Kalba, pasakyta birželio 22 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre minint Jono Aisčio 100-metį

"Šiandien jau niekas nesiryš taip atvirai "rankoje neštis savo širdį" kaip J.Aistis (...) Šiandieninės lyrikos triukšmingame gaudesyje jau nebesigirdėtų smuiko partijos, grojamos plonytėmis eilėraščio stygomis. J.Aisčio lyrika liko "muzikos sesuo", pakėlusi lietuviškąją dainiškumo tradiciją į mocartiškos harmonijos lygmenį", – rašė Vytautas Kubilius 1988 metais "Vagos" išleistos J.Aisčio rinktinės "Katarsis", grąžinusios šį poetą šiuolaikiniam Lietuvos skaitytojui, pratarmėje. Taikliai pasakyta, nieko nebepridursi.

Vis dažniau, išgirdęs žodį "poezija", suklūstu: kas turima omeny? Šiuo vardu vadinama tiek dažnai nieko bendra tarpusavyje neturinčių tekstų, kilusių iš tokių skirtingų santykių su pasauliu ir kalba, kad jo reikšmė darosi sunkiai apčiuopiama. Tačiau blogiausia ne tai. Apibūdinimai – kritikų ir mokslininkų, o ne tikrųjų poezijos adresatų – nesuinteresuotų skaitytojų reikalas. Blogiausia, kad kai kurių instrumentų partijos nebeišgirstamos, adekvačiai nebesuvokiamos, nustelbiamos, kad į nebūtį grimzta ištisos estetinės kultūros salos. O gal tik taip atrodo?

Į mano sąmonę Aistis atėjo iš viso be savo paties dažnai keisto vardo – buvau mamos migdomas jo "Lopšine", gailėdavausi karaliaus juokdario ir truputį karaliaus šuns, klausiausi kitų dar man menkai suprantamų, bet kerinčiai skambančių eilėraščių. Vėliau sutikau jį "Lietuvių poezijos" dvitomy, dar vėliau – trečiajame, čikagiškiame tome, apgaubtame mūsų literatūrinės rezistencijos auros. Tad galiu teigti, kad mano pasąmonė, pasak to paties Kubiliaus, taip pat yra paveikta Aisčio poetikos. Nors to poveikio pėdsakus sunkiai galėčiau apibūdinti.

Aistis yra tipiškas romantiškosios tradicijos lyrikas. Sunku kalbėti už kitus, bet man susidarė įspūdis, kad ne tik aš, bet ir nemaža dalis mano kartos poetų su kone šimtmečiu į lietuvių literatūrą pavėlavusiu ateiti romantizmu turėjome labai aktyvų santykį, kuriame būta ir neigimo, ir polemikos, ir sekimo. Tą santykį aktyvino pati sovietinė aplinka, tarsi užkonservavusi mus XIX šimtmetyje. Dviejų lietuvių literatūrų – laisvosios ir cenzūruojamos – buvimą taip pat išgyvenome daug stipriau ir viską vertinome kur kas kategoriškiau negu dabar. Gal tai tik jaunystės požymis, kai idėjos atrodo daug svarbesnės ir neretai atstoja estetinį pasitenkinimą. Tačiau "vienas kraujo lašas" man buvo reikšmingesnis už "lauką, kelią, pievą, kryžių". Aisčio ir Brazdžionio romantizmą aiškiai skyrėme nuo to, besireiškusio nelaisvoje Lietuvoje, kurį esu pavadinęs idiliškuoju, kompromisiniu ir su kuriuo bandėme polemizuoti savo tekstais. Tad mūsų vadinamasis "modernizmas" taip pat turėjo daug romantiškų priemaišų, buvo prisigėręs romantizmo įtakos.

Tačiau Aistis nėra idėjų poetas. Tai elegiškas jausmo lyrikas, tylusis dainius. Bent jau taip teigia visi, kurie analizuoja jo poeziją. Kitaip sakant, jo idėjos yra taip giliai įaugusios į jo lyrinius vaizdinius bei eufoniją, kad jas iš ten iškapstyti labai nelengva. Kaip kad eilėraštyje "Erratum", grakščiai kalbančiame apie poezijos, tikrovės ir ją suvokiančio poeto santykius. Nepaisant kartais sukibirkščiuojančios subtilios ironijos, Aistis yra naivusis lyrikas. Jaunatviškoje "Antrųjų vainikų autobiografijoje" jis rašo: "Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siaurame kelyje nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė, ir aš ganiau; jis ėjo pėsčias į Tėbus, o aš pėsčias į Kauną". Toks jis ir liko: dainuojantis, o ne analizuojantis; perteikiantis jausmus, o ne istorijas. Jo lyrinio subjekto santykis su savo "aš" tiesioginis, o tas "aš" nekvestionuojamas, jo pažiūros ir jausmai nėra sąlygiški. Jam – ne taip, kaip šiuolaikiniams poetams – nebaisu "rankoje neštis savo širdį". Nes ją nuo atšiauraus pasaulio saugo pati poezija – savo taisykles turintis menas, apie kurio sąlygiškumą savo eilėse jis yra ne kartą užsiminęs. Tokio tikėjimo poezija, drąsos vardan jos apsinuoginti vargu ar berastume "šiuolaikinės lyrikos triukšmingame gaudesyje". Nedaug berastume ir tokio nuoseklaus ėjimo pasirinkta kryptimi, tokio atkaklaus savo meno tobulinimo ir tokios pagarbos skaitytojui (A.Nyka-Niliūnas yra sakęs, kad Aistis yra labiau skaitytojų, o ne kritikų poetas).

"Aistis su savo poezija atėjo į mūsų literatūrą tarytum potvynis, netikėtai užklupdamas visus. Ji buvo tokia neįprastai nauja, jog niekas tada nė nebandė ieškoti jos šaknų bei pirmtakų mūsų pačių literatūroje", – rašo Alfonsas Nyka-Niliūnas 1988 metais Čikagoje išleistame J.Aisčio "Raštų" I tome. Iš tiesų Aistis yra vienas tų, ant kurių laikosi keistos architektūros pastatas, vadinamas lietuvių literatūra. Tai buvo vienas mūsų poetinės kalbos ir išraiškos priemonių kūrėjų bei tobulintojų, kurio kirtavietėse daugelis dabar gali užsiiminėti savo drožinėjimais ir kurio pavyzdžiais gali sekti. Tiesioginės ir paslėptos Aisčio įtakos, sekimų ar net plagijavimo surastume ne vieno mūsų vėlesnio poeto kūryboje. Aš taip pat esu paveiktas jo poezijos žavesio.