Leonardo Gutausko romano "Kazbek" paraštėse
Leonardas Gutauskas lietuvių literatūrai padovanojo tokį personažą, kurio ji iki šiol nėra turėjusi. Nė vieno. Vilniaus kvaišelis Tosikas. Šventpaikšis (gr. salos, rus. jurod) Tosikas Vilnietis. Kaip personažas Tosikas unikalus jau vien tuo, kad jo asmenybė ir gyvenimas yra atskleisti keturiolikos kitų personažų lūpomis ir akimis. Lietuvių literatūroje Tosikas taps vienu iš išsamiausiai atskleistų charakterių. Skaitytojui sukuriama iliuzija, kad apie jį žinome viską, nors savaime aišku, kad apie jokį žmogų visko žinoti negalima. Bet apie personažą galima.
L. Gutausko taip išsamiai piešiamas ir reflektuojamas Tosiko personažas yra unikalus lietuvių literatūroje, bet gerai žinomas bizantinėje literatūroje. Bizantiška, taip pat rusiška hagiografija – šventųjų gyvenimų aprašymo žanras – gali pasigirti gausia šventpaikšių galerija: nuo Simeono iš Palestinos (VI a.), Andriaus iš Konstantinopolio (IX a.) iki Ksenijos Piterietės (XVIII a.). Šventpaikšio vaizdavimas hagiografijoje buvo ganėtinai kanonizuotas, kaip ir pats šventpaikšystės fenomenas; šventpaikšių portretams būdingos tam tikros loci communi, kurios atspindi tam tikrus šventpaikšio elgsenos "modelius", savaime suprantama, tiek, kiek galima "sumodeliuoti" tokią neprognozuojamą elgseną apskritai. Čia norėčiau trumpai aptarti, kiek vilnietiškojo Tosiko paveikslas, kokį regime L. Gutausko romane "Kazbek", atitinka tradicinėje hagiografijoje įtvirtintus modelius ir kiek nuo jų skiriasi.
Šventpaikšystė yra grindžiama apaštalo Pauliaus žodžiais: Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. MES KVAILI DĖL KRISTAUS, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis (1 Kor 4, 9–13). Šventpaikšystės fenomene dera šventumas ir beprotybė. Šventpaikšiavimas laikomas pačiu sudėtingiausiu vienuolišku žygdarbiu; jis neįtraukiamas į ordinų regulas kaip pernelyg sunkus tarnystės Kristui kelias, tačiau dauguma vienuolių ar pasauliečių, kurie vis dėlto pasirenka šį kelią, paprastai būna kanonizuojami kaip šventieji ar palaimintieji. Stačiatikių Bažnyčia yra kanonizavusi 36 šventpaikšius, iš kurių 6 gyveno ir veikė Bizantijoje, o likusieji – Rusijoje.
Šventpaikšystės fenomeno ištakų galima ieškoti tiek biblinėje tradicijoje, tiek helenizme ir net islame (sufizmo dervišų tradicijoje). Senojo Testamento pranašų veikimo būdas daug kuo primena šventpaikšių elgesį. Tačiau pranašai yra atpažįstami, charizmatiški, dar gyvenime turintys tam tikrą šventumo aureolę, o šventpaikšiai paprastai yra "neatpažįstami" iki mirties. Bažnyčios Tėvų darbuose – Tertuliano, Justino ir kt. – Kristus dažnai pateikiamas kaip negražus, vargšas, paskutinis iš žmonių, netgi bjaurus savo išvaizda, tačiau viduje slepiantis dievišką turinį. Sekimas Kristumi ir būtent tokiu Kristumi – kenčiančiu, išoriškai atstumiančiu – nulėmė Bizantijoje vadinamąją "bjaurumo estetiką", kuria rėmėsi daugiausiai vienuoliai ir ypač – atsiskyrėliai, stulpininkai, taip pat ir šventpaikšiai.
