis nenumirtų arba kad nesusirgtų, arba kad vėl nepasakytų kokios nesąmonės apie Serbiją.

Ar iš tiesų taip blogai gauti reikšmingiausią pasaulyje literatūros premiją?

Viena vertus, aš, žinoma, jaučiuosi pagerbta. Juk džiaugiasi net nemokša, kai įvertinamas jo darbas. Kita vertus, man tai tikra kankynė. Kadangi aš noriu ramybės. Dabar man sunku išeiti iš namų. Aš esu priklausoma nuo viešojo transporto, nes neturiu nuosavo automobilio. Dabar aš negaliu važiuoti tramvajumi, nes nepakenčiu būti užkalbinta. Kiekvieną kontaktą, netgi pozityvų, aš laikau kūno sužeidimu. Net į kavinę negaliu nueiti.

Norėdama išlaikyti ramybę, turėtumėte neduoti interviu ir nesirodyti televizijoje.

Tiesa. Aš per mažai saugausi. Aš per dažnai leidžiuosi valdoma paklusnumo komplekso, kurį man įdiegė autoritarė motina. Aš ir su Jumis kalbuosi.

Jūsų motina mirė prieš ketverius metus.

Taip, aš kasdien džiaugiuosi, kad ji mirė. Ji buvo 97-erių ir į gyvenimo pabaigą visai išėjo iš proto. Paranoja, kurią latentiškai ji visuomet turėjo, ją buvo visiškai užvaldžiusi. Mano motina manė, kad mano vyras vagia jos papuošalus. Jis negalėjo įžengti į tuos namus. Ji jautė nepaprastą pavydą. Net kai aš buvau vaikas, ji pašalindavo iš mano akiračio visus, kuriuos aš mėgau.

Savo romane „Pianistė“ aprašote neurotiškus santykius su savo motina. Jūs gyvenote viename name. Rašymas buvo Jūsų prieglobstis.

Rašymas buvo mano gelbėjimosi valtis, tačiau aš niekada nesijaučiau išsilaisvinusi. Aš kaip žvėris nuo pat vaikystės buvau prisirišusi prie šios moters, ji mane absoliučiai valdė. Po jos mirties šis tas pasikeitė, bet aš nepasveikau. Baimė tik auga, užuot mažėjusi.

Kokia baimė?

Tai ypatingos formos agorafobija, kuri pasireiškia, kai būnu stebima didelės žmonių minios. Būdama mergaitė, aš metus neišėjau iš namų, taigi jau vaikystėje buvau ligonė. Aš kaip išprotėjusi lakstydavau po kambarį pirmyn atgal ir daužydavau galvą į sieną. Tuometinis mano psichiatras sakė, kad šitaip aš bandydavau atsikratyti įtampos, kuri mane slėgė. Tai nebuvo gražus vaizdas.

Jūs pasveikote?

Aš tai darau dar ir šiandien, tik ne taip ekscentriškai. Nebedaužau galvos į sieną. Atrodo, lyg manyje kas siautėtų, tas įniršis šiandien mane verčia rašyti. Rašymas man yra kančios aktas, tam tikros rūšies pyktis. Aš, – ne taip, kaip sakysim, Thomas Mannas, kuris nušlifuodavo kiekvieną sakinį, – išdraskau į skutus viską. Tai trunka dvi, tris valandas, tada aš subliūkštu lyg orinis pyragas, įdurtas adata.

Ar galite užmigti be migdomųjų?

Ne, dėl Dievo meilės, be valiumo nė žingsnio. Valiumas ir antidepresantai yra nuolatiniai mano palydovai. Pjesę „Bambilandas“ parašiau, veikiama vienos vaistų dozės.

Rašymas Jūsų taip pat nedžiugina?

Ne. Niekas manęs nedžiugina. Tik retkarčiais rašydama aš pasijuntu, lyg būčiau praradus sąmonę. Tai tokia transo būsena, panaši į orgazmą. Bet ir tuomet aš žinau, iš kur tai kyla. Galų gale viskas yra darbas, net ir meilė.

Meilė?

Taip, net ir meilė – tokia, kokią aš aprašau. Tai nėra gilūs, stiprūs jausmai, mano meilė mašinali, lyg rato darbas. Aš tą jausmą tąsau po plokštumą.

Atsimenate savo pirmuosius meilės santykius?

Taip, žinoma. Dar nesu tokia nusenusi, kad neatsiminčiau šito. Tačiau aš nenoriu apie tai kalbėti.

Tai, kas gražu, Jūs mieliau pasiliekate sau?

