Žaidžiam revoliuciją (merkiant lietui ir spjaudantis politikams)

Dalyvavau mitinge. Vertėm vietinę valdžią.
Visą naktį gaminom plakatus, kuriuos lietus nuplovė per dešimt minučių. Rinkom žmones, kurių dauguma irgi ištirpo.
Asmeniškai man buvo duota užduotis - suorganizuot kuo daugiau jaunimo. Pavyko įkalbėt vos vieną mergaičiukę, kuriai tik ką aštuoniolika buvo stuktelėję, ir pamačiusi didesnį žmonių susibūrimą ji pabėgo. Paskui atlėkė televizija, pašvysčiojo kamerom, pasakė, kad "mums suprantama jūsų situacija, mes baisiai užjaučiam, tikrai tikrai tikrai", ir išsinešdino nesulaukusi galo. Galų gale su "tauta" išėjo pasišnekėt keli kaimiečiai (kuriuos kažkam kilo mintis pavadinti "tarybos nariais"), paklausinėjo, ko mes čia norim ir kodėl nebijom lietaus. Į mūsų klausimus atsakinėjo lėkštais juokeliais, vis kartojo "ko jūs tokie pikti, pažvelkim į viską linksmiau", paskui irgi dingo.
Galiausiai sužinojom, kad svarstymas (dėl kurio visi ir susirinko) atidedamas kitam posėdžiui. Pasidarė baisiai smagu.

Nors, gerai pagalvojus, ne viskas taip tragiška. Malonu buvo prisimint senus laikus (kai Minske tekdavo bėgioti nuo "omono"), susitikau keletą senų pažįstamų, įsigijau vieną rimtą priešą. Pasirodo iš visko galima išpešt naudos.