Dar sykį apie subjektyvumą ir postmodernumą literatūroje

Kai rašau kokį nors tekstą, mintyse kalbuosi su kuriuo nors vienu žmogumi. Nesikalbu su institucijomis, masėmis, partijomis, kokiais nors socialiniais ar profesiniais sluoksniais. Negalėčiau išlaikyti tokio „megapašnekovo“ sau prieš akis. Jei rašau intymesnį tekstą, – kalbuosi pati su savimi. Jei interpretuoju filosofo, rašytojo, dailininko ar kokio kito menininko kūrybą, jam tarsi sakau: „Perskaičiau, pažiūrėjau ir štai kaip supratau Tavo sukurtus prasminius ženklus“. Tai yra tam tikra hermeneutika, kai, Hanso Georgo Gadamerio žodžiais tariant, interpretatoriaus įgytas prasmės horizontas susilieja su kūrinio skleidžiamu horizontu ir iš to gimsta nė su vienu jų nesutampantis naujas tekstas, vadinamoji interpretacija. Hermeneutika visada dialogiška. Net tada, kai autorius jau yra miręs. Visų savo šitaip užmegzto dialogo partnerių jau nebesuskaičiuosiu. Ko gero, seniausias jų yra Trasimachas – Platono veikale „Valstybė“ aprašytas V a. pr. Kr. Atėnuose gyvenęs sofistas. Dvidešimt metų kalbinau vien vyrus. Niekur nedingsi – dauguma kūrėjų vis dėlto yra vyrai. Be to, dvasios dalykai neturi lyties. Supratau, kad šis neišvengiamas „tekstinis falocentrizmas“ irgi turi turėti ribas. Mūsų visuomenėje palyginti su Vakarų kultūra jis pernelyg įsivyravęs. Todėl pastaruoju metu pakalbinau kelias moteris. Niekada nepretendavau pakeisti literatūros kritikos. Juo labiau – mesti jai iššūkio. Hermeneutiškai orientuotas filosofas kritikas rekonstruoja tekste įžvelgtas ir galbūt steigia naujas prasmes, bet jam nerūpi kritiškai vertinti kūrinius taip, kad juos būtų galima hierarchiškai surikiuoti. Seku Arūnu Sverdiolu, kuris knygoje „Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos“ pažymi, kad jei kritiškai apibrėžiame vieno ar kito autoriaus poziciją, mes užmirštame daugiaprasmį minties judėjimą susikertančiais takeliais. Man imponuoja hermeneutiškai suprasta esaties ontologija, kuri atveria neredukuojamą į vieną standartą prasmių pliuralumą. Bet kiekvienas humanitaras gali visada tapti ir kultūros ar socialiniu kritiku. Tačiau net tada adresatas neišnyksta. Mano tekstas „Ar iš tiesų – Vilnius ne Viena?“ („Šiaurės Atėnai“, 2005.XII.24) visų pirma buvo adresuojamas kritikei Jūratei Sprindytei, nes skaitydama jos anksčiau rašytus tekstus įsitikinau jos racionaliu profesionalumu. Reagavau tik į kelias mintis, išsakytas viename tekste („Rudens meditacijos“ – „Šiaurės Atėnai“, 2005.XI.26). Jas pacitavau. Nereagavau nei į asmenį, nei juo labiau į profesinį sluoksnį. Pripažįstu – tekstas gal buvo kiek pernelyg provokuojantis. Kritikė Elena Bukelienė išsamiai atsakė į mano rašinį tekstu „Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis“ („Šiaurės Atėnai“, 2006.I.14). Svarsčiau: atsakyti ar neatsakyti. Neatsakydamas tarsi parodai arogantišką distanciją ir abejingumą, atsakydamas – vėlgi tarsi įkyriai mokai ir „kaitini situaciją“. Todėl parašiusi atsakymą palikau stalčiuje (tiksliau – kompiuterio atmintyje). Jis, be abejonės, paseno. Juo labiau kad, susitikusios su kritike Sprindyte knygų mugėje, radome apie ką maloniai pasišnekėti... Skaitydama jos mokslines publikacijas randu labai įdomių ir tikslių įžvalgų (pvz., analizuojant Herkaus Kunčiaus kūrybą). Tačiau viena mano gerbiama rašytoja ir literatė paskatino vis dėlto šį tekstą skelbti, nes, jos manymu, „reikia eiti pirmyn“ ir „dalykinės diskusijos turi vykti“. Šiame tekste kalbuosi su literatūros kritike Elena Bukeliene. Kalbuosi todėl, kad man imponuoja jos atvirumas naujiems reiškiniams lietuvių literatūroje. Man pasirodė, kad kai kurios jos teksto pastabos atveria dar vieną subjektyvumo ir postmodernumo santykio svarstymo galimybę. Visa tai, ką pasakysiu, jokiu būdu nepretenduoja į tiesos monopolį. Tai – tik dar viena iš daugybės kitų galimų hipotezių.