Mano kūrybingumas kyla iš negatyvių jausmų. Aš negaliu aprašyti nieko pozityvaus. Bet, žinoma, aš esu išgyvenusi ir didelių aistrų.

Laimės akimirkų?

Žinoma! Aš nesu antžmogis. Esu labai šiltas ir mylintis žmogus, tačiau apie tai nerašau. Aš rašau apie griaunamąją jėgą, tačiau galiu apie ją rašyti tik todėl, kad esu patyrusi ir kitokią. Žmonės tauškia apie savo romantiškus išgyvenimus Maljorkoje leidžiantis saulei. Tačiau kas atliks tą purviną darbą? Aš turiu jį atlikti. Aš kuopiu jausmų purvą. Tai mano užduotis. Literatūroje aš esu moteris su šiukšlių kibiru. Aš kuopiu meilės šiukšles.

Kitas Jūsų kūrybos motyvas, kaip sakėte viename interviu, esąs kerštas. Jūsų romane „Mirusiųjų vaikai“ („Die Kinder der Toten“) visi, gyvenime galėję džiaugtis, turi mirti.

Visus, kurie galėjo gyventi, jau mirusius aš pribaigiu antrąkart.

Prie rašomojo stalo Jūs tampate žudike.

Būtent, kadangi realiame gyvenime to negaliu daryti. Prie rašomojo stalo aš kariauju su žmonėmis, kurie normaliai įsikūrę gyvenime ir gali juo mėgautis, kadangi aš jiems pavydžiu. Pasąmonėje aš esu totalitarė. Aš sakau, kad po to, ką naciai čia padarė, niekas neturi teisės gyventi ramiai ir laimingai.

Jūsų tėvas žydas.

Taip, nacionalsocializmą jis vargais negalais pergyveno, jį išgelbėjo santuoka su mano motina. Ji taip pat nebuvo gryna arijė, nes turėjo žydų kilmės senelį, tačiau galėjo gauti suklastotą arijo pažymą. Kai ją bandė priversti išsiskirti, ji pasipriešino. Ji buvo herojiška.

Ji išgelbėjo Jūsų tėvą.

Taip, bet tėvo giminaičiai nacių laikais žuvo. Aš šiandien vis dar regiu lavonų kalnus, kuriuos sąjungininkai rado atėję į koncentracijos stovyklą. Po karo tėvas nusivedė mane, dar vaiką, pažiūrėti dokumentinio filmo. Tai, aišku, nebuvo filmas vaikui. Aš buvau paralyžiuota iš siaubo.

Siaubas peraugo į neapykantą?

Taip.

Jeigu tai baigtųsi...

...tuomet aš turėčiau pati savęs nekęsti. Tai nepadeda. Neapykanta yra mano variklis. Jei nereikėtų nekęsti, tai man būtų poilsis. Tačiau tokio poilsio neverta pavydėti.

Ar Jūs kada nors ketinote atimti sau gyvybę?

Ne, juokinga. Galų gale tai juk būtų logiška savęs niekinimo pasekmė. Tačiau į gyvenimą tvirtai kabinamasi nagais, kol dar yra į ką kabintis, juk ir sergantis vėžiu, net ir paskutinėje ligos stadijoje, kabinasi į kiekvieną dieną ir nenori mirti.

Kaip Jūs įsivaizduojate savo senatvę?

Siaubingai! Aš paniškai bijau senatvės, nuo to laiko, kai pradėjau šį irimo procesą matyti savo motinoje. Tačiau kol tai dar toli, vis tikiuosi, kad atėjus laikui man pavyks nusižudyti. Reikėtų rasti gydytoją, kuris sutiktų padėti. Kadangi man pačiai tai pavyktų padaryti tik išgėrus tablečių, švelniausiu būdu. Aš negalėčiau pasikarti. Tabletes reikia sumaišyti su obuolių tyre, kad jų neišvemtum.

O!

Taip, o prieš tai išgerti valiumo.

Jūs siaubinga. Man nepavyksta profesionalus interviu su Jumis.

Aš Jus nuginkluoju...

Taip.

...kadangi Jūs matote, kad išties esu bejėgė.

Taigi, ir aš negaliu Jums padėti.

Man niekas negali padėti. Tačiau su jumis man malonu kalbėti. Tik aš labai nusikamavau. Matote, kaip greitai žmogus netenka jėgų, kai per ilgai būna pasitraukęs iš visuomenės.

Aš taip pat jaučiuosi nusikamavęs.

Tikrai, puiku. Jei ir Jūs netekote jėgų, tuomet gerai.

