Labas rytas...

Vos pramerkusi akis pamačiau mažą liepsnelę, kas ji? Iš kur jos šviesa skverbiasi į tylų, šiltą bet vienišą kambarį.      Tyla...Ant sienos jos atspindys. Kas tai? Nežinia, likimo dovana ar pažadinti prisiminimai ir svajonės. Ne čia realybė, ji kužda ir neleidžia nurimti, palikti nuošalyje širdies kampelyje likusias mintis, verčia mane iš lovos imtis popieriaus lapą ir berti tas mintis, kurios gyvena manyje.
Gerumas, paslaptingas laukimas ir nežinia, ta kurią vakar vakare tiesiog mintyse galėjau įžvelgti – vaikystės laikus. Juos grąžinai man Tu, parodęs seniai matytą žiemą gimtame tėviškės kaime. Eičiau, tolyn per baltus laukus, brisčiau į vaikystės prisiminimus, tyliai minčiau pėdas baltame sniege, deja, negalėjau to padaryti...
Svajonėse  ir liko tylus ir jaukus takelis, kuriame įmintos pėdos mano, šalia tavo... Tik kur jos vestų mane, tave ar mus drauge? Kas tai gali pasakyti? Nakties tamsoje kuždančios mintys, tylūs širdies virpesiai pajutus šalia – širdį, ar vaikiškas juokas... kas? Likimas, tik jis gali padėti įveikti tą kelionę iš širdies į širdį, ir jausmų audrą paversti realybe, bet tam reikia kažko? Kas tai yra aš nežinau...laukiu ir tikiu, kad Tu galėsi tai pasakyti. Tik kada? Kai tylūs sniego verpetai seks pasaką miegantiems laukams, ar lietaus lašeliai praus baltą beržo kamieną, o jo pavėsyje spragsės mirgančios kibirkštys? Kas žino? Aš laukiu ir tikiuosi, kad tai įvyks ir vaikiškos mintys virs  akių ir širdies minčių kelione į tą jūrą, kur plaukia realybės laivas. O jame...
Na  o  Tau ramios ir prasmingos dienos... ikiukas...