Vokiečių filosofas, psichologas ir meno teoretikas Richardas Mülleris-Freienfelsas (1882–1949) yra išskyręs dviejų psichologinių tipų rašytojus: saviraiškos rašytojus ir rašytojus vaizduotojus. Saviraiškos rašytojai yra dauguma šiuolaikinių poetų, nes, jo nuomone, „mūsų laikams apskritai būdingas subjektyvizmo įsigalėjimas“. Net Goethe’s „Fauste“ yra vietų, kur jis savo kūrybą vadina didžiąja išpažintimi. Iki kraštutinumo šį tipą išvystę ekspresionistai, kurie neigė konvencijas siekdami išreikšti kuo geriau save. Visai kitoks, jo manymu, rašytojas vaizduotojas. Jam medžiagos pasirinkimas nėra vidinio išgyvenimo rezultatas. Be abejo, ir jam objektas yra jausmų simbolis, jeigu jis rašytojas, o ne amatininkas, tačiau jam tai yra antraeilis dalykas. Kūrybos psichologai rašytojus skirsto į konvencionalius ir individualaus tipo rašytojus. Kaip itin ryškia pastarųjų atmaina nurodomi „dirglaus“ psichinio gyvenimo individualistai. Pagal emocinio gyvenimo tipus Freienfelsas rašytojus rūšiuoja į optimistus ir pesimistus. Rašytojas, priklausantis depresyviam tipui, jo nuomone, rašo apimtas neaiškiai juntamos arba sąmoningos pasaulio baimės. Senojo Testamento autorius, parašęs Jobo knygą, jo manymu, yra tokio tipo rašytojas. Visose literatūrose, Freienfelso teigimu, girdisi niūrus depresyvaus žmogaus balsas, ankstyvųjų viduramžių nusidėjėlių raudomis išliejamos ligų ir vidinės nesantarvės kamuojamos žmonijos kančios. Kūryboje depresyvūs afektai dažnai yra tranformuojami ir apverčiami. Baimė ir kančia gali virsti religiniu atsidavimu arba rezignacija (kaip „Karaliuje Edipe“); o kai kurie naujieji poetai, pavyzdžiui, Byronas ir Heine, koketuoja su savo kančiomis ir supina jas su patyčiomis ir ironija. Tam tikra depresijos atmaina reiškiasi ir tada, kai su baime tik žaidžiama – sakysim, E. Th. A. Hoffmanno ar E. A. Poe siaubo kūriniuose.

Labai atsargiai žiūriu į panašias klasifikacijas. Manau, kad jos nieko nesako ir nepretenduoja pasakyti apie amžinąją kūrybos paslaptį ir niekaip nekoreliuoja su kūrinio literatūrine verte, juo labiau – su rašytojo talentu. Tačiau jos pateikia tam tikrų sąvokų, kuriomis galima aptarti literatūrą (jeigu neperžengiame šių sąvokų galimybių ribų). Tam tikra tipizacija visada padeda susikalbėti. Todėl suprantu, ką nori pasakyti kritikė Jūratė Sprindytė, kai sako: „Nebedemonizuokim savojo laiko ir narciziškai nebedauginkim liguistų „aš“ reprezentacijų. Gyvenimas be metaforų (o tai, beje, irgi metafora) – nėra pakankamas depresijos argumentas. „Literatūros depresija“ neturėtų būti visuotinė diagnozė“. Suprantu, kad kritikei labiau patinka ne depresyvus, o optimistinis kūrėjų temperamentas. Jų tarp mūsų rašytojų nesunkiai suranda. Mano pastaba buvo tokia: „Redukcija į vieno tipo rašymą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nėra galima“. Šių dviejų manierų rašymo, kaip pasakytų Freienfelsas, yra kiekvienoje kultūroje. Todėl, mano galva, ir mūsų kritikams nereiktų baimintis depresijos ar kitų liguistumo simptomų. Tekste jų nebelieka. Nekvestionavau literatūros kritiko profesijos savaiminės vertės. Kvestionavau norą pamokyti rašytoją išminties ar ką nors jam nurodyti. Filosofai kritikai taip pat nerašo romanų. Rašytojai, mano galva, taip pat yra arčiau gyvenimo nei filosofai. Kuo didesnė abstrakcija, tuo toliau nuo pačios realybės. Su Proustu lyginau personalinius eseistus.