Ar turite dar kokių neišsipildžiusių norų?

Taip, keliauti. Pavyzdžiui, beprotiškai norėčiau nuskristi į Niujorką. Prieš numirdama dar labai norėčiau pamatyti dangoraižius. Tačiau dėl savo ligos aš negaliu to padaryti. Jei įlipčiau į lėktuvą ir patirčiau visą tą greitį bei triukšmą, numirčiau vietoje.

Jūs mane graudinate.

Taip, man taip pat atrodo, kad mano kuklumas kelia graudulį. Man nedaug reikia iš gyvenimo. Iki laimės man užteka pažiūrėti seną gerą filmą per televiziją. Aš esu priklausoma nuo televizoriaus, nes negaliu eiti į kiną.

Netgi ir šito negalite?

Taip, nes kai ten užsidaro durys, pasidaro tamsu, aš pasijuntu įkalinta, nors žinau, kad galiu visada pasprukti.

Neseniai literatūros kritikė Iris Radisch nepalankiai atsiliepė apie Jus, esą Jūsų pasaulėžiūra yra suformuota televizijos.

Ponia Radisch manęs nepažįsta. Aš jos taip pat. Tačiau akivaizdu, kad ir jos pasaulėžiūra perimta iš televizijos, tik aš to nežinau, ir čia yra skirtumas. Kai prieš kamerą ji užkelia dailias kojas vieną ant kitos, ji taip daro dėl to, kad tai yra mačiusi kokiame nors filme. Nėra nieko autentiška. Ką šiandien laikome tikrove, tai yra televizijos tikrovė. Apie tai aš ir rašau.

Iris Radisch norėtų apie „skubantį, reikšmingą pasaulį“ išgirsti iš jį išgyvenančio žmogaus.

Taip, kadangi ji nesuvokia, kad gyvenama netgi tuomet, kai būnama namuose. Aš tai laikau vėmalais, kai yra sakoma, esą mano literatūra neturi išliekamosios vertės, nes joje esą nėra nei turinio, nei veikėjų. Literatūra, ypač su Joyce‘u ir Beckettu priešakyje, yra daug toliau nuėjusi. Aš taip pat neturiu nieko prieš, jei yra pasakojamos istorijos. Aš ir pati mielai skaitau kriminalus. Tačiau šalia tokios literatūros gali egzistuoti ir kitokia. Šiandien vėl norima turėti realistinių, sultingų pasakojimų. O tokiam autoriui, kuris kaip aš dirba su kalba ir lyg gydytojas išnarplioja privačius dalykus pagal jų simptomus, neleidžiama egzistuoti. Toks yra sunaikinamas.

Nes nesuprantama humoro.

Užsienyje jis suprantamas. Mano gyvenimo tragedija yra ta, kad Vokietijoje buvo išnaikinti žydai ir čia nebėra to žydiškojo biotopo, to sąmojo, kurį aš paveldėjau iš savo tėvo. Tai, ką aš ironiškai mesteliu, čia būna suprantama tiesiogiai. Apie ironiją vokiečiai neturi žalio supratimo. Ponia Radisch taip pat.

Švedijos akademija Nobelio premijos skyrimą būtent Jums grindė tuo, kad Jūs „kaip neįbauginama visuomenės kritikė“ aprašote „moters nesugebėjimą“ gyventi pasaulyje, nes ji jame yra užgožiama stereotipinių įvaizdžių.

Taip, vyriškų įvaizdžių.

Moters paveikslas, kaip Jūs sakote, yra nustatomas vyrų.

Taip, mes, moterys, visos perleidžiamos pro vyrišką nuosprendžio šliuzą, o toms, kurios nori pereiti tą atranką, tai pavyksta ne dėl kokių nors gabumų, o tik dėl rinkai tinkamo kūno. Anksčiau aš dažnai juokaudavau, kad tarp Nobelio premijos laureatės ir šešiolikmetės mokinės nėra beveik jokio skirtumo, vyrai vis vien arba švilpia, arba šaukia „stora kiaulė“. Dabar aš pati esu Nobelio premijos laureatė. Tačiau tai nepadidina mano vertės vyrų akyse, greičiau priešingai. Dėl to aš jiems atrodau dar siaubingesnė.

Man ne.

Jūs esate išimtis. Per pirmąjį mūsų interviu Jūs man pasakėte, kad nesugebėjimas gyventi nėra tik moterų problema. Kad vyrai taip pat gali nesugebėti gyventi.

Kafka, Robertas Walseris...

Taip, todėl aš suteikiu Jums teisę.

