Mes slepiamės po svetimais vardais ir pravardėm, kartais net geriausi draugai mūsų neatpažįsta ir nesuranda. Bet nuo mirties nepasislėpsi – fatališka ir negailestinga ji pasiglemžia ir tuos, kurių gyvenimas tik prasidėjo.
Dvidešimt penkios vasaros. Ir viskas – daugiau jo nebebus. Atrodo ką tik spaudėme jam ranką, kalbėjomės žiūrėdami į akis ir staiga... viskas.
Mirtis.
Vėliau vieni tvirtino, kad sapnavo lemtingus sapnus, kiti, kad matė blogą lemiančius ženklus, treti keikė liūtį, kuri kriokliu pasipylė iš dangaus, ir kažkur joje ir upėje dingo mūsų draugas.
Mirtis turi daugybę veidų. Šį kartą buvo upė.
Likimas ar atsitiktinumas? Kodėl?
Atsakymo nėra. Kaip ir Rimvydo Naujoko, kurį visi pažinojome kaip Medūzą arba Didysis M (rašykuose). Kaip gerą, nors kartais ir liūdną žmogų.
Sako, kad mūsų pasaulyje niekas nedingsta. Kas žino, galbūt jis dabar yra kažkur kitur... kažkur. Ir kada nors mes visi susitiksime vėl.