Asociacija su Proustu man, beje, į galvą atėjo skaitant Rolando Rastausko esė rinkinį „Kitas pasaulis“. Pagalvojau, kas būtų buvę, jei autorius būtų turėjęs kantrybės viską, ką rašo, dėti į stalčių ir būtų išleidęs kaip romaną – viena knyga. Ar knyga nebūtų tapusi lietuviškuoju Prousto rašymo stiliaus analogu? Tokia pat esamybės pagavos poetika ir atsargus subjektyvybės niuansavimas. Toks pat dėmesys kasdienybės detalei, išnykstančiam laikui. Kita vertus, – subjektyvumas supinamas su socialumu. Prousto kūrinyje kritikai suskaičiuoja kelis tūkstančius personažų. Rastauskas, žinoma, jų tiek nesukuria. Tačiau autoriaus žvilgsnis atviras susitikimams šiame laiko ir erdvės taške, taip pat judant po pasaulį įvairiomis kryptimis. Jis atviras taip pat ir kultūros, ir politikos aktualijoms. Viena studentė lituanistė mano vedamame eseistikos seminare yra pasakiusi, kad Rastausko knygą galima būtų laikyti pastarojo laikotarpio mūsų istorijos vadovėliu ir mokytis iš jos mokykloje. Moksleiviams būtų daug įdomiau. Bet tai jau kita tema, vedanti tolyn nuo subjektyvumo literatūroje. Nors, mano galva, subjektyvumas praverstų ne tik literatūrai, bet ir istorijai: ugdytų buvimo čia ir dabar jausmą. Žinau, kad Rastauskas man atsakytų, kad tada jis nė sakinio nebūtų parašęs – tiesiog būtų neprisivertęs. Esė žavesį gal sukuria tas intymus dialogas, užsimezgantis tarp rašytojo ir skaitytojo. Manau, kad personalinių eseistų kūrybos principus gerai paaiškina Erichas Auerbachas knygoje „Mimezis“: „Tas, kuris nuo pradžios iki galo vaizduoja kokio nors žmogaus gyvenimą ar ilgą laiko tarpą trunkantį vyksmą, tas savavališkai viena apkarpo, o kita izoliuoja; kiekvieną akimirką gyvenimas jau seniai prasidėjęs, ir kiekvieną akimirką jis vis dar tebesitęsia; ir personažams, apie kuriuos jis pasakoja, nutinka kur kas daugiau dalykų, nei jis galėtų svajoti papasakosiąs. O tai, ką keli veikėjai patiria per kelias minutes, valandas ar kad ir dienas, dar galima tikėtis daugmaž išsamiai apsakyti; be to, čia aptinkame ir tą gyvenimo tvarką bei interpretaciją, kuri kyla iš paties gyvenimo; būtent tą, kuri susidėsto pačių veikėjų paveiksluose; kuri aptinkama jų sąmonėje, jų mintyse, šiek tiek labiau užmaskuotu pavidalu – ir jų žodžiuose bei veiksmuose“. Personaliniai eseistai, mano galva, iš tiesų daugiausia mums sugeba pasakyti apie patį gyvenimą. „Gyvenimo“ sąvoką čia vartoju būtent diltėjiška, iš gyvenimo filosofijos atkeliavusia prasme. Gyvenimas yra tai, kas priešinasi žodžiams ir nesileidžia taip lengvai atveriamas. Beje, Rastausko, kaip ir Kęstučio Navako esė knygoje „Gero gyvenimo kronikos“, kuriama atmosfera tikrai nėra „depresyvi“, ji veikiau optimistiškai sociali.

