Šiųmetės Prano Lemberto premijos laureatę Aušrą Kaziliūnaitę, skaitydama jos dar slapyvardžiu pasirašytus tekstus, „demaskavau“ po kelių eilėraščių. Priežastis ta, kad šiuolaikinėj lietuvių literatūros jaunųjų panoramoj taip šmaikščiai, man regis, rašo vis dėlto nedaugelis autorių.
Skaitytojas pastebi, jog autorė susipažinusi su ankstesnių kalbos eksperimentuotojų (ir lietuvių, ir užsienio) kūryba ir poetinio žodžio vandenimis plaukia turėdama gerus navigacinius prietaisus, puikiai jaučia gimtojo žodžio skonį, pasiekiantį gerklę tada, kai lyrinis subjektas eilėraštyje lupa svogūną, išauginantį savo vaikus – žalius svogūnų laiškus ar laiškus, atsiunčiamus pašto kanalais. Apskritai A. Kaziliūnaitės metaforos ryškios, drąsios, o įdomiausi man atrodo eilėraščių pavadinimai – jie nieko neaiškina, bet tartum smilga žemuoges suveria eilėraščio prasmes. Pavyzdžiui, kad ir toks pavadinimas „Sakmė apie pilį, žiurkę (galbūt ji buvo nustipusi), naftą ir staliną“, kuris verčia skaitytoją pajausti gerokai pakitusį autorės kartos požiūrį į istoriją, į praūžusį Antrąjį pasaulinį karą, kaip anų šiurpių dienų atšvaitą, priimant ir priminimą apie mums gresiančią ekologinę katastrofą, kai ir mūsų nebus, „nes mes –/ žuvys/ karališkai didelės/ žuvys/ suėdusios savo namus“. Šiame kontekste girdimos ir Dylano Thomaso eilėraščio „Ir nebus mirties karalijos“ intonacijos, kai jaunoji poetė, pati tuo norėdama patikėti, rašo, kad „ ir karo nebus,/ ir šiurpo nebus“. A. Kaziliūnaitė pasitiki ir pasąmone, išryškindama jos atspindėto realiojo pasaulio grožį, kai rašo apie freskas, grafiškai didžiosiomis raidėmis išryškindama žodį „freskos“, nes jeigu mūsų pasąmonės galia yra linkusi griauti taip, kad autorė galėtų pasakyti: „IR AŠ KALBĖSIU PER MIEGĄ/ IR AŠ DAINUOSIU PER MIEGĄ/ IR AŠ ŽUDYSIU PER MIEGĄ“ – tikrovės grožis vis dėlto tramdo ir išblaško pasąmonės fantomus, nes, regis, visa tai buvo „tam, kad nubusčiau/ tau atnešus puodelį“.
Slapyvardžiu pasirašiusios A. Kaziliūnaitės eilėraščiuose ypač sunku nustatyti lyrinio subjekto lytį (nors tikrą poetą, man regis, ir derėtų vadinti poetu). Įdomu, kad autorė kartais būna pabrėžtinai vyriškai erotiška, bet savo užmačių siekia taip grakščiai, kad tai virsta smagiu žaidimu kalba. Pavyzdžiui, „vaikinas iš reklamos skyriaus/ glosto blondinės koją./ jis kyla vis aukščiau – / tai rytas,/ auksinė aušra,/ šis tas magiško“. A. Kaziliūnaitės kuriamas pasaulis yra ir žaidimas, pasitikint kalba, jos teikiamomis galimybėmis, ir kartu supratimas, jog pasaulis toks įdomus, kad jį pajėgi išreikšti tik įdomia individualių poetinių formų visuma.
Skirtingai nuo A. Kaziliūnaitės, besiremiančios vyriška erotika, Klaipėdos universitete studijuojanti Agnė Klimavičiūtė turi labai stiprų moteriškumo potencialą. Jis ir padeda kitai šio konkurso laureatei įžvelgti iš pirmo žvilgsnio paslėptus dalykus, gožiamus pasaulio triukšmo. Jaunoji poetė subtiliai nutraukia uždangą nuo slėpinių, pasitikėdama savo patirtimi, suteikdama jai lakonišką formą. Eilėraščiuose punktyru brėžiamas pagrindinių žodžių – raktų piešinys: paprastai eilutę sudaro vienas arba du žodžiai, bet minties judesys, prasidėjęs netikėtai, užklumpa skaitytoją tarsi voverę riešutus kremtantį ir eilėraščio potekstę. Lakoniškuose tekstuose erdvu minčiai ir jausmui. Labiausiai pavykę, man regis, eilėraščiai yra „rožinių kelnaičių“, „tąkart/ prieš ovuliaciją“, „ima snigti“, „apeigų metu“, „putlutė“, „mažytis randelis“. Beje, pastarasis kūrinys turi daug bendro su M. Cvetajevos eilėraščiu „Amazonki“, kuris baigiasi žodžiais „... ja dumaju o tech.../ ob odnogrudych tech, – podrugach tech!..“ Tai poetės savigynos forma nuo jos poetiniam pašaukimui ir trukdžiusio, ir padėjusio moteriškumo, kai dar nė kalbos nebuvo apie jokį feminizmą kultūroje ir literatūroje. Įdomu, kad Agnė taip pat nesidangsto feminizmu, bet pasitiki kartais taip iškankinančiu moteriškumu, kad jis natūraliai imamas sieti ne su paradinės, pasipuošusios į šokius merginos paveikslu, bet su gimdančios Žemės esme (eil. „apeigų metu jos“). Stiprus eilėraštis ir „įvairiuose popierizmuos“, kuriame autorė piktinasi, beveik rėkia, kad „popierizmuos pamirštamas lytiškumas“. Eilėraščiai dažnai baigiasi Biblijos citata – taip tarsi atsispiriama nuo eilėraščius persmelkusio moteriškumo ir suteikiama jiems visuotinumo. Pasitaiko kūriniuose ir ironijos, bet ji ne gelianti, tik padedanti išryškinti nematomą tikrovės esmę. Pavyzdžiui, jau bendriniu vardu virtusios „penelopės laukia/ su abortais tarp kojų“, o sutiktas svajonių vyras „toks dailus,/ širdyje būdamas/ vis dar varlė“. Minimalistinė poetinė raiška šiek tiek primena Dainą Pranckietytę, o moteriško prado stiprumu autorė artima Indrei Valantinaitei.
