Par sapnį


Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir skambėjo visoki balsai, o sukeltos liūdnos mintys, kaip mašalai, sukėsi po mano galvą ir ilgai nedavė užmigti. Ant galo apsnūdau, ir mano omenę pradėjo lankyti nerimūs sapniai...

Pasijutau tartum šviesioj pasaulėje, kurią mes vadiname dangumi, kur auga rojaus medžiai, gieda stebėtini paukščiai, kur mūsų šventi sentėviai gyvena be jokių rūpesnių ir vargų, drąsių mislių ir pageidimų, - ir pamačiau patį Sutvertoją svieto. Jis sėdėjo ant ankšto spindančio sosto ir visa matančiomis akimis maloniai veizėjo ant visos pasaulės ir ant nesuskaitomų minių aniolų ir šventųjų, klūpančių aplinkui jo sostą. Bet ūmai jo veidą apsiautė tik ką užmatomas rūpesnio šešuolėtis, ir, pašaukęs iš minios aplinkui stovenčių aniolą, jis tarė jam:

- Tikras tarne! ne sykį siunčiau tave pildyti mano paliepimus ant žemės; siunčiu ir dabar. Keliauk pas vieną dievobaimingą žmogelį, ūkininką Žagarį, ir paskyręs nuo kūnų atnešk dūšias jo mylimų sūnaus ir dukterės: lai amžinoj laimėj jie garbina Sutvertoją savo. Noris sunkiai kovoju nepildančius prisakymų mano, bet neužmirštu mažiausiojo iš tarnaujančių man. Dėl to noriu palaiminti Žagario šeimyną, nes jis visados buvo tikru tarnu mano. Noris matau didę jo meilę prie vaikų, bet žinau, kad jo sūnus, gyvendamas ant žemės, išeitų mokslus ir, užmiršęs vardą Sutvertojaus savo, kiltų prieš valdžią ir senus įstatymus mano, o duktė, įsitikėdama broliui, sektų pėdomis jo prapulties, - ir tuo ne tiktai abu - dabar būdami nekaltais - pražudytų dūšias savo, bet dargi užkirstų kelią išganymui savo tėvo, nes ant jo pultų visi paržengimai vaikų. Dėl to eik, ištraukie jaunas dūšias nuo prapulties amžinos, kad dievobaimingas tėvas nematytų paklydusiais vaikų savo, bet galėtų suseiti su jais pas mane...

Girdėjau, kaip po tų Sutvertojaus žodžių nesuskaitomos minios aniolų ir šventųjų stebuklingais balsais pradėjo garbinti Viešpatį savo, ir mačiau, kaip aniolas, mosterėjęs savo baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskridęs neaprubežiuotą plotą oro terp dangaus ir žemės, įlindo pro langą į stovinčią ant Dubysos kranto Žagario gryčią, kad ten išpildyti paliepimą Viešpaties savo.

Paskui staigu viskas atsimainė, - ir aš pasijutau nedidelėj bažnyčioj. Buvo dar ankstus rytas. Bobinčiuj poteriavo suklaupę kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu; zakristijonas sukėsi apie altorių: matyt, kuningas taisėsi išeiti mišion. Aš stovėjau prie sienos ir, rodos, kaip niekados nebuvęs bažnyčioj, dairiausi aplinkui, prisiveizėdamas ir klūpančioms moterims, ir spindančiam, papuoštam liktoriais ir brangiu kryžiu, altoriui. Staigu nuo gatvės davėsi girdėti liūdna gaida giesmės, kuri kaskart darėsi aiškesnė ir balsesnė, - ir štai pro atviras bažnyčios duris įėjo kuopa liūdnai giedančių moterų ir vyrų, nešindama mažą grabą. Tai buvo laidotuvės. Nešėjai pastatė grabą ant morų, giesmės balsas nutilo, - ir visi žmonės, išsiskirstę po bažnyčią, suklaupę ėmė poteriauti. Tykiai gulėjo grabe lavonas... Štai pro bažnyčios duris pamačiau įeinantį susikumpinusį vidutinio ūgio žmogų. Jis skubinai priėjo prie grabo ir, puolęs ant kelių, pradėjo bučiuoti žemę ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo sklaidėsi po bažnyčią ir atsimušdamas nuo jos sienų, kaip liūdna gaida, skambėjo poteriaujančių ausyse, dasiekdamas jų širdis. Dvi apyseni moteri prijuostėmis šluostė sau veidą. O senas susikumpinęs žmogus vis verkė; jo gailestinga gaida, kilstanti vis aukščiau ir aukščiau, trukdė poteriaujantiems maldą, - ir visi nerimastingai dairėsi aplinkui. Du vyrišku priėjo prie vaitojančio žmogaus ir, ramiai prikalbinėdami, stengėsi išvesti jį laukan. Bet jis išspruko jiem iš rankų, pribėgo prie Altoriaus ir, parpuolęs ant veido, suriko, apsvaigintas nuo ištiktos nelaimės:

- Dieve! nepasigailėčiau paskutinį šimtą rublių tau atiduoti, kad tiktai sugrąžintum man sūnų!

Viename užkampyj kasžin kas susijuokė, bet tuojaus nutilo, - tiktai girdėjosi pridvėsinta žmogaus rauda; ant visų veidų matėsi nusiminimas, išgąstis; nekurios moterys dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojantį žmogų skubinai išvedė iš bažnyčios. Mačiau skausmais išvagotą jo veidą, pabalusias išverstas akis, jaučiau dejavimus jo širdies, girdėjau, kaip užkimusiu, pridvėsintu balsu jis sakė:

- O Dieve, Dieve!..

- Kas tas nelaimingas? - mislijau stovėdams.