Kiek kitokio pobūdžio – orientuota į skaudesnius egzistencinius potyrius – yra vadinamoji „Šiaurės Atėnų“ eseistų mokykla. Tačiau jų tekstus eseistika, ko gero, galima pavadinti tik iš dalies. Tai veikiau esė novelės, liudijančios ir, mano ribotu supratimu, puikų literatūrinį skonį. Tačiau šie eseistai prozininkai pamažu ima nykti kaip rūšis. Kai kurie persimeta į romanus, kai kurie mažiau ima rašyti. Norėčiau klysti. Mano rašinio tikslas buvo juos išsaugoti. Būtų keista, jeigu kritikai taptų unikalios mokyklos neatsargiais duobkasiais. Visiškai sutinku su kritike Elena Bukeliene, kai ji sako, kad „nesvarbu, ar kūrėjas žvelgia į pasaulį, suvokdamas apokaliptinę jo prigimtį ir globalines nūdienos problemas, ar per subjektyvią Aš prizmę tyrinėja save – integralią to pasaulio dalį“. Dar pridurčiau: nesvarbu, kad, tyrinėdamas tą savąjį Aš, kūrėjas suranda savyje silpnesnių nervų skaitytojus gąsdinančių tendencijų. Asmenybės suskilimas, liguistumas, psichopatizacija ar edipizacija yra irgi integrali pasaulio dalis. Kur nuo to pasislėpti?

Tačiau norėčiau diskutuoti su dviem kritikės Bukelienės teiginiais. Visų pirma nelabai sutikčiau su gana lengvu peršokimu nuo diskusijos apie subjektyviąsias ir objektyviąsias intencijas literatūroje prie postmodernizmo literatūroje. Postmodernizmas literatūroje, mano galva, tiesiogiai nekoreliuoja su subjektyvybės tema. Priešingu atveju visus poetus lyrikus turėtume paskelbti postmodernistais. Tačiau to nedarome. Tiesiog postmodernizme pasikeičia realybės (nesvarbu, kokia ta realybė būtų – subjektyvi ar objektyvi) ir ją aprašančio teksto santykis. Juk postmodernizmas atsirado iš manymo, kad ženklas, šiuo atveju žodis, tekstas, apie pačią realybę nebegali nieko pasakyti. Niekas nebekalba apie tiesą, kaip tikrovės atspindį (nors ir vaizduotėje lūžusį). Pasaulį matome tik per jos metamų šešėlių ir iliuzijų perspektyvas. Todėl postmodernieji rašytojai žaidžia kalbos ženklais ir kultūros simboliais. Vieni tekstai remiasi kitais tekstais ir daugina vieni kitus. Pasitelkiama ironija, groteskas, šaržas. Įtraukiama eklektika ir koliažas. Simuliakras išstumia patyrimą. Tokį žaidimą įžvelgiu kai kuriuose Herkaus Kunčiaus kūriniuose. Būtent čia kaitaliojamos laiko ir erdvės perspektyvos, atsiranda nesustyguoto, nesiužetinio rašymo, išnyra veikėjai, kurių prototipų neieškome realybėje. Panašių tendencijų galima įžvelgti ir Ričardo Gavelio romanuose, ir Jurgos Ivanauskaitės „Placebe“. Remdamasi tokiu kriterijum, kaip čia apsibrėžiau, nei minėtų personalinių eseistų, nei Bukelienės nurodytų kai kurių rašytojų negalėčiau pavadinti postmoderniais. Veikiau juos vadinčiau modernistais arba „patyrimininkais“ (skolinuosi terminą iš Giedros Radvilavičiūtės, kuri kalba apie savo rašymą kaip apie patyriminį). Postmodernioji kultūra orientuota į antrinį darinį – tekstą, o ne į realybę. Tuo tarpu mano minimi autoriai labai atsargiai ir jautriai bando slinktis ne iliuzijos, o vis dėlto tikrovės link.