Būdama gyventi netinkamas vyras, susidurtumėte su dar didesniais sunkumais, nes negalėtumėte savęs feministiškai identifikuoti su prispausta moterimi.

Tiesa. Jei būčiau vyras, matyt, jau seniai būčiau nusižudžiusi. Kita vertus, būdama vyras, aš galėčiau tinkamiau mėgautis Nobeliu. Kadangi vyrą sėkmė padaro žavingą. Aš nesu feministė vien dėl to, kad kovoju su vyrais, kurie muša ir prievartauja moteris. Kad kovojama prieš tai, yra savaime suprantama. Aš esu feministė, kadangi ši represuojanti falinė, falokratinė vertybių sistema, spaudžianti moteris, yra visur išplitusi. Pasidavimą vertinančiam vyriškam nuosprendžiui aš laikau amžina narcisistine yda.

Šiandien ir vyrai yra vertinami moterų.

Taip, aš galiu teigti, kad vyras yra nulėpausis, komiškas vyrelis, toks kaip mūsų kancleris arba Joergas Haideris – mažas ir pasipūtęs. Tačiau tai tuščios pastangos. Galią nustatyti, kas yra gražu, visuomet turi vyras.

Argi tai nepasikeitė? Reklamose vis dažniau galima išvysti vyrą prie vonios veidrodžio, – jis stengiasi ir nori patikti moteriai.

Ne, tai vyrai vyrams. Net ir vyro grožio idealas yra nustatytas pačių vyrų.

Jūs man atrodote graži moteris.

Tai mane, žinoma, džiugina. Tačiau tai netiesa. Aš nesu graži. Mano nosis per didelė, akys per arti viena kitos. Mano veidas labiau išraiškingas nei gražus. Nicole Kidman yra graži. Moteriškumo idealas, būdingas daugumai kino žvaigždžių, yra labai artimas vaikiškumo modeliui: didelės akys, maža nosytė, putlios lūpos, širdies formos smakras.

Ne visiems gražu tas pat.

Jūsų keistas skonis.

Nors jūs nenorite, kad būtų sprendžiama apie Jus pagal Jūsų išvaizdą, Jūs ryškiai pasidažiusi ir madingai apsirengusi.

Tai stilizacija, aišku, tai žadina smalsumą. Turbūt aš turėčiau to atsisakyti. Betgi kodėl?

Per pirmąjį mūsų interviu Jūs sakėte, kad neatsisakytumėte odos atjauninimo.

Aš to neatsisakyčiau ir šiandien. Tik man to dar nereikia. Tačiau kada nors akių vokai praras stangrumą.

(Ji abiem rankom įtempia odą prie smilkinių ir tampa panaši į kinę.)

Taip juk gražiau, ar ne?

Aš Jūsų nebeatpažįstu.

Aš galiu pasikabinti iškabą su užrašu, kad tai esu aš.

Aš maniau, kad Jūs nepakenčiate, kai į Jus žiūrima.

Tai tiesa. Tačiau būtų gaila pinigų. Kai mes buvome susitikę pirmąkart, aš dar buvau jaunesnė ir dar norėjau dalyvauti toje kūno rinkoje. Dabar aš to nebenoriu.

Tuomet sakėte, kad mielai būtumėte lesbietė.

Taip, tai būtų malonu.

Seksas padėtų suartėti?

Taip, nes lesbietiškiems santykiams amžius ir išvaizda nėra taip svarbu. Moterų visuomenėje aš jausčiausi geriau. Vyriškoje aš dažnai jaučiu grėsmę. Aš jų bijau.

Alice Schwarzer teigė, kad moteris gali laisvai rinktis tarp homoseksualių ir heteroseksualių santykių. Jos manymu, tai nėra nulemta – tai galima rinktis.

Būtų gražu.

Ji siūlo moterišką homoseksualumą kaip strateginę priemonę išsilaisvinti nuo vyrų.

Tai man nauja. Tai reiškia, kad aš tuoj pat galiu tapti lesbiete?

Jei tik norite.

Nepavyktų, nes aš esu patyrusi varomąją geismo jėgą. Tai stipriau už valią. Aš negaliu prisiversti jausti kitokią aistrą.

Galėtumėte gyventi asketiškai.

Taip, aš tai, žinoma, galiu. Varomoji jėga su amžiumi silpsta, mano taip pat. Tie, kurie jos nepraranda, mane baisiai skaudina. Yra moterų, kurios nuolat prižiūri vyrus senatvėje. Jų gyvenimas sunkus. Man to, ačiū Dievui, nereikia. Man geriausia būti vienai.

