Dar vieno žanro aprašymas. Proginis :). Iš karto sakau, kad kas parašyta žemiau - tik mano nuomonė, toli gražu nesutampanti su tradiciškomis LT ir ne tik. Patys spręskit, ar ji konservatyvi, ar dar kokia, bet atsižvelkit, kartojuosi, kad čia tik vieno paukštelio pasvarstymai. Be istorinių diskursų.
Haiku. 17 skiemenų išbaigtas eilėraštis. Vienaeilis. Nerimuotas. Vakaruose tradiciškai rašomas trieiliu, 5-7-5 skiemenų eilutėmis. Iš tiesų haiku - dviejų dalių eilėraštis, pirmoji 5 arba 12 skiemenų, antroji - 12 arba 5 skiemenų. Dalis skiria kiredzi - skiriamasis, esminis žodis. Haiku vienija momentinį įspūdį ir amžinybės suvokimą, stebimą objektą ir stebėtoją. Kiredzi funkcija šias priešybes atskirti ir suvienyti (marksistiškai kažkaip išsireiškiau - priešybių kova ir vienybė :) ). Taigi haiku užrašyti, manau, reikia vienaeiliu, arba dvieiliu (5-12 arba 12-5 skiemenys).
Skirtingose kalbose žodžių ilgis labai skirtingas, todėl 17 skiemenų neturėtų būti laikoma absoliučiu haiku skiriamuoju požymiu. Daug svarbiau 12/5 5/12 eilėraščio dalių santykis, išraiškos forma, turinys. Vis dėlto haiku - itin lakoniška forma, todėl eilių trumpumas, parinktų žodžių talpumas ir simboliškumas - būtinas prioritetas.
Haiku vengia sudėtingumo. Nepageidautini visokie būdvardžiai ir pan. Formos ir žodžių, įspūdžio lakoniškumas pabrėžia jausmo, simbolikos talpą.
Haiku dažnai (tradiciškai) susietas su gamta, metų laikais (kaita - judėjimas, momento fiksavimas - amžinybė, stebėtojo ir autoriaus sutapimas - žmogaus, praeinančio ir amžino vienovė). Tam skirtas kigo (laikmečio, metų laiko žodis, žodžių junginys). Kigo nenusako paties metų laiko (pavasaris, ruduo), tačiau jį simbolizuoja (pvz. visokie ten sakuros žiedai, kasamos bulvės, gervės ir t.t.).
Haiku simboliniai eilėraščiai. Be vizualinio įspūdžio juose žaidžia simboliai. Taip pat ir žodžių skambesio, simbolių dermės daugiaprasmiškumas (kakekotoba).
Žodžiu, tai labai sudėtinga, kaip ir dauguma lakoniškų, eilių forma. O dabar galit mane pakeikti :).