Violetos Kelertienės dovanotoje knygoje „Postmodernizmas ir šiuolaikinė grožinė literatūra“ („Postmodernism and Contemporary Fiction“; redaguota Edmundo J. Smytho) randu panašių įžvalgų. Modernistinė literatūra, čia rašoma, buvo pagrįsta realistine subjektyvumo reprezentacija, pasauliu, kuris buvo sukonstruotas arba pačioje sąmonėje, arba su sąmonės pagalba. Ji akcentavo sąmonės srautą, laiko ir atminties patyrimą, pasąmonės įtaką sąmoningam patyrimui. Modernūs rašytojai buvo Proustas, Joyce’as ir Woolf. Modernioji literatūra rėmėsi prielaida, kad literatūra visgi ką nors reprezentuoja: arba tam tikrus būties blyksnius (Woolf), arba nevalingąją atmintį (Proustas), arba epifaniškus įžvalgos momentus (Joyce’as). Modernizmas, manoma, iki galo taip ir neatsisveikino su praeitimi. Tačiau, pereinant nuo modernizmo, prie postmodernizmo, pasikeičia meninės erdvės, kaip sukonstruoto pasaulio, koncepcija. Modernistų manymu, pasaulį sukuria subjektyvybė, tuo tarpu, postmodernistų požiūriu, – kalba. Tačiau ši kalba jau nieko nebereprezentuoja. Ji maitinasi, eksperimentuoja ir žaidžia su pačia savimi. Paprastai kaip tipinis postmodernaus romano pavyzdys nurodomas Jameso Joyce’o romanas „Finnegans Wake“. „Luisas“ kai kurių kritikų dar priskiriamas moderniajai literatūrai. Modernus subjektyvus rašymas gali suteikti dvigubą kontekstą, kuriame epizodas gali pasirodyti ir kaip fragmentas, ir kaip prasminga parašyto teksto dalis. Naratyvas sujungia pabirus patirties fragmentus į visumą. O postmodernizmas šį įvykių bendralaikiškumą suardo ir paverčia „praeities dabartimi“. Tą padaro ironija. Senosios formos paverčiamos parodija ir pastišu. Tą matome ir ką tik Nacionaliniame dramos teatre pastatytoje Herkaus Kunčiaus pjesėje „Matas“. Subjektyvumas postmodernizme pakeičiamas tam tikru kosminiu požiūriu. Modernioji literatūra aprėpia įvairius pliuralistinius požiūrius, bet juos sintetina ir kontroliuoja vienas privilegijuotas interpretatorius. Tą labai ryškiai parodo „patyriminis“ esė rašymas. O postmoderniajame kūrinyje koegzistuoja savarankiški pliuralistiniai diskursai. Kontekstų pliuralizmas fragmentizuojamas. Dar kitaip sakoma, kad modernus grožinis kūrinys sukuria vieną pasaulį su daugybe galimų jo interpretacijų. Tuo tarpu postmodernus kalba apie daugybę nesusijusių pasaulių. Postmodernizmas yra atskira tema, į diskusiją apie subjektyviąsias ir objektyviąsias rašymo tendencijas sunkiai įsiterpianti. Lygiai taip pat postmodernaus rašymo nelaikyčiau kokiu ypatingu privilegijuotu rašymu. Man, kaip skaitytojai, mieliau buvo skaityti Kunčiaus romaną „Būtasis dažninis kartas“, kuris, mano galva, dar nėra postmodernus. Mėgstu patyriminį rašymą, bet suprantu, kad rašyti galima labai įvairiai. Rašytojai eksperimentuoja. Kunčius, mano galva, tą daro sąmoningai.

Antroji mano abejonė, diskutuojant su kritike E. Bukeliene, būtų tokia. Apie Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“ kritikė rašo: „Apysaka atskleidžia postmoderno epochos žmogaus susvetimėjimą; ryšiai nutrūkę net tarp artimiausių žmonių – tėvo, motinos, vaiko. Visi gyvena po vieną – nesuprasti, neišklausyti“. Labai atsargiai pavadinčiau Juknaitės sukurtą „Stiklo šalies“ pasaulį postmoderniu. Argumentas, kad čia visi susvetimėję, mano galva, negalioja, nes tokiu atveju ir Žemaitės kūrinyje „Marti“ sukurtą Vingių pasaulį reikėtų laikyti tikruoju postmodernizmo etalonu. Postmodernistu taptų ir Marxas, nes jis atskleidė socialinį susvetimėjimo aspektą. Kita vertus, iš to, kad Juknaitės romane šeimos santykių pasaulis susvetimėjęs ir kad motina tapo svetima vaikų tėvui, o tėvas – sūnui, dar neišplaukia logiška išvada, jog pagrindinė veikėja – motina negeba išmintingai bendrauti su savo vaikais(u?). Motina kaip išgalėdama vis dėlto čia gyvena su savo vaikais(u?).