Graikų pasauliui analogiškas fenomenas irgi nėra svetimas. Šventpaikšiu galime laikyti ir Sokratą. "Puotos" pabaigoje Alkibiadas sulygina Sokratą su silėnu Marsijumi: iš išorės jis yra negražus ir juokingas, o viduje slepia dievišką statulėlę. Sokratiškas kalbėjimas mįslėmis, ironija ir palyginimais vėliau bus būdingas šventpaikšių kalbai. Tačiau, be abejo, daugiausiai panašumų rastume tarp šventpaikšių ir kinikų. Ir vieni, ir kiti dienomis vaikšto po miestų gatves ir krečia keistus ir nesuvokiamus pokštus, užsitraukdami žmonių pajuoką ir patyčias, vaikšto beveik nuogi, plaukais ir barzdom apaugę, labai mažai valgo. Pagrindinis bruožas, siejantis kinikus su šventpaikšiais – tai absoliuti estetikos subordinacija etikai. Gražu laikoma tik tai, kas dora, moralu, gera ir šventa. Kūniškų geidulių atsisakiusi siela, apie kurią liudija susilaikymo iškankintas kūnas, yra tikrasis grožis ir gėris. Tačiau bizantiečiai atsiskyrėliai, taip žavėjęsi kinikais, asketizmą dėl asketizmo laikė nesuprantamu: "Visada tylėti, maitintis žole, pridengti savo kūną skylėtomis drapanomis ir gyventi užsidarius statinėje nesitikint už tai jokio pomirtinio atpildo – tai blogiau už bet kokią beprotybę" (Nilas Ankirietis).
Tradiciškai šventpaikšis yra dvilypė asmenybė, kuri reiškiasi pasyviai ir aktyviai. Pasyvusis aspektas – nukreiptas į save, viešai neafišuojamas, slaptas. Tai asketiška kūno kankinystė, tai šventpaikšio naktys, kurias jis leidžia vienumoje melsdamasis ir verkdamas. Malda ir ašaros, kurias šventpaikšis lieja dėl šio pasaulio nuodėmių – tai yra šventpaikšio veikimo sritys, kurias jis griežtai slepia nuo kitų. Kam tas slaptumas? Kad išvengtų galimo atpažinimo kaip šventojo, kad išvengtų garbės, šlovės, pagarbos – viso to, kas sielą galėtų užkrėsti savimeile ir pasididžiavimu. Aktyvusis šventpaikšio veiklos aspektas – tai, ką jis daro dieną mieste, turgaus aikštėje, žmonių minioje. Šventpaikšis aktyviai, nenuilsdamas keikia pasaulį, atskleidžia ir šaiposi iš silpnųjų ir galingųjų nuodėmių, kėsinasi į tradicines visuomenės vertybes, demonstratyviai nesilaiko moralės normų, juokiasi ir krečia pokštus, bėgioja, šūkauja, pranašauja, kovoja su velniais, parodijuoja liturgiją ir pan. Šiuo požiūriu šventpaikšystė yra grynai miesto fenomenas, nes šventpaikšiui būtina minia, turgus, aikštė, žiūrovai. Šventpaikšis – tarsi aktorius ir režisierius viename asmenyje. Jo kuriamas teatrališkas veiksmas, kuriame jis ir juda, ir šoka, ir vaidina, kartu reikalauja tiesioginio žiūrovų įsitraukimo, reakcijos ir atoveiksmio. Dažnai ta reakcija būna užgauli – patyčios ir mušimas, bet šventpaikšis tai nuolankiai priima ir skatina. Žmonės išsiduoda savo reakcija: išmintingieji mato vidinę šventpaikšio veiksmo prasmę ir, jai pritardami, ima verkti, tuo tarpu neregintieji, neišmintingieji mato tik paviršių, kuris yra juokingas ir kvailas, todėl reaguoja juoku ir patyčiomis.
