Ar Lietuvoje reikalinga literatūros teorija?

Apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto krizę jau kuris laikas kalba ne tik dėstytojai ir studentai, bet ir spauda. Jau iš Rektoriaus įsakymu Nr. 202, 2005 m. gruodžio 19 d., sudarytos darbo grupės pateikto Filologijos fakulteto pertvarkos projekto buvo žinoma, kad numatyta nemažai esminių pokyčių: katedrų skaičius sumažinamas iki 8 (iki šiol jų buvo 14); norima net dvidešimčia etatų sumažinti dėstytojų skaičių, taigi laukia neeilinė visų darbuotojų atestacija. Nors pirmasis Filologijos fakulteto pertvarkos projekto variantas buvo pasiūlytas dar praėjusių metų gruodį, dalis dėstytojų apie jį sužinojo tik visai neseniai – gegužės ar birželio mėnesį. Gąsdina ir „iš lubų“ paimtas mažinamų etatų skaičius: ar nereikės keisti studijų programų? ar bus kam dėstyti tam tikrus kursus?

Filologijos fakultetui būtina pertvarka: jo struktūra neatitinka studijų ir mokslo reikalavimų, tačiau ji neturėtų būti tokia skubota. Kaip „Literatūrai ir menui“ teigė profesorius Kęstutis Nastopka, fakulteto reorganizacija motyvuojama finansiniais argumentais: fakultetas neišsilaiko iš jam skiriamų lėšų, o jo milijoninė skola dengiama kitų fakultetų sąskaita. Ši skola, ko gero, atsiranda pirmiausia dėl to, kad, remiantis dabartine universitetinių studijų ir mokslo finansavimo metodika, bet neatsižvelgiant į filologinių studijų arba bent kai kurių disciplinų ypatumus, humanitarinių studijų finansavimo koeficientas yra mažiausias. Bet kol metodika nepakeista, matyt, reikia mokytis gyventi pagal kišenę. Vidinių lėšų taupymo rezervų tikriausiai galima rasti. Dėl to aklai priešintis restruktūrizacijai nebūtų protinga. Bet, kaip pažymi K. Nastopka, ji pradedama ne iš to galo. Pateikiami nuogi skaičiai, kiek etatų ir katedrų panaikintina, net nesvarstant, kaip tai paveiks vykdomas studijų ir mokslinio tyrimo programas. Filologijos fakulteto darbo kokybės negalima vertinti vien pagal finansinius rodiklius. Produktyviai dirbti ir sugebėti išgyventi iš savo uždirbtų lėšų anaiptol ne tas pats, bent jau humanitarinių studijų atveju. Reorganizaciją reikėtų pradėti nuo programų. Bėda ta, kad nei fakultetas, nei universitetas neturi aiškios filologų rengimo strategijos: kokio pobūdžio filologus turėtų rengti Vilniaus universitetas, nedubliuodamas kitų universitetų, kaip išlaikyti aukštą universitetinio mokymo lygį, rengti plataus akiračio savo srities specialistus. Fakulteto reorganizacija duoda progą pateikti labiau motyvuotą ir griežčiau argumentuotą filologinių studijų viziją. Be strateginės perspektyvos joks etatų ir katedrų mažinimas problemos neišspręs.

Filologijos fakulteto docento Pauliaus Subačiaus manymu, restruktūrizaciją gali atlikti tik patys filologai, ieškodami konsensuso, kokia turėtų būti fakulteto misija, kuo jis turėtų skirtis nuo darinių kituose universitetuose, koks turėtų būti idealus studijų modelis. Nemaža, gal net didesnė dalis fakulteto darbuotojų tikros reorganizacijos bijo dar labiau nei dabartinės, vykdomos iš viršaus, nes dabar numatoma daugumą padalinių palikti, o tik mažesnę dalį reformuoti ar panaikinti. P. Subačius prisipažino turįs ir asmeninę reorganizavimo viziją: „Laikydamas fakultetą sintezuojančiu mokslą ir studijas dariniu, restruktūrizaciją grįsčiau fundamentaliomis tyrimų kryptimis ir galimybėmis. Matyčiau dvi dideles, atskiros administracijos neturinčias, tačiau vidinį tarpdalykiškumą stiprinančias dalis – lituanistikos institutą su 3 katedromis ir 5–6 centrais ir užsienio filologijos institutą su 3 katedromis ir 3–4 centrais. Kaip matote, tokioje struktūroje katedrų būtų net mažiau, nei dabar siūlo rektoratas, tačiau jos būtų tikrai stiprios akademiniu požiūriu, t. y. kiekviena turėtų bent 3 profesoriaus etatus, o įvairaus dydžio centrais taptų tie padaliniai, kurie užsiima arba beveik vien taikomosiomis studijomis, arba pirmiausia mokslo tyrimais“. Verta pažymėti ir tai, kad centras atsieina kur kas pigiau nei katedra. Tačiau iš principo nauja struktūra turėtų būti grupinio darbo ir akademiniu požiūriu rimčiausių fakulteto žmonių bendro galvojimo rezultatas, o ne „solo pasirodymas“. „Apmaudu, jei dabar visi fakulteto darbuotojai bus atleisti iš darbo ir paskui dauguma jų vėl priimti atgal, sukelta tiek sumaišties, sugadinta nervų dėl „fasado perdažymo“ sutaupant niekingus pusę milijono litų (ką gi jie reiškia ne tik valstybės, bet ir 150 milijonų VU biudžete). Be kita ko, tuomet tikro atsinaujinimo reiks laukti gal dešimtmetį“, – komentavo P. Subačius.