Nepaisant to, Jūs jau trisdešimt metų laimingai ištekėjusi.

Taip, tačiau tai nėra normali santuoka.

Jūs gyvenate Vienoje. Jūsų vyras – Miunchene. Kartais jį aplankote...

Vyras prigrasino, kad nieko apie jį neužsiminčiau. Jis vengia viešumos.

Cituoju iš mūsų pirmojo interviu: „Jis yra ekstremalus vienišius, kaip aš, beveik autistas“.

Taip, mes tinkame vienas kitam.

Sakėte, kad visuomet vengėte susilaukti vaikų, nes nenorėjote, kad nekalta siela kęstų Jūsų neurozes.

To aš saugojausi, taip. Laimė, tai man šiandien jau nebeaktualu. Neseniai mane turėjo tirti rentgenu, gydytojas manęs pasiteiravo, ar nesu nėščia, nes prieš rentgeno tyrimą to paklausti būtina. Kad nepakenktų vaisiui. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad tai jau praeitis. Taigi motina aš jau nebegaliu tapti. Vienintelio dalyko, kuriuo moterys yra pranašesnės už vyrus, aš atsisakiau savo noru, nors iš tikrųjų ilgiuosi tvarkingo, normalaus gyvenimo su šeima. Norėčiau būti tokia kaip kiti, tačiau nesu.

Jūs turėtumėte susitaikyti su tuo, kad esate ypatinga.

Negaliu. Aš jaučiu žmones, kurie sutaria su gyvenimu, kaip slegiančią daugumą, kuriai nepriklausau, ir turiu pasakyti, kad visai nesididžiuoju, prisiekiu, garbės žodis!

Tai puiku!

Jūs turite tuo patikėti.

Nenoriu atimti iš Jūsų laimės. „Atkaklios abejonės, – rašo Albert’as Camus savo dienoraštyje, – galų gale perauga į draugystę“.

Ne mano atveju.

Turite būti kantri.

Aš turbūt vėl turėčiau gydytis. Manęs jau laukia keletas terapijų. Jei rasčiau psichiatrą, kuris gyventų šalia, man palengvėtų, nes nereiktų taip toli pas jį važiuoti. Galėčiau manyti, kad man padeda bendravimo terapija. Mane reikėtų dresuoti kaip šunį. Kadangi žmogus yra žvėris. Mano psichiatras turėtų kas vakarą lydėti mane į penkis teatrus ir kino teatrus, o kai aš norėčiau iš jų sprukti, jis turėtų mane sulaikyti ir pasakyti: „Ne, turite likti čia“.

Jūs krečiate juokus.

Anaiptol! Man reikalingas auklėjimas, rimtas dresavimas. Tada aš tikriausiai funkcionuočiau truputį geriau, kaip mašina po remonto. Džiaugčiausi, jei be baimės galėčiau išeiti iš namų. Man tai jau būtų didelis žingsnis.

Daugelį metų Jūs buvote Austrijos komunistų partijos narė. Jūsų politinis angažuotumas Jums buvo atrama?

Taip, tačiau tai jau praeitis.

1991-aisiais Jūs išstojote iš partijos.

Įstodama į partiją, kuri atstovauja vadinamiems mažiesiems žmonėms, aš norėjau kaip nors kovoti prieš šitą augantį ir viską ryjantį kapitalizmą. Norėjau veikti politiškai, o ne vien elegantiškai, prie rašomojo stalo, norėjau konkrečios veiklos.

Nepavyko?

Absoliučiai! Kapitalizmas užvaldęs viską. Mano kova buvo beprasmė, kaip ir daugelis kitų dalykų gyvenime.

Netgi rašymas?

Netgi rašymas. Rašydama šiandien aš tik stengiuosi išlikti. Rašydama aš išeinu pati iš savęs. Jeigu suprasčiau savo identitetą, aš mirčiau. Aš nenoriu savęs pažinti. Aš gyvenu iš antrų rankų, tačiau tuo nesiskundžiu. Dėl savo atitrūkimo nuo gyvenimo – tai yra mano liga – esu kalta aš pati. Diena iš dienos aš savęs vis labiau nekenčiu. Suprantu, kad mano rašymas nieko nepakeis. Tačiau ką kita aš turėčiau daryti? Aš daugiau nieko negaliu. Rašymas man yra palaima, išsigelbėjimas, nes, kad galėčiau rašyti, neprivalau išeiti iš namų. Jei nebūčiau rašytoja, būčiau socialiai remtinas asmuo.

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė
Versta iš „Die Weltwoche“, 2004-11-25