Šventpaikšis nėra tikras beprotis ar silpnaprotis. Jis apsimeta kvaileliu, idant sukrėstų žmones, supurtytų, pateiktų jiems tokį dinaminės įtampos kupiną veiksmą, kuris sugebėtų pralaužti kasdienybės kiautą ir pastatytų žmogų nuogos tiesos, sacrum akivaizdoje. Bažnyčia savo pasikartojančiais amžinais ritualais niveliuoja religinius potyrius, o šventpaikšio veiksmo ekscentriškumas tuos potyrius padaro aštrius ir imperatyvius, t. y. verčiančius pasirinkti, apsispręsti, pakeisti gyvenimo būdą, atsiversti, praregėti. Kvailumo kaukė pasitelkiama kaip kraštutinė, ekstremali priemonė. Savaime aišku, ją užsidėti gali tik labai aiškios ir skaidrios sąmonės žmogus.
Šventpaikšių elgesys yra paradoksalus. Jie dažniausiai būna apsinuoginę – nuogumas yra tarsi šventpaikšio uniforma, nes jis – tyras kaip Adomas iki nuodėmės. Jis neturi ko slėpti. Problemiška ir paradoksali yra šventpaikšio kalba. Jis kalba mįslėmis, palyginimais, vaikiška kalba, glosolalija. Prieštaraujantys yra du reikalavimai, kurių paprastai laikosi šventpaikšiai: viešai skelbti savo tiesą, pranašauti ir kartu laikytis tylėjimo įžado. Mykolas Klopietis šią dilemą sprendė kalbėdamas aidu (atkartodamas paskutinius klausančiųjų žodžius, taip priversdamas pašnekovą klausytis paties savęs, t. y. įsiklausyti į save, tarsi pažiūrėti į veidrodį). Tuo tarpu Andriui iš Konstantinopolio, besilaikiusiam tylėjimo įžado, kartą teko prabilti (jis norėjo pakalbėti su jaunuoliu, nusprendusiu tapti šventpaikšiu), tai jis prabilo siriškai, t. y. kalba, kuri Bizantijoje buvo laikoma sakraliausia, kuria, kaip buvo manoma, žmonės kalbėjo iki Babilono bokšto statybos nesėkmės.
Šventpaikšių elgesio modeliai, čia labai fragmentiškai aptarti, gali varijuoti. Bet vienas dalykas be išimties yra bendras visiems šventpaikšių paveikslams: savo gyvenimu, elgsena ir veikla jie imituoja Kristų, siekia pereiti jo kančios keliu. Būtent todėl šventpaikšis ne tik nevengia įvairių patyčių, žeminimo, mušimo, bet, priešingai, siekia to, provokuoja žmones – juk Kristus buvo labiausiai pažemintas iš žmonių tarpo. Toks Kristaus mėgdžiojimas šventpaikšiui yra ir egoistinis, ir altruistinis veiksmas: egoistinis todėl, kad tokiu būdu šventpaikšis pats apsivalo ir eina asmeninio išganymo keliu, o altruistinis todėl, kad mėgdžiodamas Kristų šventpaikšis tarsi trumpam pastato žiūrovą įsikūnijusio Kristaus akivaizdon, priverčia jį patirti iš esmės religinį išgyvenimą ir tuo padeda jo išganymui.
Čia tinka sugrįžti prie Tosiko. Kokį Tosiko paveikslą keturiolikos herojų lūpomis piešia L. Gutauskas? Tosiko išvaizdai skiriama labai daug dėmesio. Jis aprašomas taip: "raudoni gaurai, pailgas, kiek perkreiptas veidas, storas sprandas, plačiausi pečiai, ilgos kaip orangutano rankos, labai trumpas liemuo, trumpos kreivos su dideliausiomis pėdomis kojos. Nuo nugarkaulio kiek į dešinę – nemaža kupra". Be to, "Tosikas buvo vienaakis, tai yra viena jo akis dar vaikystėje sugedo ir užsitraukė, o kita buvo kiek žvaira". Tačiau akcentuojama, kad "gimė jis toks kaip ir kiti vaikai, švarutėlis, plaukai net rausvi nuo aukso atspalvių, riebutis, apvalutis, akelės mėlynos, skaisčios". Tosiko kalba taip pat sunkiai suvokiama. Jis "arba tylėdavo, arba vieną kitą žodį įterpdavo keista lenkiškai rusiška kalba. Pavyzdžiui, paklausi lietuviškai, jis, matyt, mąsto lenkiškai, o atsako po tuteišemu". Niekada nesikeikė. Tosiko eisena irgi specifinė: jis "niekada neidavo žingsniu, o bėgdavo smulkia ristele, matyt, įsivaizduodamas, kad jo valdomas garvežys privalo judėti tam tikru greičiu".