Nors dėstytojams pavyko išsiderėti, kad būtų palikta devinta – Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra, dabartinis fakulteto pertvarkymas anaiptol nėra džiuginantis: jis perša mintį, kad literatūros studijos netenka vietos fakulteto struktūroje – dingsta Literatūros istorijos ir teorijos katedra, kuri turėtų laiduoti teorinio diskurso plėtotę ir lyginamąsias literatūros studijas bei tyrimus. Šią katedrą norima išskaidyti po kitas katedras – Anglų filologijos, Prancūzų filologijos, Vokiečių filologijos. Kyla logiškas klausimas – kur dėsis teoretikai? Literatūros istorijos ir teorijos katedra – dviejų katedrų darinys: Visuotinės literatūros (ji įkurta dar 1945 m.) ir Literatūros teorijos, kuri įsteigta 1992 m. Lietuvių literatūros katedros profesūros (Viktorijos Daujotytės, Juozapo Girdzijausko) iniciatyva. Abi katedros susijungė 2001 m., sudarydamos bendrą Literatūros istorijos ir teorijos katedrą. Pasak P. Subačiaus, savo moksline produkcija tai viena stipriausių katedrų, galinti atlikti plačios apimties ekspertines funkcijas, tad ar turi prasmę jos išardymas? Ar protinga skaidyti tokio lygio katedrą vien tam, kad būtų išgelbėtos kur kas silpnesnės katedros?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais kuriant savarankišką Vilniaus universiteto humanitarinių studijų strategiją, buvo akivaizdus poreikis susieti literatūros studijas su šiuolaikine teorine mintimi, sustiprinti metodologinį filologijos studentų rengimą. Todėl ir buvo įsteigta atskira Literatūros teorijos katedra, vykdžiusi savarankišką magistrinių studijų programą. Mintis sutelkti literatūros teoretikus ir Vakarų Europos literatūrų specialistus kilo dėl kelių priežasčių: viena vertus, norėta išvengti literatūrinių disciplinų susiskaidymo, kita vertus, dviejų katedrų „vedybos“ turėjo visiškai biurokratinę priežastį – didesni padaliniai laikomi efektyvesniais vadybos atžvilgiu… Dabartinė restruktūrizacija rodo, jog literatūros tyrinėtojus norima išblaškyti po įvairias lingvistines katedras, kurios dėl vieno literatūrologo etato tikrai netaps filologinės tikrąja šio žodžio prasme…

Filologija nėra vien kalbinės ir lingvistinės kompetencijos ugdymo programa. Literatūros studijos turėtų būti lygiavertė filologinio lavinimosi dalis. Anot P. Subačiaus, kadangi studentams, ypač bakalaurams, suteikiama filologo kvalifikacija, kalbos ir literatūros ideali proporcija turėtų būti 1:1. Dabar toks santykis yra tik lietuvių filologijos studijų programoje; ką tik patvirtintose naujose anglų, vokiečių, prancūzų filologijos bakalauro pakopos programose visi literatūriniai (antikinės literatūros, Vakarų literatūros ir specialybės literatūros, literatūros teorijos) kursai sudaro 25 kreditus iš 160, t. y. tik 15%. K. Nastopkos nuomone, Lietuvoje kalbos ir literatūros studijos pernelyg atribotos. Stinga literatų, išmanančių šiuolaikinės kalbotyros problemas, ir kalbininkų, gebančių kompetentingai kalbėti apie literatūrą. Universitetinė filologija neturėtų virsti kalbų mokykla. Tačiau akivaizdu, kad būtent į šią pusę krypstama. P. Subačiaus manymu, žingsnis po žingsnio fakultetas pavirs taikomųjų specializacijų (vertimas, redagavimas, testavimas) kolegija. Išblaškius literatūros teorijos ir įvairių didžiųjų literatūrų specialistus, susiaurinamas žvilgsnis, niekas nebegali imtis kolektyvinės ekspertinės funkcijos, jau nekalbant, kad literatūros svoris bendroje filologijos panoramoje dar labiau sumenksta. Ar normalu, kad prestižiškiausiu Lietuvoje laikomas Vilniaus universitetas virsta UAB, turinčia vien pragmatinių tikslų? P. Subačius pateikė įdomų palyginimą su labai tolimomis sferomis. Antai Masačiusetso technologijos institutas (MIT) yra technologijų pažangos flagmanas, besididžiuojantis 61 Nobelio premijos laureatu. Jo vadovybė įsitikinusi, kad jai svarbi Literatūrologijos katedra su 16 profesorių, joje tam tikras disciplinas studijuoja net 75 procentai visų studentų… „Nenoriu pasiduoti sąmokslo teorijos pagundoms, tačiau panašu, kad dabartinė įvykių raida labai patogi kalbininkams (kurie visuomet buvo arčiau pragmatinių reikalų nei literatai) bei tiems literatūros dėstytojams, kuriems išblaškymas leis paslėpti savo nekompetenciją, platesnio akiračio stoką, preciziškų analizės metodų neišmanymą“, – taikliomis įžvalgomis dalijosi VU docentas.

