Kiekvienas lyg dangaus kūnas. Kas lyg mažytė galaktika. Kas lyg ūkas, migla. Kiti tiesiog kometos. Ar ateroidai. Bet stop. Tai tik klaidingas įprotis skirstyti. Tikrovė nepažini ir nesudėliojama. Ką aš žinau iš tiesų apie šį pasaulį, save ir kitus?

Žinodama šiek tiek daugiau tam tikroje erdvėje/srityje/situacijoje lyg ir galiu perkelti dėmesį į tai ko nežinai – „saugiau“ ir atidžiau tyrinėti naują, nepažintą. Nereikia aprėpti visko. Šalutinis dalykas tas, kad nepastebiu to, kas iš tiesų vyksta tariamai pažįstamose ribose.

Ir daiktus, ir reiškinius, ir žmones pratę pažinti, vadinti pažįstamais, tik dėl saugumo, savisaugos, ramybės. Tai saviapgaulė. Lyg turėtume sąrašą dalykų ir išbrauktume vos „pažinę“ su žymom: saugu, nesaugu, valgoma, nevalgoma, patinka, nepatinka ir kt.

Su žmonėmis tas tariamasis pažinimas yra dar ir abipusis žaidimas. Kitas „pažindamas“, nuolat patvirtina Tave tokiu esant ir nustemba, kai nepataikai į jo įsivaizduojamą Tave. Čia ne Tu, ji/jis sako. Įsižeidžia. Savinasi. Jaučiasi apgauti. Anksčiau Tu buvai kitokia, sako jie. Pažįstamas jausmas? Nė velnio. Mes įkaliname kitą savo „pažinimo“ rėmuose. Įkalinami kitų jų tariamo supratimo, kas esame mes. Vienas kitame projektuojame nuolat dalykus, kurie iš tiesų neturi nieko bendro su tikrove. Skęstame tame lyg akivare. Kai kurie taip įpranta prie šitų spąstų, kad iš visų jėgų bando atitikti lūkesčius. Tėvų, vaikų, mokytojų, kaimynų. Jie tariasi per kitą pamatę save. Įsiprasminę. Suradę Tikrąjį Save.

Mes neturim nei menkiausio supratimo, kas kirba iš tiesų. O juk svarbu, ko gero, ne ką atpažinome, ne tai, ką patvirtiname esant, o tai ko nepažįstame visiškai. Nei vienas. Bet tai nepaneigia to nepažinto egzistavimo. Mes net neturim įtarimo esat, o yra. Ar mes galim pastebėti aplinkoje tai, kas neįprastą, jeigu gyvenam tik kiek įmanoma saugiau tarp nuolat vienas kitą ataidinčių dalykų? Sukurdami rutiną ir sirpdami joje.

„Kaip gi Tau gali būti svarbesnis nežinojimas tarp visą pasaulį išmanančių ir žinančių? Vargas tam, kas mato grožį ir laisvę tame, kas nepažįstama. Juk mes viską galim paaiškinti. Juk mes viską geriausiai suprantam. Nekeliam klausimų, bet esam pilni atsakymų. Net neklausti. Pasakosim Tau visom įmanomom priemonėm, Tu tik užsimerk, atsuk nugarą saugiai tikrovei, klausykis: gyveno kartą...“

Bet atsigręžkim. Tai kas mums nutiko reikšmingiausio, mūsų nebuvo numatyta ir suplanuota. Tai kas įsiminė labiausiai, buvo nepažinta ir netikėta. Net neįsivaizduota. Pavyzdžiui, ar planavom vaikystėje turėti internetą ir mobiliuosius? Ar toks dalykas buvo įmanomas tik atkartojant vėl ir vėl tai, kas jau buvo pažįstama (sodinant bulves, auginant gyvulius, kariaujant vienas su kitais, etc.)? Kažkas buvo drąsus ir nežinojo.
Nežinojo, kad tik toks būdas įmanomas gyventi. Pabandė elgtis kitaip. Be prognozių. Be verslo planų ir analizių.
Ar kada bandėt žiūrėti į viską aplink lyg pirmą kartą susidurtumėt? Ar kada pervertinot darbo procesus, visuomenės procesus, socialinius reiškinius, švietimą kaip naują, visai nematytą padarėlį.

Pamenat pasaką apie kvailelį brolį Joną? Jis elgėsi kitaip. Mes šaipėmės, kad jis nepažįstantis tvarkos. Kuo jam baigėsi?