Čia reikia pasakyti apie garvežį. Tosikas įsivaizduodavo esąs garvežio mašinistas. Tosiko garvežį simbolizavo jo nuolatinis bėgimas ristele (garvežio greitis), judėjimas tam tikru maršrutu ir grafiku, nuolatos jį sekiojantys vaikai (keleiviai), Tosiko dvirankis pjūklas, kurį jis visuomet nešiodavo po pažastimi, gąsdindamas aplinkinius (metalinis garvežio korpusas), ir pypkė (nors jis ir nerūkydavo, tai buvo garvežio dūmų metafora). Maršrutą, kuriuo Tosiko "garvežys" judėdavo, sudarė 14 stacijų nuo Halės turgaus per Aušros vartus, Rasų, Bernardinų kapines, Užupį, Šv. Onos bažnyčią, Hanibalo cerkvikę, žydų getą atgal iki Halės. Labai eksplicitiškai šis kelias parodomas kaip Kristaus kryžiaus kelio, kelio Golgoton metafora, garvežys – kaip kryžiaus, o pats Tosikas – kaip Kristaus metafora.
Nuolatos pabrėžiamas kontrastas tarp Tosiko išvaizdos ir jo vaikiško proto, vaikiškos dvasios, vaikiškos drovos ir baimės. Niekada niekas nematė jo verkiant. Tosiko drovumas buvo ypatingas: "Tosikas labai nemėgo, kai prie jo netyčia priglusdavo koks įgėręs bičas, o juo labiau – pana". Šis drovumas ir Tosiko nekaltumas išryškinami kontrasto būdu, akcentuojant numanomą Tosiko lytinę potenciją, kuria betgi jis atsisako pasinaudoti.
Tosiką įvairūs jo gyvenime sutikti žmonės apibūdina labai panašiai, lygindami jį su Kvazimodu, arkangelu Mykolu, Jonu Krikštytoju, Jėzumi, Herakliu, milžinu Samsonu, Senojo Testamento pranašu.
Lygindami Tosiko paveikslą su tradiciniu šventpaikšio paveikslu matome, kad daugelis sudedamųjų elementų kartojasi: negraži išvaizda, neaiški kalba, ekscentriškas elgesys, derinamas su begaliniu pamaldumu. Kaip ir absoliuti dauguma šventpaikšių, Tosikas veikia mieste, yra miesto – Senamiesčio, Užupio – herojus. Visi šventpaikšiai, taip pat ir Tosikas, turi aktyvų kontaktą su Šėtonu, yra įvairiai jo gundomi. Vienas iš 14 personažų, kuris aprašo Tosiką, kaip tik ir yra Velnias. Tosikas, kaip ir kiekvienas iš kanonizuotų šventpaikšių, nepasiduoda nė vienam velnio gundymui.