Antroji vieta konkurse atiteko Rūtai Burbaitei (VU) už ištikimybę klasikinėms eilėraščio formoms. Ji net nupynė sonetų vainiką, pavadintą „Naktiraščiai“, o tai būtų nelengva net prityrusiam poetui. Ankstesnių kartų kūrėjai, pavyzdžiui, Jonas Strielkūnas, Gintaras Patackas, Aidas Marčėnas, žinomi savo puikia eiliavimo technika, kuri visada praverčia. Juk ankstesniosios poetų kartos nuo rimo bei ritmo ir pradėdavo. Labai nelengva išlaikyti minties ir jausmo įtampą, nepažeidžiant griežtų rimo bei metro reikalavimų. Tačiau kai eilėraštyje vykusiai suderinami visi šie beveik alchemiški elementai, rimuotas kūrinys vis dėlto atrodo efektingesnis už plintantį „euroeilėraštį“, kuriame sparčiai atsisakoma poetinės mokyklos, lyties ir tautybės.
Trečiosios vietos tikrai buvo verta Kauno medicinos universiteto studentė Gabija Kalaušytė. Jos eilėraščiuose vyravo gana griežta atranka. Savitiems kūriniams būdingas ir konkretumas, ir fantastiškumas – iš pirmo žvilgsnio du tokie nesuderinami dalykai. Yra ir kelionių motyvų, tačiau jų aidas ne turistiškas, o natūraliai pažinęs svetimų kraštų patirtį. Autorė linksmai kaip dėlionę kuria savo pasaulėvaizdį, iš akmenų, surinktų nuo bėgių, dėliodama veidą, leisdama siurbikei dėlei ją praryti prie Kauno viaduko, kuris mūsų poezijoje dar nebuvo taip gyvai pavaizduotas. Poetės pasaulis pasakiškas, jį kurti padeda lanksčios savitos intonacijos. Autorė, atrodo, yra ne miestietė, bet „miestuose ieško ramybės/ akimis nevienodo dydžio“, atsimindama tuos laimingus laikus, kai „bitės buvo princesės, / patėvis tranas pasiutęs“, o „valtį metais prakiurusią/ Mėnulis pradėjo irkluot“.
Buvo konkurse ir paskatinamųjų premijų (net trys!) Iš šio laimingųjų ar nuskriaustųjų būrelio labiausiai išsiskyrė Aurelija Stankutė, studijuojanti Vilniaus universitete. Net iš vieno Aurelijos eilėraščio galima spręsti apie kūrybinį autorės potencialą. Eilėraštyje „netikrai“, net sutinkant sukelti skausmą kūnui, stengiamasi susikaupti kūrybai, nes žemiškasis kūnas nepadeda. Tokia poetinė situacija primena Daivos Čepauskaitės eilėraštį apie hipertrofuotą sielos skausmą, kuris turi būti išgyvenamas tik pakenkus kūnui – įsipjovus peiliu pirštą ir iš skausmo įsikniaubus į tėvo kailinius. Tai rodo, kad šiame poezijos konkurse egzistuoja ir povandeninės srovės – sąšaukos su visa mūsų poezijos panorama. Ryškiausias, labiausiai krintantis į akis šiame Aurelijos eilėraščių pluoštelyje buvo tekstas „apie nemirtingumą“, ironizuojantis labai šiuolaikišką situaciją, kai ieškoma savęs internete, kur vienais ar kitais būdais randami beveik visi jauni žmonės, tarytum tai garantuotų nemirtingumą.
Įdomių eilėraščių pateikė ir paskatinamąja premija apdovanota Eglė Rumšaitė iš Vilniaus universiteto. Tai – „Dedikuotas (II), „Gera moteris“, „Autodebesėliškumas, „Apsivalymas“ bei „Lietuviški receptai paskutinėms vakarienėms“, nors kartais nuo jų „visai nebeskauda tikėjimo“.
O trečiojo apdovanotojo vienintelio vyriškos lyties atstovo ir vienintelio techniškuosius mokslus kremtančio studento Vidmanto Gudo eilėraščiai kažkodėl be jokių „špargalkių“ įkrito į atmintį. Matyt, ilgam.
