Šiaurės Atėnų tremtiniai

Septintoji N. Putinaitės knyga buvo pavadinta „provokuojančia“. Tauta pasipiktino, kad Basanavičius iš jos daktaro virto politiškai pasyviu romantizuojančiu senoliu, įknibusiu į Lietuvos ligos istoriją, fiksuojančiu nesamo pasaulio grožį, o lietuvių tapatybė iš europinės – azijine. Tačiau autorė paprasčiausiai stengiasi atsakyti į klausimą, kurį sau užduoda visos Europos tautos, rasti raktus, galinčius nuvesti į tapatybės identifikavimą.

Nurodyti, „kas mes“, yra ne taip paprasta – tenka žvelgti pro žymių Lietuvos mąstytojų ir filosofų galvojimo prizmę, lyginti tą galvojimą su „europiniu“, bandyti objektyviai įvertinti kiekvieno jų idėjas ir tapatybės siūlymus. Nepaisant polinkio polemizuoti ir prieštarauti, N. Putinaitės lietuviškumo paieškų apžvalga, jos pačios žodžiais tariant, nuo B iki B – nuo Basanavičiaus iki Beresnevičiaus, yra gana kokybiška ir neabejotinai reikalinga. Išmoningai išleista kaip tik prieš vasario 16-ąją, tarsi Jono Basanavičiaus gimtadieniui, ši studija skaudžiai krimsteli ne tik tautos patriarchui, bet ir tautiniam romantizmui apskritai. Galbūt todėl šiam reiškiniui alergiški piliečiai knygoje randa artimų savo pažiūroms idėjų, o lietuvišką tapatybę kaip išskirtinę suvokiantys ir savikritika nepasižymintys rašo tokius komentarus internete: „matosi, kad Nerija Putinaitė būtų gera kompanjonė rusiškajai bochemai. <…>Geriau tu putinaite, skaityk ir skaitydama permanyk Kornelijų Tacitą ir įsidėk į minkštimą, kad iš lietuvio ruso nepadarysi“. (Kalba netaisyta). Ar autorė iš tiesų „daro iš lietuvio rusą”? Perskaičius knygą, aišku viena – tai tiesiog lietuviškosios tapatybės idėjų apžvalga su keliais savo pasiūlytais variantais, kurie vis dėlto neduoda atsakymo į klausimą, kas mes esame iš tiesų. Atsakymą atras pats skaitytojas.

„Šiaurės Atėnų tremtiniai“ nėra lengvo turinio knygelė, ir geriausia ją skaityti bent truputį susipažinus su aptariamų autorių darbais. Autorė lietuviškosios tapatybės paieškas ir mūsiškę Europos sampratą lygina su ta, kurią apibrėžti bandė nemažas būrys vakariečių, pradedant I. Kantu ir baigiant europietiškąjį „romėniškumą“ teigusiu R. Brague. Paaiškėja, kad Vakarų žmogus Europą jau suvokia kaip netapačią sau, o lietuvis, Tarybų Sąjungos laikais turėjęs savą – ganėtinai idealistinę – europinę viziją, susidūręs su šiuo netapatumu, sutrinka, negalėdamas apsispręsti, kur šioje realybėje yra jo vieta ir (jei tokia apskritai egzistuoja) misija. Ką tik save priskyrę ir kitų priskirti prie europietiškiausių, lietuviai turėjo mokytis „vytis Europą“, ir tas „<…> uždelsimas ir nuolatinis vijimasis jau tapęs ne tam tikros epochos bruožu, o lietuvių charakterio tipu. Šia prasme ir šiandienį mūsų santykį su Europa turėtume nusakyti kaip uždelsimą, paviršutinį perėmimą, skubą ir visų šių aplinkybių lemtą nuojautą apie būsimą dar tolesnį atkritimą“.

Knygoje svarstoma, ar liaudiškumu ir masiškumu grindžiama tapatybė, kurią nemaža dalis lietuvių linkę priimti kaip savąją, ir yra ta tikroji, „mūsiškė“. Aptariami su Europa susiję stereotipai, užsimenama apie mūsų tapatybės dalimi tampantį euroskepticizmą. Taip pat gana plačiai analizuojama „gelbstinčio ir atnaujinančio lietuviško barbariškumo“ idėja, kuria remiasi Beresnevičius.

Ar liksime paskutiniai tautiniai-liaudiniai „pagonys“ ir kas mūsų laukia „po Europos“ – tai klausimai, į kuriuos studijoje bandoma atsakyti. Kas ištiks Šiaurės Atėnų tremtinius? Galbūt atsakymas – knygos viršelyje, kuriame nėra Lietuvos vėliavos.

Įdomi citata: „Lietuviai patys save priskyrė ir kitų buvo priskiriami prie europietiškiausių. Viena iš šios tapatybės įvaizdžio sudedamųjų dalių buvo gausus vatojimas anuo metu ypač deficitinės kavos, bruožas nebūdingas rusams bei kitų respublikų gyventojams. Kitas „europietiškos kultūros“ bruožas buvo mažesnis maisto deficitas visuotinio sąjunginio deficito erdvėje.“