Rankos yra stebuklingas žodis, beveik kaip ir pasaga, tik pasaga daugiau simbolis, o rankos ne, jos gyvos ir per jas išeina pasauliai įsiamžinantys popieriaus lapuose, nardantys juose kaip žuvys, rankos yra savotiškos „išdavikės“ nes jos išduoda paslaptį koks iš tikrųjų yra jų šeimininkas... ir visai nesvarbu, kokius pasaulius jos konstruoja, skirtingus, nepanašius vienas į kitą, klaikius ar dieviškus, tačiau vieno žmogaus rankų monstriškos konstrukcijos gali būti monstriškomis ir tai reikš, kad šeimininkas viduje yra maniakas, o kito lygiai tokios pat rūšies monstriškos visada kvepia apelsinais...
Aš lengvai galiu įsivaizduoti tą nuolatinį nerimą, tą nuolat burių žandus išpūčiantį vėją, tą Mėnulio (o kartais ir Marso) šviesą, – rankos pačios atsimena svetainės adresą ir slaptažodį, mintys įprastu būdu puškuoja sąmonės siauruku, ir negarsiai klega keleiviai – supantys daiktai ir kasdieniai įspūdžiai, nešini socialiniuose tinkluose surinktu bagažu, nekantriai dirsčiojantys pro langą: kas už posūkio? kur nuves bėgiai? – ir net nenutuokdami apie tą baisią pūgą be sniego, paskui traukinį besiveliantį milžinišką kosminių šiukšlių debesį, pasaulinę amebą, baltą visuotinės kūrybos triukšmą.
Vieni skrenda lengvai lyg plunksnos, kartais Feniksų liepsnomis apsipildami, nesudegdami ir atgimdami skrenda, o kiti tuo tarpu lapnoja sau rolmopsus, nors ir lapnojimas, ir rolmopsai, ko gero, seniausiai jau nebeturėtų būti vartojami žodžių pavidalais, ant baltų lapų suguldomi, o tik sukrauti į lagaminus keliautų į užmarštį tyliai.
Nė nepradedu skristi, kol kokia mintis iš tų paslaptingų arklidžių – kol ji neramiai neima muistytis, nenusižvengia negarsiai, lyg viršum ramaus sąmonės ežero ratilais imtų sklisti prislopintas tolimas garsas: štai, aš čia, mielieji, na, – tuomet jau belieka pasiraitoti rankoves ir lengvai kaukši metaforų kanopos, beveik savaime nujojame uždarą kilpą, retsykiais sudzingsėdami skambaliukais nuo kamanų, gerėdamiesi horizonto linijomis, eglių simetrija ir pušų asimetrija.
Klap - užšoviau duris, šlep - pasodinau ją ant kėdės, o tada... - bum! bum! bum! Beje,pasiteisinimui, dar turiu pridurti, jog taip padariau tik dėl to, kad nemėgstu kopūstų, o ji juos šlamščia kaip koks triušis...negaliu gi aš leisti, kad apie visas moteris būtų taip pagalvota - kaip apie kokias kopūstų ėdikes, va.
Aitvaras, lekiantis dangumi, su nuolaidžia šypsena savo popieriniame veide žvelgė žemyn į keistą gyvį, apačioje graužiantį kopūstlapį, ir pagalvojo - ech, gražus ir įvairūs tas gyvenimas!
Svirpiantis balvonas, pasirodo, dar ir važinėjasi metro pirmyn atgal kaip kokia uodega ir lyg to būtų negana, dar ir nuodija orą kaži kokiais tai malborais ir todėl ar tik nereiks jį uždaryti į kokį nors akvariumą arba iš viso išlaminuoti, laminuoti, įlaminuoti ir visiškai sulaminuoti kaip kokį nors netikšą spuogą, nes vėl makaluojasi ne vietoje ir nelaiku...begėdė, begėdė, begėdė!
Ir visai nenuostabu, kad važiuodamas juodu lyg naktis metro tuneliu ir intensyviai galvodamas apie badaujančius ir maliarijos nualintus Somalio vaikus, eilinį kartą pravažiavau Whitechapel stotį ir visa laimė,kad, išlindęs Altgate East, pagavau gaivų oro gūsį į savo malboro nualintus plaučius ir grįžau atgal priešingos krypties traukiniu ir ho ho ho!