Visiems šventpaikšiams būdingas Kristaus mėgdžiojimas, imitatio Christi. Jau minėjome, kiek ir kaip Tosikas lyginamas su Kristumi. Be kita ko, Tosikas atkartoja Kristų ne tik savo gyvenimu, bet ir mirtimi: jis miršta nukankintas, galima sakyti, nukryžiuotas, ištaręs tuos pačius paskutinius žodžius kaip ir Kristus: "Išeinu pas tėvą, kuris manęs laukia" (Tosikas), "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią" (Lk 23, 46). Reikia paminėti ir tai, kad autorius, kurdamas Tosiko paveikslą, sukuria 14 ne mažiau įtaigių personažų. Dauguma jų metaforiškai atspindi šventosios istorijos veikėjus: Tosiko mamulia – Mergelę Mariją (beje, net Tosiko tėvo vardas yra Juzefas – plg. Švč. Mergelės Marijos vyrą Juozapą), paleistuvė Firka – Mariją Magdalietę, plėšikai – Kristų Golgoton lydėjusius karius, dailininkas – vieną iš apaštalų, galbūt Petrą, nes kartu su Tosiku žvejojo Vilnelėje (beje, Tosikas išrado sėkmingą žvejojimo būdą ir jį nurodęs it Kristus pamaitino visus Vilnelės pakrančių gyventojus).
Vis dėlto kai kurie bruožai yra unikalūs. Visų pirma tradiciniam šventpaikšio paveikslui būdingas gėdos jausmo neturėjimas, nuogumas, ekshibicionizmas ir dažnai – apsimestinis lytinis ištvirkavimas, kuriam priešpriešinamas itin asketiškas žmonėms nematomas šventpaikšio gyvenimas. Tosiko atveju akcentuojamas begalinis jo drovumas ir tyrumas, nes jis net nesuvokia, kokiomis "ištvirkavimo galimybėmis" jis pats disponuoja. Tiksliau, vieną sykį Tosikas patenka į Užupio paleistuvės Firkos žabangas, bet autorius meistriškai parodo, kaip tas vienintelis kartas nepažeidžia Tosiko nekaltumo, nesutepa jo.
Šventpaikšių hagiografijoje įprastu motyvu yra laikomas šventpaikšio susitikimas su valdovu, t. y. žemiausiojo ir aukščiausiojo visuomenės narių priešpriešinimas. Šventpaikšis, panašiai kaip rūmų juokdarys, vienintelis turi teisę kritikuoti valdovą ir sakyti visą tiesą apie jį, taip pat jį provokuoti, parodyti karaliaus "nuogumą". Šio motyvo nėra romane "Kazbek". Kitas populiarus motyvas, kurio atsisakyta Tosiko paveiksle – pranašavimas. Tosikas nepranašauja įvykių kaip dauguma "tradicinių" šventpaikšių. Maža to: Tosikas nėra bado iškankinto, distrofiško kūno. Atvirkščiai: jo mamulia rūpinasi, kad Tosikas būtų visuomet pavalgęs ir aprengtas. Tačiau tai kompensuoja ypatingas skaistybės laikymasis. Apskritai Tosikas idealiai laikosi trijų pagrindinių vienuolystės įžadų: skaistumo, neturto ir paklusnumo.
Be to, tradicinė šventpaikšių hagiografija yra grynai aprašomojo pobūdžio, t. y. jų gyvenimų aprašymuose tiesiog fiksuojami jų atliekami veiksmai. Tuo tarpu L. Gutauskas pateikia labai subtiliai psichologiškai niuansuotą paveikslą, lipdomą iš pašalinių žmonių įspūdžių ir reakcijų. Daug vietos skiriama ne tiek pačiam Tosikui, kiek tam, kaip jis buvo suvokiamas ir priimamas kitų žmonių, kokius jausmus ir reakcijas jiems sukeldavo. Tosikas atskleidžiamas ne per se, bet kitų žmonių akimis, netiesiogiai.
Šis Leonardo Gutausko romanas iš tiesų turėtų tapti įvykiu lietuvių literatūroje, nes ji praturtėjo iki šiol jai visiškai nebūdingu personažu. Unikaliu personažu, atėjusiu iš Bizantijos hagiografijos ir apsigyvenusiu Vilniaus Užupyje, prabilusiu tuteišiškai, šokiravusiu margą lietuvių, gudų, žydų, rusų ir lenkų pokario publiką ir patikrinusiu jos toleranciją, įžvalgumą bei gailestingumą.
