Nešu nuodėmę saujomis. Apsigaubęs lininį gobtuvą, lino marška ir ėriuko odos vyžom . Smuiko griežime, it gluosnių prievaizdas. Per šilkinį rūką, po naktiniu , tačiau begėdiškai tuščiu žvaigždėmis, rudens dangumi. Link bedugnės nešu, mat čia pradanginamos mano visos paslaptys.
- Ne, jūs tik pažiūrėkite. Sėdžiu sau medyje, nieko neliečiu, džiaugiuosiu paskutiniais šalčio malonumais ir kažkokia kvaila mergiotė mėtosi į mane sniego gniūžtėmis. O juk tai paskutinis mėnuo, kai aš, paprastas snieginis, dar galiu, niekieno nematomas, gėrėtis naktiniu dangumi. Reikės jei snaige po apykale palįsti, lai supranta, kad su žiema žaisti negalima.
Tirpdamas nuo to įkaitusio jauno kūno, tekėdamas vandens srovele jai per nugarą, svajojau, kad kada nors Žiemos Valdovė padovanos man galimybę sužibėti danguje tarp mano ledinių brolių.
Pėdindama po kojomis gurgždančiu sniegu nuklota gatve, mergina rankose spaudė gniūkštę ir kaip vaikystėje, smarkiai užsimojusi metė į apsnigusio medžio šakas, nukrėsdama nuo jų sniegą. Žiema artėjo į pabaigą, tačiau vėsus oras, rodos, dar nenorėjo pasitraukti. Mergina nekantraudama laukė pavasario, kai pievos atsiskleis visu grožiu, pražys pirmosios gėlės, o medžiai pasipuoš žaliuojančiais lapais. Oras bus šiltas, prisisotinęs žiedadulkių kvapu. Užklupę pavasariniai lietūs tirpdys paskutinius ledo likučius dengiančius ežerėlio krantus.
Išalkusi ir susinervinusi dėl nevykusios medžioklės bridau per pelenų košę artimiausio miestelio griuvėsių link. Šuo kaip visada budriai šuoliavo priekyje, nei kiek nenusivylęs savo pastangomis sugauti vakarienę. Kadangi jau temo privalėjau susirasti saugią vietą nakvynei. Nykioje pilkumoje skendėjęs miestelis, atrodė kaip sugriuvusių ir apleistų namų kapinės. Storas pilkų debesų sluoksnis rūsčiai dengė visą dangų, lyg didžiulis veidrodis atspindėdamas visą pilkumą vyraujančią žemės paviršiuje.
Man buvo gėda. Man buvo gėda. man buvo labai gėda.Ir aš dabar žinau, dar keturis kartus gyvenime mane ištiks tokia pati gėda. O kodėl aš skaičiau vadovėlį " viskas apie gėdą" ?
O tada nusiėmiau savo žmogišką kaukę, išskleidžiau sparnus ir nuskridau link tolumoje stovinčių namų.
- Šiai dienai man užteks!Mano darbo valandos baigėsi! Juk man tinkamas subjektas vis tiek neateis!- pakilau virš debesų, o ten didelis ir mėnulis.- Danguj šią naktį šalta bus!
Pirmas kartas, kada aš išgirdau apie tą kalną buvo tada, kai slampinėdamas jūros pakrante sutikau vietinį miestelio gyventoją. Vėlyvo amžiaus vyriškis plonos medžiagos apsiaustu, staiga netikėtai išdygo man prieš nosį, kai jau rengiausi eiti namo; jo veide aš neįžvelgiau jokių emocijų, kurias paprastai mes rodome sutikę mums nepažįstamą žmogų, - ir visgi jo akys rodėsi svarbios, reikšmingos.
Beveik visą pusvalandį kalbėjomės apie nieką, daugiausia apie tai, kad čia graži vieta, labai mažai užklystančių, jo žodžiais tariant „paklydėlių“; minutėlę galvojau, kad pokalbis kiek nuobodus, tačiau aplinkui nieko daugiau nepažinojau, buvau vienas, mano atostogos ėjo į pabaigą, tad mėgaudamasis vakaro drėgme, įšilusiusiu po kojomis smėliu, lengvu vėjeliu, stovėjau kiek atokiau nuo jo, ir tiesiog klausiau.
Jis jau norėjo mane palikti, - tai supratau iš nukrypusių akių į šoną, - vis dėlto nepažįstamasis kažko delsė. Išvydau kaip staiga mostelėjo ilga ranka į pakrantės tolumą, tuo tarpu reikšmingai man mirktelėdamas, taip sukeldamas susidomėjimą, - turbūt atrodžiau jam labai apsūdęs, jau buvo vėsu ir temo. Taip atgavau savo budrumą, pažvelgiau į tą pusę, tačiau vyriškis greitai pasišalino man nieko nepaaiškinęs, aš neįstengiau jo įžiūrėti tamsoje, - nežiūrint į tai, kad vilkėjo šviesų apsiaustą, - tad kiek nustėręs žiūrėjau į tamsą kurį laiką, tada pasukau namo.