Kažin koks svirpiantis balvonas išdilino visą jo žingsnių aidą, apsodino kiparisais dykumą, galima sakyti aprengė tuo klaikiu, akivaizdžiai jai netinkančiu rūbu ir paskui visą dieną šoko savo klaikųjį tango su piruetais,...bet naktis dar ateis, naktis ateis...HO HO HO!
Drėgnais, mėtom kvepiančiais pirštų galiukais, gracingu pas de deux žingsneliu, pakeliui atsainiai nusimesdama nuo savęs permatomą rūbą, ji kaip voverė liuogtelėjo balto tiulio baldakimu apiforminton lovon ir palaimingai paskendo neeilinėje naktyje...
Dykumas reikia lankyti, tarsi skraidintum droną virš tau pažįstamų kopų, kur ne kur – šmurkšteli mielas pūkuotas gyvulėlis ar stiebiasi saulėn menkutis daigelis, ir tik vėjas žarsto smėlį beveik visai be ironijos, ir tik gyvatė slepias po savimeilės įkaitintu akmeniu ar skorpionas kaunasi su sudžiūvusio mėšlo krūva, ši kaitra tave iščiulpia, tarsi į kūną smigtų šimtai dėmesio siurblių (cha, nasosų), tarsi būtum pasiilgęs šių pasikartojančių konvulsijų, tarsi būtų svarbu kas nors kita, o ne šis smelėtas, lėkštas, glotnus, atšiaurus ir poetiškas, beveik marso peizažas.
užstrigęs kamštyje iššoviau jį kaip šampaną vairuodamas prasiskėtęs pro langą išmesdamas visą bižuteriją kol ją jį mane visus į nesibaigiantį laikrodį iščiulpė vakarykštis uraganas
Naujus metus sutikau praeityje, kurią, nestipriai griaudžiant fejerverkams, netikėtai atradau tavo pamestą rašykų perone, tarp mielų senovinių garvežių ir jų ūkavimo, tarp gausybės sniego ir ledų, netgi artėjančio pavasarinio ledonešio nuojautų ir tolimo dvelksmo, šerkšno kvapo kartu su garvežių dūmais įsiveržiančio į plaučius taip, kad net nebūčiau atsisakiusi ir kokios nors stimpanko stiliaus dujokaukės,... Naujus metus sutikau jau šiandien, dabar, tiesiog čia, šią akimirką, visai netikėtai ir nežinia kodėl, tiesiog taip, ir - kad tuoj pat pamirščiau, arba – ne .
Archivyskupas visada mėgo ryškiaspalves nasturtas, jos nepriliko jokiom, kitom kaimo darželio gėlėm, rytinėje dangaus pusėje pasirodė sunkiasvoris karkvabalis – bombonešis, garsiai dūgzdamas nutūpė ant raudonos dvasininko kepurės, įsivyravo palaimingojityla, malda ir ramybė :)
Kiek gi dar tęsis visa šita barmatūcha - pro seniai išpuvusius dantis iškošė Zinaida, kaime vadinama kikimora ir, užsimętusi ant savo kaulėto paties amžinatilsio Apolinaro nupjautvamzdį, burnodama nuklibinkščiavo,dar vakystėj rachito subjaurotom kojom,į buvusius Raudonojo Spalio kolūkio laukus vieversių baidyti.
Oho, Jupiterio (Indrajos) galia nenusakoma - nei pjaunat paršą Kalėdoms , nei raugiant kopūstus, nei gydant randus (atsiradusius pasidavus Marso įtakai), bet va staigmena tame - net Jupiteris nusuka prakaituotą žvilgsnį į šalį, kai Venera spygteli užmynus ant supuvusio lapo.
Varlytės, vardu Raudonpilvė kūmutė Bombina bombina (beje, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą), sistolė buvo tiesiog ideali, kol jos neišpreparavo VVU pirmakursiai audringo pasilinksminimo Kaniūkų kempinge metu.