Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ko tu nerimauji dėl to, kas gali atsitikti, o gali ir neatsitikti? Turiu galvoje gaisrą, namo sugriuvimą ir visas kitas negandas, kurios kartais ištinka, bet nuolatos netykoja. Geriau saugokis tų, kurios jėga išplėšia mus iš gyvenimo, kurios mus persekioja ir stengiasi pagauti. Laivo sudužimas ar iškritimas iš vežimo — retesnės nelaimės, nors ir sunkios, o žmogus žmogui grasina kasdien. Šitam ruoškis, šito nepaleisk iš akių. Nėra dažnesnės, atkaklesnės, apgaulingesnės nelaimės. Audra prieš kildama grūmoja, pastatai prieš sugriūdami braška, apie gaisrą perspėja dūmai, o žmonių paruošta pražūtis būna visiškai netikėta ir kuo ji arčiau, tuo stropiau slepiama. Klysti, jei pasitiki veidų išraiškomis tų, kuriuos sutinki. Jie turi žmonių išvaizdą, tačiau žvėrių sielą. Nors ne, su žvėrimis pavojinga susitikti tik vieną kartą, nes, nuėjus tolyn, jie nebeseks iš paskos. Tik būtinybė prispiria juos daryti mums bloga: badas ar išgąstis verčia juos pulti. O žmogui pražudyti kitą žmogų malonu. Tačiau mąstydamas, jog žmogus pavojingas, nepamiršk ir žmogaus pareigos. Į vieną žiūrėk, kad jis tau nepakenktų, į kitą — kad tu jam nepakenktum. Džiaukis kitų sėkme, užjausk dėl nesėkmių ir atmink, ką turi daryti, o ko — saugotis. Ką pasieksi taip gyvendamas? — Kenkti tau nenustos, bet apgauti negalės. Kiek galėdamas pasinerk į filosofiją. Ji paslėps tave savo glėbyje, jos šventovėje būsi saugus ar bent saugesnis: susiduria tik tie, kurie vaikštinėja vienu keliu. Tačiau ir pačia filosofija negalima per daug girtis: daugeliui pagyrūnų ir išdiduolių ji tapo pavojumi. Tegu ji išrauna tavo ydas, o ne svetimas peikia. Neatmesk visuotinių papročių, nesielk taip, kad atrodytum smerkiąs tai, ko pats nedarai. Galima būti išminčiumi ir viešai to nerodant bei nekurstant kitų neapykantos. Lik sveikas.