Fakulteto reorganizacija paliečia ir studentų interesus: studentai baiminasi, kad, uždarius Literatūros istorijos ir teorijos katedrą, gali nukentėti šios katedros kuruojama Visuotinės literatūros studijų programa. Didelė dalis dabartinių ketvirtakursių nesiryžta stoti į Visuotinės literatūros magistrantūrą, bijodami miglotos ateities. Universiteto administratorių žodžiais, studijų programas kuruoja studijų komitetai, studentams nėra ko baimintis, nes „programos bus vykdomos, kas nors jiems dėstys“… K. Nastopkos manymu, galima svarstyti, ar dabartinis visuotinės literatūros magistrinių studijų programos variantas, sudarytas iš lygiagrečių literatūrų keliomis kalbomis studijų, yra optimalus. Bet jei neliks struktūrinio vieneto, galinčio priimti atitinkamus strateginius sprendimus, kas imsis atsakomybės už programos reorganizavimą? Visos filologinės magistrantūros nelengvai surenka savo kontingentą, bet būtų pražūtinga jų atsisakyti dėl tariamo nerentabilumo laisvos rinkos sąlygomis. „Studijoms, žinoma, tenka taikytis prie rinkos poreikių, bet jos taip pat gali ir turi kreipti jos poreikius. Sutikčiau, kad iki šiol tai buvo silpnoji Literatūros istorijos ir teorijos katedros vieta. Bet tuščioje vietoje vargu ar kas tuo užsiims“, – teigė K. Nastopka.

Iki šiol Lietuvoje tik Vilniaus universitete buvo galima magistrantūros lygiu sistemingai studijuoti literatūros teoriją (arba pasaulio literatūros ir literatūros teorijos derinį). Jei bus likviduota Literatūros istorijos ir teorijos katedra, iš devynių likusių padalinių tebus vienintelė grynai literatūrinio profilio katedra – Lietuvių literatūros. Ar tai logiška? Ar greta Lietuvių literatūros neturėtų egzistuoti ir Visuotinės literatūros katedra? Jau trys dešimtmečiai daugelis vaisingiausių humanitarinių ir socialinių idėjų pasaulio mokslo centruose gimsta literatūros bei teksto teorijos ir filosofijos, kultūrologijos, sociologijos paribiuose. Ar prasminga apsimesti, kad nesame apie tai girdėję, ir toliau domėtis vien rašytojų biografijomis, perpasakoti siužetus ir postmodernios literatūros veikalams taikyti Aristotelio bei klasicistinėse poetikose išdėstytus reikalavimus?.. K. Nastopkos teigimu, metodologinė eklektika tebėra akivaizdi lietuvių literatūros mokslo yda. Be nuodugnių literatūros teorijos studijų, skatinančių sąmoningą epistemologinį apsisprendimą, jos neįveiksime. Pasak P. Subačiaus, neturėdami bendrosios literatūrologijos katedros, atrodysime kaip barbarai ir kitų Europos Sąjungos šalių, ir net Lietuvos universitetų kontekste: beveik visose aukštosiose mokyklose yra atitinkami visuotinės literatūros studijų struktūriniai padaliniai (Užsienio literatūros, Visuotinės literatūros, Komparatyvistikos ar tiesiog visas literatūras ir teoriją apimančios Literatūros katedros – žiūrint, kokios kur filologinių studijų apimtys). Taigi Vilniaus universitete būtinas struktūrinis vienetas, kuris jungtų įvairių tautų literatūras, plėtotų jų komparatyvistinius tyrinėjimus, integruotų atskiras literatūras (taip pat ir lietuvių) į europinį ir pasaulinį kontekstą. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pareiškime (2006.VI.13) sakoma: „Išsamus, kvalifikuotas, platus teorinis išsilavinimas yra būtina kiekvieno kultūros darbuotojo darbo sąlyga, o vertėjui, ypač grožinės literatūros vertėjui, jis tiesiog neįkainojamas. Todėl pertvarkymai, kuriais mažinamos visuotinės literatūros dėstymo apimtys ir neatsižvelgiama į sparčiai didėjantį pasaulio elitinę literatūrą išmanančių bei meninio vertimo principus perpratusių profesionalų poreikį, gali būti vertinami tik neigiamai. Per pastaruosius kelerius metus ženkliai krito bendroji Lietuvoje išleidžiamų grožinės literatūros vertimų kokybė, leidykloms labai trūksta profesionaliai parengtų vertėjų, ir į šias problemas derėtų atsižvelgti organizuojant ugdymo procesą Filologijos fakultete“.