standup comedy central

kai gėris. ieškojau spsso, radau keistą kompaktą su "my documents". pilna savo impotentiškos kūrybos užuomazgų, nei viena nebaigta

ima perspective writer.

Content created 2008.03.23 22:17, vadinasi cherry lips ;) :

Audringomis vidurinės mokyklos dienomis būtent senelis pasirodydavo nuovadoje ir atsiprašinėdamas lankstydavosi policijai. Kaip tik tokius dalykus prisimenu kratydamasis tvankioje sunkvežimio kabinoje. Senelis, jau daugiau pora metų kaip miręs ir palaidotas, niekuomet nebardavo nei manęs, nei brolio. Susirinkdavo kaip daiktus, kaip kelioninius krepšius, netyčiom paliktus tarpmiestiniame autobuse po sėdyne. Padėkodavo policininkams, atsiprašydavo už nepatogumus, lyg būtų buvusi jo kaltė, kad mes nepakankamai greitai bėgdavome sausakimšomis prekybos centro alėjomis, kad mūsų pirštai nepakankamai mikliai įveikdavo automobilių užraktus, kad kumščiais muštis buvom kiek per silpni – o gal ir per bailūs – ir dažnai pasitelkdavom į pagalbą nudaužtus butelius ir dviračių grandines. Kitą kartą... pradėdavo senelis, tačiau niekuomet neužbaigdavo, gal pamiršdavo, o gal nenorėjo aušinti burnos – ir taip viskas buvo aišku. Kitą kartą bus lygiai taip pat, nes mudu su broliu, mes buvom niekam tikę.
Mano brolis, vyresnis, nors vyresnis tik keliais mėnesiais, ir niekuomet nebuvau tikras, kodėl mes vadinom vienas kitą broliais, jei iš tiesų buvom pusbroliai, ir net ne pirmos eilės. Ir senelis nebuvo mums senelis, nei man, nei broliui – jis buvo mano motinos dėdė. Bet vadinom jį seneliu, ir jis vadino mus savo sūneliais. O kodėl? Nes mylėjom, tikriausiai, ranką nukirst galėčiau duoti tik dėl to, kad jis mylėjo mus. Mano brolis pateko į avariją, kai jam buvo septyniolika ir mokėmės mudu vienuoliktoj klasėj. Palindo po mašinos ratais, kaip paskutinis pašlemėkas, ėjo be atšvaito greitkelio pakele, tačiau kažkio keisto instinkto paakintas netikėtai išbėgo tiesiai į kelio vidurį priešais atvažiuojančią mašiną. Pateko į avariją, bet nemirė, susižeidė stuburą ir nuo to laiko tapo panašus į kirminą – prikaustytas prie lovos dieną naktį, jis kaltino mane, ir iščiulpė iš senelio paskutinius gyvybės syvus. Po senelio mirties nebegalėjau gyventi kartu su juo, ir nors daugiau giminių neturėjome, tad ir rūpintis juo be manęs nebuvo kam, susikroviau lagaminą ir išvažiavau į Raseinius. Ir ten mane vieną du kartus per mėnesį pasiekdavo jo laiškai – pilni šou verslo įžymybių, o kartais ir politikų portretų, nupieštų neklusnia, silpna kairiąja ranka.