Į filosofinės etikos vadovėlį („Pras¬mė ir laisvė“, XII klasei) esu įdėjusi tokią ištrauką iš minėto Juknaitės kūrinio. Sūnus klausia: „Mama, o kas būna, kai žmogus numiršta? Moteris niekada nebuvo galvojusi, ką į tokį klausimą reikėtų atsakyti vaikui. –Siela nueina į dangų, o kūną palaidoja. – O kas toliau? Ji rinko žodžius. Tokius, kad vaikas galėtų suprasti. – Iš kapo išauga žolė arba medelis. Tos žolelės sėklą sulesa paukštis. Vaikas kažką įtemptai svarstė. – O jeigu žmogus nuskęsta? Ar iš jo išauga medelis? – Iš jo tikriausiai išauga vandens žolės. Moteris apkabino berniuką per pečius. – O kai aš mirsiu, kaip bus? – Taip, kaip ir visiems. – Jai atrodė, kad vaikas turi žinoti tiesą“. Vakare moteris, šį pokalbį perpasakojusi sugrįžusiam berniuko tėvui, apsipylė ašaromis. „Vaikas šito niekada negali klausti? – nukirto tėvas. Moteris skubiai pakilo ir išėjo iš kambario“. Šioje vietoje man buvo labai svarbus suaugusio žmogaus ir vaiko dialogas. Motina neišsigąsta temos keliamo siaubo. Ji įsiklauso, užjaučia ir supranta. Ji susitapatina su vaiko išgyvenamu siaubu. Jos vidinė vienatvė labiau liudija jos stiprybę, nes ji nepalieka sūnaus vieno su jo sunkiais klausimais. Ji įtemptai dėlioja žodžius, kad „vaikas suprastų“. Šį epizodą veikiau paaiškintų Emmanuelio Levino dialogo filosofija, kuri santykį su kitu aiškina kaip gebėjimą išgirsti „kito maldą“. Šiuo atveju motina išgirsta vaiko maldą – suvokia jo siaubą išnykimo ir nežinomybės akivaizdoje. Mano moralinės intuicijos man sufleruoja, kad tai ir yra išmintis. Ne teorinė, ne deklaruojama iš aukščiau, o išnyranti iš kažkokių stebėtinų vidinių silpno, abejojančio ir nežinančio žmogaus (šiuo atveju – motinos) galių. Literatūrologė E. Bukelienė galėtų man oponuoti, sakydama, kad tai ir yra tipiška postmoderno epochos žmogaus jausena. Tačiau man atrodo, kad čia atskleistas santykis, kuris yra „anapus epochos“, savaip antlaikiškas. Ir atskleistas jis nors ir minimalistiškai, tačiau „patyrimiškai“, tai yra modernistiškai. Prie Juknaitės tekstų mano galvoje niekaip nelimpa postmoderno sąvoka. Bet, žinoma, aš galiu ir klysti.

Pastebėjau, kad literatūros teoretikai Vakaruose postmodernaus meno kūrinio kriterijams apibrėžti vis dėlto pasitelkia ir filosofų įžvalgas. Prisimenamas ir Jeano François Lyotard’o teiginys apie vientiso visa apimančio naratyvo suby¬rėjimą. Vargu ar ir mes čia, Lietuvoje, galėtume redukuoti visas nuomones apie postmodernizmą į vieną. Juo labiau kad ir požiūriai Vakarų teoretikų, kurie toliau yra pažengę apmąstydami postmoderno literatūroje fenomeną, skiriasi kai kuriais aspektais. Tačiau galima dalintis patirtimi ir žingsnis po žingsnio kai kurias sąvokas gludinti.